Transcript Neįgaliųjų politika ir galimybės ES - lietuvos sutrikusios psichikos

NEĮGALIŲJŲ POLITIKA IR
GALIMYBĖS EUROPOS
SĄJUNGOJE
Dr. Rita Raudeliūnaitė
Mykolo Romerio universitetas
NEĮGALUMO SAMPRATA
Kokia neįgalumo samprata, toks ir
formuosis visuomenės požiūris, toks
bus kuriamų teisės aktų turinys,
paramos neįgaliajam praktika,
socialinės integracijos kryptis ir
pobūdis.
Nuo tam tikru laiku dominuojančios
sampratos priklauso, kiek konkrečios
šalies socialinėje politikoje ir praktikoje
bus diskriminacijos ir lygių galimybių.
Medicininis modelis
Neįgalumas traktuojamas kaip asmens problema, kurią
sukelia liga, trauma ar kitas sveikatos pokytis.
Neįgalumas suprantamas siaurai – siejamas su sveikatos
savumais.
Akcentuojama tai, ko žmogus neteko, kokiu laipsniu jis yra
silpnas.
Neįgalumas interpretuojamas pabrėžiant medicininį
aspektą, kuris išryškina asmens funkcinius sutrikimus,
asmens gydymą, medicininę reabilitaciją ir ekonominį
aspektą, kuriuo remiasi finansinės paramos ir įvairių
kompensacijų teikimas neįgaliesiems.
Medicininis modelis
 Vyrauja tokia socialinė aplinka, kur neįgalieji yra
išskiriami nuolat pabrėžiant jų kitoniškumą,
negebėjimus, edukacinį, komunikacinį, darbo
neperspektyvumą.
 Jiems sukuriamos atskiros, specializuotos,
kitokios nei visiems ugdymo ar globos, darbo
aplinkos.
 Neįgaliųjų socialinė segregacija (atskyrimas į
specializuotą aplinką) neišvengiamai sukuria
riboto socialinio dalyvavimo sąlygas, apriboja
žmogaus teises, jo galimybes lygiaverčiai
dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinis modelis
 Nuo siauros asmens neįgalumo sampratos pereinama
prie daugiamatės sampratos – negalė nėra tik asmens
sveikatos savumas, o sudėtingas aplinkybių, dauguma iš
kurių yra socialinės kilmės, derinys.
 Problemai spręsti reikia socialinio veiksmo ir daugiausia
visuomenė kolektyviškai atsakinga pakeisti aplinką taip,
kad neįgalūs asmenys galėtų visavertiškai dalyvauti visose
gyvenimo srityse.
 Pagrindinis siekis – keisti nuostatas ir ideologiją politiniu
lygiu tampa žmogaus teisų klausimu.
 Neįgalumas įgauna politinę reikšmę.
Medicininiame modelyje neįgalumas –
neįgalaus asmens problema, socialiniame
modelyje neįgalumas – diskriminuojančios,
žmogaus teises ir lygias galimybes, asmens
socialinį dalyvavimą varžančios aplinkos
problema.
Socialinių modelių siekis - socialinių
aplinkybių keitimas, neįgaliųjų visiška
integracija į visuomenę.
Socialinis modelis









Perėjimas nuo institucinės reabilitacijos prie
reabilitacijos bendruomenėje;
Per medicininę reabilitaciją į profesinę reabilitaciją
ir užimtumo skatinimą;
Remiamo įdarbinimo schemų kūrimas;
Socialinių paslaugų plėtra;
Specialiųjų poreikių plėtra;
Plėtoti paramą sutrikusios psichikos ir sutrikusio
intelekto asmenims;
Tobulinti asmens darbingumo, specialiųjų
poreikių vertinimo procedūras ir metodus;
Pritaikyti aplinką;
Aprūpinti patogia ir veiksminga pagalbine
technika ir kt.
Socialinis modelis

Svarbią reikšmę politiniame lygmenyje įgyja neįgaliųjų
socialinio dalyvavimo aktualizavimas ir įgyvendinimas.

Socialinio dalyvavimo konceptas revizuoja neįgaliųjų
integracijos į visuomenę idėja: pabrėžiamas neįgaliojo
aktyvumas bendruomenėje, jo įgalinimas, nurodoma į
kooperacinius ryšius ir tinklų kūrimą, papildomumo principą,
kur visi partneriai, tame tarpe ir neįgalusis, turi vienodas
galimybes dalyvauti sprendimų priėmime.

Šis požiūris, o kartu ir veiklos yra orientuoti iš vienos pusės į
individo galias, resursus ir iš kitos pusės – į išorinius, aplinkų
resursus, kliūčių aplinkoje šalinimą, kad neįgalus asmuo
galėtų visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Neįgaliųjų politika ES

Europos Bendrijos politikoje 6-ąjį ir 7-ąjį
dešimtmečius menkai kreipiamas dėmesys į
neįgaliuosius.

