Transcript Skaidrė 1 - Vytautas

Diktantas
Raudonai pažymėtus žodžius ar
frazes mokinys turi parašyti
remdamasis žiniomis.
• Svarstydamas, kokias temas būtų galima
rinktis kūriniams, Biliūnas yra užsiminęs, kad
reikėtų vaizduoti ką nors iš XIX a. istorijos,
pavyzdžiui, pirmuosius arba antruosius
maištus ( turimi galvoje 1831 ir 1863 m.
sukilimai), Vilniaus universiteto draugijas,
tikėjo, kad tai būtų mielesnė ir naudingesnė
lektūra skaitytojams.
• Vyresniajam sūnui pasiūlius sudeginti lazdą
kaip smurto simbolį, tėvas nesutinka, jis sako:
„Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami,
atsiminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo
baudžiami.“ ( Aps. „Lazda”)
• Apysaką „Liūdna pasaka“ sudaro dvi dalys,
parašytos skirtinga intonacija.
• Pirmoji dalis, daug trumpesnė,— tai tartum
lyrinė įžanga, įvedanti į pasakojamąją istoriją,
sujungianti dabartį ir praeitį į vieną nedalomą
visumą, kad labiau išryškėtų Juozapotos
išgyventos tragedijos prasmė.
• Staiga į tokią ramią ir gražią aplinką įsiveržia
visiškai svetimas garsas ir vaizdas: dejuodama
pasirodo sena moteriškė, kurios užgesusioje
sąmonėje likę tik du prisiminimai: „Kiek
ponų... kokie jie visi gražūs...“
• Juozapotos likimo istoriją pasakotojas sakosi
išskaitęs iš veido, akių, atkūręs iš žmonių
pasakojimų.
• Petras ir Juozapota — abu jauni, gražūs,
mylintys vienas antrą, — svajoja apie geresnį ir
gražesnį gyvenimą: nuosavą žemę ir sodelį, po
kurį lakstys jų vaikai.
• Nerimą keliančią laiko tėkmę rašytojas
perteikia keliais epizodais: baisus Juozapotos
sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia
ir apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos
atėjimas, Juozapotos kelionė į mišką ir
susitikimas su kazokais.
Ši epizodų virtinė baigiasi kulminaciniu įvykiu —
Juozapotos kelione į miestą ieškoti savo Petriuko,
kurį netikėtai pamato kartuvėse jau nebegyvą.
• Po to autorius pasakoja, kad po Petro žuvimo
Juozapota vos ne vos iš ligos atsigaivelėjo, bet
jos dvasia palūžo, protas pamišo, dabarties ji
jau nejautė ir nesuprato.
• Ilgainiui visų užmiršta, ji klaidžiojo nelaiminga
po apylinkes, visiems nešdama „nusiminimą ir
nesuprantamą širdies neramumą...“
• Veikėjas pasakoja, kaip, gindamas arklį arba
savo gyvybę, užmuša vagį.
• Biliūnas sutelkė literatūros žvilgsnį į išskirtines
žmogaus situacijas (skriaudos, nuoskaudos,
kaltės, išdavystės), siekė kalbėti santūriai,
lakoniškai, vengė tiesiogiai mokyti,
moralizuoti.
• Jo pasakotojas pats į viską reaguoja, kenčia,
liūdi, prisiima kaltę ir atsakomybę, daug ką
pasako ir apie save.
• Žemaitės pasakotojas stebi, kas vyksta, kas
žmonėms atsitinka, o Biliūno pasakotojas su
žmonėmis susitinka, kalbasi.
• Žemaitei svarbiausia, kas atsitinka, o Biliūnui kaip atsitikimas paveikia žmogų, kokius
pėdsakus jo sieloje palieka, kaip tai, kas vyksta
žmogaus širdyje, atsispindi jo išorėje.
• Žemaitei svarbesni bendri, tipiški kaimiečių
bruožai, o Biliūnas labiau įsižiūri į žmogaus
atskirumą, individualumą, nes rašytojui
rūpėjo moralinės, egzistencinės problemos.
A. Marčėnas. iš Biliūno
ar bepameni buvo katytė
klasikinis ir liūdnas kliudžiau
o dabar taip toli nematyti
pasislink truputuką arčiau
apsakysiu vien tau kas nutiko
kol į žiburį laimės žvelgiau
nieko tokio tik kas mums beliko
brisiaus galas ir nieko daugiau