Transcript Darbo rinka ir gyventojų užimtumas ES

ES DARBO RINKA ir GYVENTOJŲ
UŽIMTUMO TEISINIS REGULIAVIMAS
Paskaitų tezės

Mykolo Romerio Universitetas
 Vilnius, 2010
Literatūra:
 Norminiai teisės aktai:
 Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis //
http://www.europa.eu.int/eur-lex/lex/en/treaties/treaties_founding.htm
 Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis //
http://www.europa.eu.int/eurlex/lex/en/treaties/treaties_founding.htmhttp://europa.eu.int/servlet/portail/EudorCall
 Europos bendrijos steigimo sutartis (suvestinė redakcija) // Official
Journal C 325 of 24 December 2002.
 Suvestinis Europos aktas // Official Journal L 169 of 29 June 1987.
 Europos Sąjungos sutartis (suvestinė redakcija) // Official Journal C 325 of
24 December 2002.
 Amsterdamo sutartis, iš dalies pakeičianti ir papildanti Europos
Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su
jomis susijusius aktus // Official Journal C 340 of 10 November 1997.
 Nicos sutartis, iš dalies pakeičianti Europos Sąjungos sutartį,
Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius
aktus // Official Journal C 80 of 10 March 2001.








Sutartis dėl Konstitucijos Europai // Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2004 m.
gruodžio 16 d. 47 tomas 2004/C310/01 http://europa.eu.int/eurex/lex/JOHtml.do?uri=OJ:C:2004:310:SOM:LT:HTML (pateikiamas lietuviškas
vertimas) arba leidinys lietuvių kalba: Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Vilnius.
Saulužė, 2005.
Europos Socialinė Chartija // Valstybės žinios, 2001, Nr. 49-1704; 2001, Nr. 53
Europos Sąjungos Pagrindinių teisių Chartija //OL C364, 2000.12.18, p.1
Tarybos direktyva dėl užsienio piliečių judėjimo ir apsigyvenimo specialiųjų
priemonių, pagrįstų viešąja tvarka, visuomenės saugumu ar visuomenės sveikata,
derinimo 64/221/EEB //Official Journal 056 , 04/04/1964 P. 0850 – 0857.
Tarybos reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (EEB) Nr. 1612/68
1968 m. spalio 15 d. // Official Journal L 257 , 19/10/1968 P. 0002 – 0012.
Tarybos direktyva dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės
apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo 68/360/EEC // Official Journal L 257
, 19/10/1968 P. 0013 – 0016.
Komisijos reglamentas dėl darbuotojų, pagal darbo sutartį dirbusių valstybėje
narėje, teisės pasilikti tos valstybės teritorijoje (EEC) Nr. 1251/70 // Official Journal
L 142 , 30/06/1970 P. 0024 – 0026.
Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 1971 m. birželio 14 d. dėl socialinės
apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimų
nariams, persikeliantiems Bendrijoje // Official Journal L 149 , 05/07/1971 P. 0002 –
0050.








Lietuvos Respublikos Europos darbo tarybų įstatymas // Valstybės Žinios, 2004, Nr.
39-1271
Tarybos direktyva, priimta 1975 m. vasario 10 d., dėl valstybių narių įstatymų, skirtų
vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo
(75/117/EEB) // Official Journal L 045 , 19/02/1975 P. 0019 – 0020.
Tarybos direktyva, priimta 1976 m. vasario 9 d., dėl vienodo požiūrio į vyrus ir
moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir
darbo sąlygų atžvilgiu (76/207/EEB) // Official Journal L 039 , 14/02/1976 P. 0040 –
0042.
Tarybos direktyva dėl darbuotojų migrantų vaikų mokymo 77/486/EEB // Official
Journal L 199 , 06/08/1977 P. 0032 – 0033.
Tarybos direktyva 1980 m. spalio 20 d. dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su
darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiu, derinimo (80/987/EEB) // Official
Journal L 283 , 28/10/1980 P. 0023 – 0027.
Tarybos direktyva 1988 m. gruodžio 21 d. dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų,
išduotų bent po trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos
(89/48/EEB) // Official Journal L 019 , 24/01/1989 P. 0016 – 0023.
Tarybos direktyva dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe
gerinti (89/391/EEC) // Official Journal L 183 , 29/06/1989 P. 0001 – 0008.
Tarybos direktyva dėl minimalių darbovietei taikomų saugos ir sveikatos
reikalavimų (pirmoji specialioji direktyva, kuri remiasi Direktyvos 89/391/EEB 16
straipsnio 1 dalimi) 89/654/EEB // Official Journal L 393 , 30/12/1989 P. 0001 –
0012.