Neįgalieji buvo netiesioginio socialinės
apsaugos sistemos rūpesčio objektas: jais
domimasi tik tiek, kiek sveikatos apsaugos
finansavimo skirtumai valstybėse narėse galėjo
paveikti prekių, paslaugų, darbo jėgos
konkurencingumą valstybėse, kurių socialinio
draudimo sistemos paremtos darbdavio ir
darbuotojo įmokomis, nes kai kurios valstybės
baiminosi patirti nuostolių dėl aukštos darbo
kainos ir dosnių išmokų (L.Dromantienė, 2008)



Nuo 8 deš. skiriama daugiau dėmesio
neįgaliesiems: 1974 m. Socialinių veiksmų
programoje pabrėžiama, jog neįgaliesiems svarbu
skirti daugiau dėmesio, iškeliama integracijos į
atvirą darbo rinką, profesinio mokymo, profesinės
reabilitacijos svarba.
1981 m. priimta pirma veiksmų programa
neįgaliesiems (1983-1987 m.), remianti daugiau
nacionalines pastangas švietimo, užimtumo,
socialinės apsaugos ir rūpybos, komunikacijos,
mobilumo, būsto srityse, bet neplėtojo Europos
lygio politikos.
1986 m. priima Europos bendrijos neįgaliųjų
žmonių užimtumo rekomendacija ir gairės,
tvirtinančios, kad neįgalieji turi tokias pačias kaip ir
kiti dirbantieji teises ir lygias mokymosi ir užimtumo
galimybes.
Nuo 9 deš. pab. prasideda EB neįgaliųjų
politikos proveržis.
 1988 Taryba priėmė antrąją Bendrijos
programą 1988-1991 m. “Europos
Bendrijos neįgaliųjų žmonių
savarankiškas gyvenimas atviroje
visuomenėje”, skirtą skatinti žmonių su
negalia socialinę integraciją ir
savarankišką gyvenimą.


Naujus neįgaliesiems skirtos socialinės
politikos uždavinius iškėlė Komisija 1996 m.
pranešime apie lygias žmonių su negale
galimybes, kuriame apžvelgė kliūtis,
įgyvendinant lygias galimybes ir pristatė
naują požiūrį – tolimą tradicinei socialinės ir
ekonominės kompensacijos neįgaliesiems
sampratai ir išplėtotą į neįgaliųjų lygių teisių ,
lygių galimybių užtikrinimo būtinumą
visuose su tuo susijusiuose politikos
dokumentuose (L.Dromantienė, 2008).


Neįgaliųjų lygių galimybių, nediskriminavimo,
visapusiško dalyvavimo užtikrinimo teisėmis
pagrįstas požiūris įtvirtinamas įvairiuose
svarbiuose ES dokumentuose:
Socialinių veiksmų programoje 1998-2000 m., ES
veiksmų planas 2004-2010 m., Lisabonos
užimtumo visiems ir lygių galimybių strategijoje
(2000-2010 m.), ES strategija “Europa 2020”,
programa PROGRES 2007-2013 mažinti skurdą ir
atskirtį, Europos strategija dėl negalios 2010-2020
ir kt.
Svarbią reikšme turi ES ratifikuota Jungtinių Tautų
Neįgaliųjų teisių konvencija . Šis svarbus žingsnis
parodo Europos politinę valią garantuoti žmogaus
teisių apsaugos įsipareigojimus bei siekį iškelti
negalią kaip žmogaus teisių prioritetą.

Svarbią reikšmę turi 2006 m. Europos Tarybos
priimtas Veiksmų planas “ Dėl neįgalių asmenų
teisių ir visapusio dalyvavimo visuomenėje
skatinimo: žmonių, turinčių negalią, gyvenimo
kokybės gerinimas Europoje 2006-2015“.

Pagrindinis plano uždavinys - praktiškai padėti kurti
ir įgyvendinti perspektyvias strategijas, kuriomis
siekiama visapusio neįgalių asmenų dalyvavimo
visuomenės gyvenime, ir galiausiai į visas
valstybių narių politikos sritis kaip neatskiriamą
dalį įtraukti su neįgalumu susijusius klausimus.
















Planas, aprėpia visas pagrindines neįgalių asmenų gyvenimo sritis.
Šias pagrindines sritis atspindi 15 veiklos krypčių, kurios nusako pagrindinius
tikslus ir specifinius veiksmus, kuriuos turi įgyvendinti valstybės narės.
Sritys:
Dalyvavimas politiniame ir visuomeniname gyvenime;
Dalyvavimas kultūriniame gyvenime;
Informacija ir komunikacija;
Švietimas
Užimtumas, profesinis orientavimas ir mokymas;
Sukurta aplinka;
Transportas;
Bendruomenės gyvenimas
Sveikatos apsauga;
Reabilitacija;
Socialinė apsauga;
Teisinė apsauga;
Apsauga nuo prievartos ir smurto;
Tyrimai ir plėtra;
Supratimo stiprinimas
Planas taip pat apima daugialypio
diskriminavimo aspektus:
- moterys ir mergaitės, turinčios negalią,
- vaikai ir jaunuoliai, turintys negalią,
- neįgalūs senyvo amžiaus žmonės,
- neįgalūs asmenys, kuriems reikalinga
ypatinga pagalba,
- neįgalieji iš mažumų ir migrantų
bendruomenių.
Pasibaigus Lisabonos strategijos
įgyvendinimo laikotarpiui 2010 m. priimta
ES strategija “Europa 2020”.
 Siekiant visapusiškai pasinaudoti strategija
„Europa 2020“ ir jos priemonėmis, kad
neįgaliesiems būtų suteikta daugiau
galimybių pasinaudoti visomis savo
teisėmis ir visapusiškai dalyvauti
visuomenės gyvenime tokiomis pat kaip ir
kitų asmenų sąlygomis, Europos Komisija
parengė “2010–2020 m. Europos
strategija dėl negalios. Tolesnis siekis
kurti Europą be kliūčių”.

