Transcript Adomas Mickevičius

Adomas Mickevičius:
,,PONAS TADAS”
,,Ponas Tadas”:
• Poema parašyta 1834 metais.
• Tai paskutinis didelis A. Mickevičiaus kūrinys,
parašytas emigracijoje.
• Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus
ir valstiečius:
apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus
nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines
gyvenimo intrigas.
,,Ponas Tadas”:
• Poema turi ilgesnį
pavadinimą - ,,Ponas
Tadas arba paskutinis
antpuolis Lietuvoje”.
• Taip pat paaiškinančią
antraštę - ,,Bajorų
nuotykiai iš 1811 ir
1812 metų dvylikoje
eiliuotų knygų”.
,,Ponas Tadas”:
• Kūrinį išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas
Marcinkevičius.
• Kūrinio būdingiausi bruožai:
Epinis romumas, vaizdų plastiškumas, žmonių
pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros,
nuotaikingos poezijos paprastumas.
,,Ponas Tadas”:
• Kūrinyje daug gyvenimiškos teisybės ir patirties.
• Tai realistinis kūrinys, aprašomasis.
• Rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į
gimtąsias vietas.
A.Mickevičius yra sakęs, kad
rašydamas gyvenąs Lietuvoje, ,,giriose,
smuklėse, su šlėkta, su žydais”.
Adomas Mickevičius
(1798 - 1855)
Turinys:
Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą Soplicynę - pas seną viengungį dėdę iš mokslų grįžta
ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831
metų sukilimo vado, garbei). Dvaro gyvenimas
vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos,
laikomasi gamtos ir Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis
ponaitis pastebi permainas dvare, pamato darže
gražią mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė,
Tado globėjas, turi savo planų, nori, „Kad Tadas vestų
žmoną <...>, / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų/ Ir
įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų". Ponia Telimena,
vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva
pinamos svarbiausios siužeto gijos - Soplicų ir
Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės,
paslaptinga vienuolio Robako, kaip paaiškėja - Tado
tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai,
nutikimai.
Margame ir sekti įdomiame pasakojime apie bajorų
apgyvenimą (medžioklių, pokylių, ginčų, antpuolių,
meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių
svarbiausia- tėvynės likimo - tema. Jei Napoleonas
pultų Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon
sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų sutvertų
kalaviją..."
Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas
susižieduoja su Zose, nusprendžia paleisti į laisvę
savo dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais
perteikiamas senojo gyvenimo gyvybingas sūkurys,
tarsi paties gyvenimo šventas ritmas, kuriame
dalyvauja ir daiktai (senas servizas, pasikeičiantis
pagal metų laikų spalvas).
,,Ponas Tadas”:
• Poemos pasakotojas tarsi savotiškas gyvenimo
sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems tai, ką yra
girdėjęs:
„Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką
girdėjau - tą į šias knygas sudėjau". Paskutinė
poemos dalis - „Epilogas" - kitokios nuotaikos: jame
grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali Paryžiuj
prisiminti..."), paryškinamas kontrastas tarp
romantinių prisiminimų ir realybės.
,,Ponas Tadas”:
• Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis.
Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie
suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai.
Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį
poetas mintyse regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos
spalvos išlieka romantinės - medžiai turi atmintį („Tie
medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena"), žemė paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą
turintis žmogus, pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis
šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir
klausia, / Ir ji garsų daugybę kužda jam į ausį".
• Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai - miškai ir
vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia gyvenimo
mįslę. Girios ir jūros, svarbiųjų romantizmo įvaizdžių,
interpretacija Mickevičius atvėrė ir filosofinę
paviršiaus ir gelmės santykio problemą.
,,Ponas Tadas”:
• Mickevičiaus poema „Ponas Tadas" apima plačią
XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos bajorijos
gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius,
mąstymo būdą, garbės, orumo, įsipareigojimo
valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai
sujungia abu gyvenimo ratus: aukštąjį (valstybė,
idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis
pasakojimas apie įvykius ir nutikimus suderinamas su
pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais.
• Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą".
Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių
kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs
„Anykščių šilelio" autorius Antanas Baranauskas.
Skaidres ruošė:
Mantas Viliušis