Tarybos direktyva 92/51/EEB 1992 m. birželio 18 d. dėl antros bendrosios
profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistemos, papildanti Direktyvą
89/48/EEB // Official Journal L 209 , 24/07/1992 P. 0025 – 0045.
Tarybos direktyva dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta
geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi
darbuotojų sauga ir sveikata darbe, priėmimo (dešimta specialioji
direktyva, kuri remiasi Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalimi)
92/85/EEB // Official Journal L 348 , 28/11/1992 P. 0001 – 0008.
Tarybos direktyva 94/33/EB, priimta 1994 m. birželio 22 d., dėl dirbančio
jaunimo apsaugos // Official Journal L 216 , 20/08/1994 P. 0012 – 0020.
Tarybos direktyva, priimta 1994 m. rugsėjo 22 d., dėl Europos darbų
tarybos steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos
mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimo
tvarkos nustatymo (94/45/EB) // Official Journal L 254 , 30/09/1994 P.
0064 – 0072.
Tarybos direktyva, priimta 1996 m. birželio 3 d., dėl bendrojo susitarimo
dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE , CEEP ir ETUC (96/34/EEB)
// Official Journal L 145 , 19/06/1996 P. 4.
Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu
atleidimu iš darbo, derinimo 98/59/EC // Official Journal L 225 ,
12/08/1998 P. 0016 – 0021.





Tarybos direktyva dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC),
Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir
Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo
susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 1999/70/EB // Official
Journal L 175 , 10/07/1999 P. 0043 – 0048.
Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių
apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju,
suderinimo 2001/23/EB // Official Journal L 082 , 22/03/2001 P. 0016 –
0020.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/14/EB, priimta 2002 m.
kovo 11 d., dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimo sistemos
sukūrimo Europos Bendrijoje // Official Journal L 080 , 23/03/2002 P. 0029
– 0034.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB 2002 m. rugsėjo 23
d. iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio
į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo,
pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu // Official Journal L 269 ,
05/10/2002 P. 0015 – 0020.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB 2002 m. rugsėjo 23
d. iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 80/987/EEB dėl valstybių narių
įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam,
suderinimo (Tekstas svarbus EEE) // Official Journal L 270 , 08/10/2002 P.
0010 – 0013.
 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB 2003 m.
lapkričio 4 d. dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų //
Official Journal L 299 , 18/11/2003 P. 0009 – 0019.
 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB 2004 m.
balandžio 29 d. dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės
laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti
Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas
64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB,
75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (Tekstas
svarbus EEE) // Official Journal L 158 , 30/04/2004 P. 0077 –
0123.
 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 883/2004 2004 m.
balandžio 29 d. dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo //
Official Journal L 166 , 30/04/2004 P. 0001 - 0123
 Tarybos direktyva dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos
(ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos
(UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro
(CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis
1999/70/EB // Official Journal L 175 , 10/07/1999 P. 0043 – 0048.
Teisės literatūra, komentarai, statistikos
leidiniai, tyrimai:










Arrigo G., Casale G. Glossary European Union institutions and labour law terms //
International Labour Office. Budapest, 2000.
Barr Nichols. Labour markets and social policy in central and Eastern Europe.
Oxford Univ Press. 1994.
Blanpain R. European Labour Law.-Hague: KLI, 2000.
Cairns W. Europos Sąjungos teisės įvadas.-Vilnius: Eugrimas, 1999.
Davulis T. Darbo teisė: Europos Sąjunga ir Lietuva.-Vilnius: Teisinės informacijos
centras, 2004.
Dambrauskienė G. Lanksčių užimtumo formų taikymas Lietuvoje // Jurisprudencija.
Nr. 25(17).– Lietuvos teisės universitetas: mokslo darbai, 2002. P.19.
Dambrauskienė G. Vaikų ir paauglių užimtumo teisinio reglamentavimo problemos,
Jurisprudencija, 2001. Nr. 20 (12), p. 50–56.
Darbo rinkos politika ir Lietuvos darbo birža, 1991 – 1996. Statistikos leidinys.
Vilnius, 1996, 1998.
Darbo rinkos terminai ir sąvokos. Darbo ir socialinių tyrimų institutas.V.: Leidykla
,,AGORA”, 1998.
Darbo biržos naujienos: Lietuvos darbo biržos informacinis biuletenis. V., 1998 –
2001 20. http://www.ldb. lt./http://www.socmin.lt
















Dowling, Donald C. Jr. EC Employment Law after Maastricht: Continental Social
Europe // International lawyer, 1993, Vol. 27 No. 1. P. 1-26;
Dromantienė L. Europos Socialinio modelio problema integracijos procese //
Socialinis darbas, 2004 Nr. 3 (1), P. 14-23.
Europos Sąjungos Socialinė teisė. Norminių teisės aktų rinkinys // Sudarytojai: T.
Davulis, J. Usonis. – V.: Teisinės informacijos centras, 2004.
Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas.-Vilnius: Eugrimas, 1999.
Europos Sąjunga. Institucinė sąranga ir politikos aktualijos.-Vilnius: Eugrimas,
2000.
Europos Sąjungos teisė ir Lietuva.-Vilnius: Justicija, 2002.
European Union law: textbook / Espeth Deards, Sylvia Hargreaves, Oxford: Oxford
University Press, 2003
Fuchs M. u.a. Europäisches Arbeitsrecht.-Wien: Springer, 2001.
Junevičius A. Europos Sąjunga.-Kaunas: KTU, 1999.
Jovaiša T. Darbo rinkos profesinis mokymas // Personalo vadyba, 2000, Nr. 6, P. 4
– 16
Kanopienė V. Moterų diskriminacija darbo rinkoje. Vilnius, 1998.
Martinkus M., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas.
Kaunas: technologija, 2000.
Labour law and industrial relations in the European Union / editor R. Blanpain, The
Hague ; London ; Boston, 1998
Navickas V., Paulavičius K. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika. Vilnius, 1999.
Pieters D. Įvadas į socialinės apsaugos principus.Vilnius, 1998.
Paul Davies, Antoine Lyon-Caen, Silvana Sciarra and Spiros Simitis. European
Community Labour Law: Principles and Perspectives. Clarendon press Oxford
1996.










Tatham A. Europos Sąjungos teisė.-Vilnius: Eugrimas, 1999.
Дефицит достойного труда: глобальный вызов. Международное бюро труда.
Женева, 2001.
Никифорова А. А. Рынок труда: занятость и безработица. М., 1991.
Трудовой мир. Издание МОТ. Международное бюро труда. 1999. Nо. 4; 2000.
No. 1, 2; 2001. No. 1,2//www.ilo.ru
Schmidt M. Das Arbeitsrecht der Europäischen Gemeinschaft.-Baden: Nomos,
2001.
Krimphove D. Europäisches Arbeitsrecht.-München: Vahlen, 2001.
Užimtumo ir darbo rinkos politikos efektyvumo didinimo bei darbo rinkos institucijų
veiklos tobulinimo kryptys” Darbo ir socialinių tyrimų institutas, 2001 m.;
B. Gruževskis, I. Blažienė – Lankstumas ir saugumas darbo rinkoje. Lietuvos
patirtis, 2005.
http://www.ilo.org/public/english/region/eurpro/budapest/download/empl/flexibility_li
thuania_lithuanian.pdf
Lietuvos darbo rinkos politikos krypčių pagrindimas. Darbo ir socialinių tyrimų
institutas, 2005.
Lietuvos darbo rinka: vystymosi tendencijos, problemos ir galimi sprendimai. Darbo
ir socialinių tyrimų institutas, 2006 m. ir 2007 m.
Nuorodos internete:
 Europos Sąjungos teisės aktai lietuvių kalba:
http://www3.lrs.lt/n/eu/DPaieskaeu.html
 Europos Sąjungos teisės aktų paieška:
http://www.europa.eu.int/eur-lex/lex/RECH_naturel.do
 Europos Sąjungos portalas Europa
http://europa.eu.int/index_lt.htm
 Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje:
http://www.eudel.lt
 Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo
ministerija: http://www.socmin.lt
 Tarptautinė darbo organizacija: http://ilo.org
I tema. ES užimtumo ir darbo rinkos
politikos teisiniai pagrindai
 ES institucijos ir jų kompetencija užimtumo ir
darbo rinkos politikos reglamentavimo srityje.
 ES užimtumo ir darbo rinkos politikos raida.
 Darbo rinkos politiką sąlygojantys veiksniai
(ekonominiai, socialiniai, teisiniai).
 Užimtumo politikos sąryšis su kitomis politikos
sritimis.
 Užimtumo ir darbo rinkos politikos
reglamentavimas ES teisės aktuose.
ES institucijos ir jų kompetencija
užimtumo ir darbo rinkos politikos
reglamentavimo srityje.