Strategijoje daug dėmesio skiriama
kliūtims šalinti.
 Išskirtos 8 svarbios veiksmų sritys:
- prieinamumas,
- dalyvavimas,
- lygybė,
- užimtumas,
- švietimas,
- socialinė apsauga,
- sveikata,
- išorės veiksniai

Pagrindiniai kiekvienos srities tikslai:
 Prieinamumas. Užtikrinti prekių, paslaugų,
įskaitant viešąsias paslaugas, ir pagalbinių įtaisų
prieinamumą neįgaliesiems.

Dalyvavimas. Suteikti galimybę pasinaudoti
visais ES pilietybės privalumais. Spręsti judumo
ES viduje problemas. Pereiti nuo priežiūros
institucijose prie priežiūros bendruomenėse.
Užtikrinti sporto, laisvalaikio, kultūros ir
rekreacinių organizacijų ir veiklos prieinamumą.
Lygybė. Panaikinti ES diskriminaciją dėl
negalios.
 Užimtumas. Suteikti galimybę žymiai
didesniam neįgaliųjų skaičiui užsidirbti
pragyvenimui atviroje darbo rinkoje.
 Švietimas. Skatinti, kad neįgalūs vaikai ir
suaugę asmenys galėtų lygiai su visais
naudotis išsilavinimo prieinamumu, turėtų
galimybę gauti išsilavinimą įtraukties
aplinkoje atsižvelgiant į specifinius
poreikius.




Socialinė apsauga. Sudaryti neįgaliesiems
tinkamas gyvenimo sąlygas.
Sveikata. Skatinti, kad neįgalieji turėtų vienodas
galimybes pasinaudoti sveikatos priežiūros
paslaugomis ir susijusia infrastruktūra.
Išorės veiksmai. Skatinti spręsti neįgaliųjų teisių
klausimus vykdant ES išorės veiksmus
(pvz.didinti informuotumą apie negalios
klausimus ES atstovybėse, stiprinti atsakingų už
neįgaliųjų reikalaus asmenų tinklą, užtikrinti, kad
šalyse kandidatėse būtų labiau paisoma
neįgaliųjų teisių ir pan.)
Minėtų sričių veiksmams vykdyti numatytos būtinos
priemonės:
 Informuotumo didinimas. Plačiau informuoti
visuomenę apie negalios problemas ir suteikti
neįgaliesiems daugiau informacijos apie jų teises ir
pasinaudojimą jomis.
 Duomenų rinkimas. Papildyti periodiškai
renkamus su negalia susijusius statistinius
duomenis siekiant stebėti neįgaliųjų padėtį.
 Finansinė parama. Kuo tikslingiau pasinaudoti ES
finansinėmis priemonėmis, skirtomis didinti
prieinamumą, geriau parodyti su negalia susijusių
projektų finansavimo galimybes.

Už negalios politikos įgyvendinimą
nacionaliniu lygiu pagrindinė atsakomybė
tenka valstybėms narėms.



Nepaisant politinių sprendimų ir deklaruojamų
nuostatų, lygios galimybės dažnai telieka
deklaracija, vis dar gajūs išankstiniai nusistatymai,
stereotipai, segregacinės nuostatos ir elgsena,
tiek siaurame, bendruomenės, ar specialistų, tiek
plačiame, viešosios nuomonės, sociumuose.
Ezistuoja tam tikros psichosocialinės kliūtys
darančios neigiamą įtaką neįgaliųjų integracijai į
visuomenę.
Psichosocialiniai reiškiniai (visuomenės sąmonė,
socialinės normos, kultūriniai papročiai, mąstymo
būdas ir vertybės ir kt.), priešingai nei politiniai ar
ekonominiai, yra inertiški, atsparūs pokyčiams ir
kinta ne taip greitai.
ES šalyse atliekamos visuomenės
apklausos rodo, kad diskriminacija dėl
negalės pakankamai didelė.
 Be to net ir žinodami apie teisės aktais
įtvirtintą draudimą diskriminuoti, žmones
vis dar linkę pateisinti kai kurias
diskriminavimo apraiškas. Dažniausiai
priešiškos nuostatos vienos ar kitos
grupės atžvilgiu, menkesnis tokių asmenų
įvertinimas aiškinamas nepakankama jų
motyvacija, ribotais gebėjimais ir pan.

AČIŪ