Transcript File
Projektas Supažindinti klasę su dvejomis saulės sistemos planetomis. Venera ir Merkurijumi. Padėti suprasti jų geografinę padėtį kosmose. Dar geriau suprasti ką reiškia grupinis darbas, informacijos rinkimas. Pateikti grupinio darbo rezultatus. Tikimės padedami Jūsų šiuos tikslus per šią pamoką įveikti Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus minus 1.9, kampinis skersmuo kinta nuo 4.5″ iki 13″. Geometrini albedas 11%. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo; geriausiai matomas elongacijoje, kai nutolsta nuo Saulės 25–28° kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir mažiau lygumų. Atmosfera labai reta (susideda iš deguonies, natrio, vandenilio, helio). Saulės apšviesto Merkurijaus temperatūra afelyje 320°C, perihelyje 450°C, neapšviestos pusės temperatūra minus 160°C. Teoriniai vidaus sandaros modeliai numato, kad Merkurijus turi ~1850 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo ~600 km storio silikatų mantiją ir ploną granito bei bazaltų plutą. Magnetinis laukas ~100 kartų silpnesnis negu Žemės. Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarppl. erdvėlaivis "Mariner 10" 1974 m. ir 1975 m. perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus nuotraukų panoramą. Planeta pavadinta graikų dievų pasiuntinio vardu. Merkurijaus krateriai vadinami žymių praeities meno žmonių vardais, lygumos – Merkurijaus planetos vardais įvairiomis kalbomis. Merkurijaus tyrimams JAV nuo 1962 iki 1975 metų vykdė specialią programą „Mariner“. Gautose fotografijose Merkurijaus paviršius labai primena Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir mažiau lygumų. Kompiuterinis Veneros paviršiaus vaizdas pagal „Magellan“ fotografijas. Spalvos pakeistos į dirbtines. Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Venera. Jos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų Afrodite. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine. Venera turi apie 2800 km spindulio skystą branduolį, apie 3200 km storio silikatų mantiją ir apie 16 km storio bazaltų plutą. Veneros paviršius nelygus, nusėtas uolienų luitais, kurių daugelis yra maždaug vieno metro skersmens. Yra didelių (net iki 100 km skersmens) vulkaninės kilmės kraterių. Aukščiausio kalno aukštis siekia apie 11 km. Venera = sausa ir karšta dykuma. Jos atmosfera labai tanki, sudaryta iš anglies dioksido (apie 96 %), azoto (apie 3,5 %), vandens garų (apie 0,2 %) ir kt. Planetos paviršiuje atmosferos slėgis net 90 kartų didesnis nei prie Žemės paviršiaus. 45—65 km aukštyje Venerą dengia du sieros rūgšties lašelių debesų sluoksniai su juos skiriančia lengva miglele. Apatiniame sluoksnyje gali būti ir smulkių sieros kristalėlių. Viršutiniuose sluoksniuose pučia pastovus rytų vėjas, kurio greitis siekia iki 100 km/h. Veneroje ryškus „šiltnamio reiškinys“ — atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jo siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies dioksidas. Gyvybės Veneroje nėra. Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes Venera sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi negu Žemė. Magnetinis laukas labai silpnas. Žemės gyventojams Venera pirmoji sužiba saulėlydžio danguje ir matoma ne ilhiau kaip 3 valandas nusileidus bei prieš saulėtekį. Tai trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas, kurio didžiausias spindesys siekia minus 4,6 ryškio. Venera palydovų neturi. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611 m. atrado G.Galilėjus (Italija), atmosferą 1761 m. M.Lomonosovas (Rusija). „Magelan“ radarai Veneros paviršiuje užfiksavo ir daug kraterių. 268 km skersmens Mead krateris yra didžiausias. Spindulinės formos krateris Themis rajone. Diametras 250 km. „Magellan“ fotografija. Sovietų Sąjungos kosminio aparato „Venera 13“ Veneros paviršiaus nuotraukos. Viršuje - originali neapdorota nuotrauka, apatinė nuotrauka: pašalintas spalvų iškraipymas, atsiradęs dėl atmosferos. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė tarpplanetiniai erdėlaiviai: „Mariner 2“, „Mariner 5“, „Mariner 10“ 1962-74 m., „PioneerVenus 1“ ir „Pioneer-Venus 2“ 1978-92 m., „Magellan“ 19891994 m., „Galileo“ 1990 m., (JAV), SSSR - „Venera-1“ 1961 ir paskutinė „Venera-16“ 1983 m., „Vega-1“, „Vega - 2“ 1985 m http://astro.res.lt/planet/vener/vener.htm http://www.astronomija.info/astropas/merku rijus.php http://www.google.com/search?tbm=isch&hl=lt&source=hp&biw=1 024&bih=677&q=venera&gbv=2&oq=venera&aq=f&aqi=g5gS5&aql=&gs_l=img.3..0l5j0i24l5.2008l4545l0l4945l10l10l1l0l0l0l2 05l882l0j5j1l6l0.frgbld. http://astronomija.lt/enciklopedija/index.php/Mer kurijus http://astro.res.lt/planet/merk/merkfot.htm ejournal.emokykla.lt/.../pateiktys%20planetos/Mer kurijus-%20Godos Vilius Juodys Emilija Mikalauskaitė Greta Gumbarevičiūtė Justas Tamašauskas Gvidas Medutis Evaldas Dzikevičius Evaldas Žilis Kretingos Marijono Daujoto vidurinė mokykla 4b klasė