Europos Komisija.
ES Taryba.
Europos vadovų taryba.
Europos Parlamentas.
Europos Teisingumo teismas.
Ekonomikos ir socialinių reikalų
komitetas.
 Kt.
Europos Komisijos
kompetencija.











ES vykdomąja valdžia.
Ji turi gerokai daugiau ir įvairesnių galių negu kitos Bendrijos institucijos. Ji vykdo ir
tokias funkcijas, kurios vykdomajai institucijai paprastai nebūdingos.
Bendrijos Steigimo sutarties 155 str.:
Siekdama, kad bendroji rinka tinkamai veiktų ir plėtotųsi, Komisija:
Rūpinasi šios Sutarties nuostatų ir priemonių, kurių institucijos imasi ja
vadovaudamosi, taikymu;
Formuluoja rekomendacijos arba pareiškia nuomones šioje Sutartyje numatytais
klausimais, kai to tiesiogiai reikalauja Sutartis arba kai Komisija mano, jog tai
būtina;
Priima savo sprendimus ir šioje Sutartyje numatytu būdu prisideda prie Tarybos ir
Parlamento nuomonių rengimo;
Naudodamasi Tarybos suteiktomis galiomis įgyvendina jos priimtus aktus.
Vykdo teismines funkcijas konkurencijos klausimais,
Veikia kaip Bendrijos teisinis atstovas,
Rengia Bendrijos biudžeto projektą ir turi daugybę administracinių pareigų.
Komisijos galios gali būti suskirstytos į 6
pagrindines kategorijas:
 1. Sutarties sergėtoja.
 Kaip Sutarties sergėtoja Komisija turi galią priversti
valstybes nares, kurios nevykdo savo įsipareigojimų
pagal Sutartį, pasitaisyti, prireikus apskųsdama jas
Europos teisingumo teismui. Pagal Sutarties 169 str.
 2. Dalyvavimas teisės aktų leidimo procese.
 Šiuo atveju Komisija gali inicijuoti, padėti rengti teisės
aktus, taip pat ir pati savarankiškai juos leisti.
 3. Patariamasis vaidmuo.
 Komisija gali leisti rekomendacijas ir nuomones
Sutartyje numatytoms veiklos sritims ir tuomet, kai joje
tai konkrečiai numatyta, ir savo iniciatyva.
 4. Atstovaujamasis vaidmuo.
 ES yra juridinis asmuo, turintis teisę dalyvauti kuriant
teisiškai įpareigojančius santykius. Šiuo atveju būtent
Komisija atstovauja Bendrijai.
 5. Finansų valdymas.
 Komisija yra atsakinga už preliminaraus biudžeto
projekto, kurį ji pateikia Tarybai, parengimą. Pritarus
biudžetui, Komisija jį privalo vykdyti savo atsakomybe ir
neviršydama nustatytų asignavimų. Privalo
Parlamentui ir Tarybai kasmet pateikti praėjusių
finansinių metų biudžeto vykdymo ataskaitą. Komisija
taip pat administruoja Bendrijos struktūrinius fondus.
 6. Administracinė veikla.
ES Tarybos kompetencija
 145 EB Steigimo sutarties straipsnis taip apibūdina Tarybos
funkcijas:
 Užtikrina valstybių narių pagrindinių ekonominės politikos krypčių
koordinavimą;
 Turi teisę priimti sprendimus;
 Priimdama teisės aktus, suteikia Komisijai įgaliojimus įgyvendinti
Tarybos priimtus aktus.
 Nors iš esmės Taryba ir neturi teisės aktų leidimo iniciatyvos
teisės, ji gali prašyti, kad Komisija atliktų tyrimus, kurie, jos
manymu, reikalingi siekiant Bendrijos tikslų, ir dėl jų gali pateikti
atitinkamus pasiūlymus (EB Sutarties 152 str.).
 Be to, Taryba sudaro tarptautines sutartis, dėl kurių derybas vedė
Komisija. Taip pat ji kartu su EP priima sprendimus dėl biudžeto.
Europos vadovų tarybos
kompetencija
 Aukščiausia politines ateities gaires nubrėžianti
ir ES, kaip visumos, funkcionavimą įvertinanti
institucija yra Europos vadovų taryba,
vadovaujama valstybės, tuo metu
pirmininkaujančios ES.
 „Europos vadovų taryba deramai skatina
Sąjungos raidą ir tam nubrėžia bendras
politines gaires“.
 priima pareiškimus ar deklaracijas, kurie paskui
pagal atitinkamas Sutarties nuostatas
paprastai tampa Bendrijos teisės aktais.
Europos Parlamento kompetencija.












GALIŲ KLASIFIKACIJA:
Teisės aktų leidimo galios:
- teisė gauti informaciją;
- konsultavimo teisė;
- teisė atmesti Tarybos poziciją dėl ES teisės akto priėmimo.
Galios tvirtinant biudžetą:
- galutinio balso teisė neprivalomų išlaidų klausimu.
- galimybė atmesti biudžetą.
Priežiūros galios:
- tiesioginė Komisijos politinė kontrolė;
- teisė paleisti Komisiją pareiškus nepasitikėjimą;
- konsultacijos parenkant EK prezidentą bei skiriant Komisijos
narius.
Europos Teisingumo teismo
kompetencija.
 Svarbiausia Teisingumo teismo funkcija – „užtikrinti
teisės laikymąsi aiškinant ir taikant sutartį“.
 ETT ją vykdo nagrinėdamas jam paduotus skundus.
Tai gali būti arba tiesioginiai ieškiniai, kada
pareiškėjas ieškinį pareiškia vienu iš Sutartyje
numatytų pagrindų, arba netiesioginiai ieškiniai, kada
nacionaliniams teismui reikalingas ETT nutarimas
Bendrijos teisės klausimu, kuris kilo jam nagrinėjant
bylą.
 Teismas turi ir tam tikrų kitų funkcijų, pvz. gali būti
apeliacine instancija dėl priimtų Pirmos instancijos
teismo sprendimų.
Ekonomikos ir socialinių reikalų
komitetas
 Šio komiteto veikimo pagrindas - EB sutarties 193 – 198 str.
 ESRK - svarbiausia patariamoji Bendrijos institucija.
 Dabar ESRK turi trišalę struktūrą, kurią sudaro darbdavių
organizacijos, profesinės sąjungos ir kiti dalyvaujantieji. Tai atitinka
socialinės partnerystės sampratą.
 Su ESRK turi būti konsultuojamasi dėl priemonių priėmimo tais
atvejais, kurie aiškiai numatyti EB steigimo sutartyje. Šio
privalomo konsultavimosi pavyzdžiu gali būti 49 str. (direktyvos,
užtikrinančios laisvą darbuotojų judėjimą ir kt.) ir t.t.
 Amsterdamo sutartis konsultavimąsi su ESRK padarė privalomu
tokiose srityse kaip darbo klausimai, socialiniai reikalai bei
visuomenės sveikata.
Bendrijos teisės šaltiniai






steigimo sutartys;
ES institucijų teisės aktai,
teisės aiškinimas,
tarptautinės sutartys
bendrieji Bendrijos teisės principai.
Valstybių narių nacionalinės teisės
koncepcijos ir sąvokos taip pat
naudojamos formuluojant Bendrijos teisę.
 Bendrijos teisė dažnai skirstoma į pirminę ir antrinę.
 Pirminę teisę sudaro Europos Bendrijų steigimo
sutartys
 ir sutartys, kurios vėliau jau papildė ar keitė,
 taip pat stojimo sutartys.
 Tai konstitucinio rango aktai, ES teisinės santvarkos ir
tolesnio teisės plėtojimo pagrindas. Be to, sutartyse
numatyti (ir turi teisinę reikšmę) ES tikslai, tam tikros
veiklos programos.
 Antrinę teisę sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti
remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti.
 Tai yra Tarybos ir Komisijos priimami reglamentai,
direktyvos, sprendimai.
Pirminė teisė









Sutartis, steigianti Europos Anglies ir Plieno Bendriją (EAPB), Paryžius,
1951;
Sutartis, steigianti Europos Bendriją (EB), Roma 1957
Vieningos Europos aktas, 1986
Sutartis, steigianti Europos Sąjungą (ES), Mastrichtas, 1992
Amsterdamo sutartis, 1997
Sutartys dėl biudžeto ir finansinių reikalų, 1971 ir 1977;
Sutartys dėl Stojimo 1972 (Danija, Airija, Jungtinė Karalystė), 1979
(Graikija), 1985 (Ispanija, Portugalija), 1994 (Austrija, Suomija, Švedija),
2003 (10 naujų ES narių: Kipras, Malta, Slovakija, Slovėnija, Čekija,
Vengrija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija) 2005 (Bulgarija ir Rumunija);
Nicos sutartis;
Sutartis dėl Konstitucijos Europai (neratifikuota, todėl neįsigaliojusi).
Antrinė teisė
 Reglamentai - visuotinio taikymo aktai, suteikiantys teises ir
pareigas, kurie yra tiesiogiai privalomi Bendrijoje ir Valstybėse
Narėse.
 Direktyvos - teisinės priemonės, skirtos nacionalinės teisės
derinimui ir koordinavimui.
 Direktyva yra privaloma tiek, kiek reikalinga pasiekti joje nurodytus
tikslus, tačiau Valstybės Narės yra laisvos pasirinkti būdus kaip
įgyvendinti direktyvą.
 Sprendimai - nėra bendrojo pobūdžio taikymo taisyklių, juos
sudaro nuostatos, taikomos tik toms šalims, kurioms jie yra
skiriami. Sprendimai yra priimami tam, kad nuspręsti dėl bendrojo
pobūdžio taisyklių taikymo.
“minkštosios“ teisės (soft
law)
 didėja „minkštosios“ teisės (soft law) reikšmė.
 Atsižvelgiant į tai, kad reguliavimas ES lygiu išsiplečia iš
bendrosios vidaus rinkos srities ir į kitas, išimtinai valstybių narių
kompetencijai priskiriamas sritis, kurios tradiciškai yra švietimo,
kultūros, socialinės, sveikatos apsaugos politikos.
 Neprivalomieji ES teisės aktai, nustatantys ne konkrečius
tiesioginius įpareigojimus, o bendrus tikslus, tampa vis labiau
reikšmingi ir daro vis didesnę įtaką valstybių vidaus gyvenimui.
 Tokio pobūdžio teisės aktai – rekomendacijos, rezoliucijos,
išvados, nuomonės, komunikatai – įgauna ir įgaus vis didesnę
reikšmę atsižvelgiant į ES plėtrą, kai dėl valstybių skirtingumo
darosi vis sunkiau nustatyti vienodus konkrečius reikalavimus
visoms valstybėms narėms, kuriuos jos sugebėtų tinkamai
įgyvendinti.
ES socialinės, darbo ir užimtumo
politikos teisiniai pagrindai:
 Europos Bendrijos Steigimo sutarties 117 - 122
straipsniai, kuriuos papildė 123 – 125 straipsniai dėl
Europos Socialinio fondo įkūrimo;
 Suvestinis Europos Aktas (1986 m.);
 Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių
chartija (1989);
 ES (Mastrichto) Sutartis (1993) + Socialinės politikos
sutartis (remiantis Socialinės politikos protokolu);
 Amsterdamo sutartis (1997).
 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (2000).
Skatinamas
bendradarbiavimas:
socialinėje srityje
ypač srityse, susijusiose su:
Įdarbinimu;
Darbo teise ir darbo sąlygomis;
Profesiniu rengimu ir tobulinimusi;
Socialine apsauga;
Apsaugojimu nuo profesinių ligų ir nelaimingų
atsitikimų;
 Darbo higiena;
 Teise į asociacijas ir kolektyvines derybas tarp
darbdavių ir darbuotojų.







Suvestinis Europos Aktas
(1986 m.)
 Bendros socialinės politikos nuostatos,
išplečiant bendrus valstybių veiksmus
socialinėje srityje, buvo išreikštos
Suvestiniame Europos Akte (1986 m.),
 kuris socialinei politikai skirtą EB sutarties
skyrių papildė 2 straipsniais, kurie reikalavo:
 1) kreipti ypatingą dėmesį į darbo aplinką, taip
pat į darbuotojų sveikatą ir saugumą;
 2) skatinti darbdavių ir darbuotojų dialogą.
Bendrijos darbuotojų
pagrindinių socialinių teisių
chartija (1989)










Tolesnis žingsnis, plėtojant socialinės politikos nuostatų derinimą bei
veiklos šioje srityje koordinavimą,
pagrindinės darbuotojų teisės apima darbuotojų sveikatos apsaugą ir
darbo saugą, mokymą, lygias moterų ir vyrų teises.
Chartijos preambulėje skelbiama, kad šios chartijos priėmimą paskatino
Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos ir 1961 m. Europos
socialinė chartija, kurią Europos Taryba priėmė 28 metais anksčiau.
Bendrijos chartija įtvirtina pagrindinius principus, tokius kaip:
teisė judėti iš vienos ES valstybės į kitą įsidarbinimo tikslais;
teisė į geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas;
teisė į socialinę apsaugą pagal nacionalines sistemas;
vyrų ir moterų teisė į lygybę;
vaikų ir paauglių apsauga;
pagyvenusiems žmonėms garantuotas minimalus gyvenimo lygis;
geresnė socialinė ir profesinė neįgaliųjų integracija.
Maastrichto sutartis
(1991 m.)
 Siekimas ir toliau koordinuoti ir ES lygiu
reglamentuoti socialinės politikos sritį.
 Jungtinė Karalystė atsisakė prisiimti socialinėje
srityje numatytus įsipareigojimus bei įrašyti
juos į sutartį.
 todėl pastangos įtraukti į sutartį tam tikrus
valstybių narių įsipareigojimus nebuvo
sėkmingas.
 Sudaroma atskira sutartis tarpusavyje,
vadinama Socialinės politikos protokolu.
Socialinės politikos
protokolas
Valstybės narės sieks:
 skatinti užimtumą,
 gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas,
 įgyvendinti tinkamą socialinę apsaugą,
 palaikyti dialogą tarp darbdavių ir darbuotojų,
 skatinti socialinę raidą.
 Protokole išplėstas ir trišalės partnerystės
taikymo principas.
 Remiantis Socialinės politikos protokolu buvo
sudaryta Socialinės politikos sutartis (įsigaliojo
1993 m. lapkričio 1 d.)
Socialinės politikos
sutartis


numatytos sritys, kur EB suteikiama kompetencija:
Taryba priima nutarimus dėl Komisijos siūlymų kvalifikuota balsų dauguma tokiose srityse:














Darbo aplinkos gerinimas siekiant apsaugoti darbuotojų sveikatą ir užtikrinti saugumą;
Darbo sąlygos;
Darbuotojų informavimas ir konsultavimas;
Lygios vyrų ir moterų galimybės darbo rinkoje bei lygus elgesys darbe.
Taryba priima sprendimus dėl Komisijos siūlymų vienbalsiai tokiose srityse:
Darbuotojų socialinis draudimas ir socialinė apsauga;
Darbuotojų apsauga nutraukiant darbo santykius;
Darbuotojų ir darbdavių interesų atstovavimas bei kolektyvinė gynyba,įskaitant bendrą darbo
sąlygų nustatymą, bet išskyrus streikų ir lokautų reglamentavimą;
Trečiosios šalies piliečių, teisėtai gyvenančių bendrijos teritorijoje, darbo sąlygos;
Finansiniai įnašai plėtoti darbo santykius ir kurti darbo vietas.
Pagal Socialinės politikos sutarties 2 (6) straipsnį, į EB kompetenciją aiškiai nepatenka:
Darbo apmokėjimas;
Asociacijos laisvė;
Kolektyvinio poveikio priemonių taikymas (streikai ir lokautai).
Amsterdamo sutartis
 EB sutarties poskyriams, susijusiems su socialine sritimi, suteikė
konkretumo ir detalumo.
 Jos sudėtine dalimi tapo 1989 m. Bendrijos chartija dėl darbuotojų
pagrindinių socialinių teisių bei Socialinės politikos sutartis.
 Į sutartį buvo įtrauktas naujas skyrius, skirtas užimtumui, o
užimtumo politika buvo paskelbta bendru Europos uždaviniu.
 Sutartis taip pat buvo papildyta keletu naujų Europos socialinės
politikos uždavinių.
 Nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo ES gali imtis veiksmų,
padedančių kovoti su diskriminacija, padėti atskirtiesiems rasti
savo vietą visuomenėje ir taip parodyti, kad ji prisiima
įsipareigojimą kurti integruotą visuomenę.
 Amsterdamo sutartis svarbi ir tuo, kad ją priėmus užimtumo ir
socialinės politikos klausimai išties tapo sprendžiami ES lygiu.
Europos Sąjungos pagrindinių
teisių chartija, priimta 2000 m.
 vientisas dokumentas (pirmą kartą ES istorijoje),
 įtraukta nemažai pilietinių, politinių, ekonominių ir socialinių teisių,
skirtų ES piliečiams ir visiems asmenims, reziduojantiems ES
teritorijoje.
 Chartija suskirstyta į šešis skirsnius: orumas, laisvės, lygybė,
solidarumas, piliečių teisės, teisingumas.
 Skirsniuose suklasifikuotos teisės ir laisvės iš esmės atitinka
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos
atitinkamus straipsnius, jos grindžiamos ES valstybių narių
nacionalinės teisės tradicijomis, Europos Tarybos socialine
chartija, Europos bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių
chartija bei kitomis tarptautinėmis konvencijomis, kurių narės yra
ES valstybės.
 Ši chartija atskiru skyriumi yra įtraukta į Sutartį dėl Konstitucijos
Europai.
Jacques Delors
 ES užimtumo politika aktyviau
susidomėta Jacques Delorsui būnant
Europos Komisijos pirmininku, t.y. 1985 –
1995 metais.
ES užimtumo politikos
formavimasis ir raida:
 Pradinės diskusijos apie bendrą ES užimtumo
politiką aktyviausiai vyko 1993 – 1997 metais.
 Šio laikotarpio pabaigoje pasirašius
Amsterdamo sutartį buvo iš esmės
suformuluotos ir įteisintos naujos ES politikos
(užimtumo politikos) nuostatos.
 Taip pat buvo įteisintas naujo daugialypio,
kompleksiško mechanizmo sukūrimas, kuris
ES institucijoms suteikė naujų galių
formuluojant, įgyvendinant ir vertinant ES
valstybių narių vykdomą užimtumo politiką.
Esminiai raidos ir vykusių
diskusijų aspektai







1993 m.
Kreipimasis į Europos Parlamentą - kad Europos Bendrijoms
reikalingos naujos iniciatyvos bendradarbiavimo su socialiniais
partneriais, profesinio mokymo ir užimtumo skatinimo srityse.
- pirmą kartą iškeliama mintis apie naujosios ekonomikos
iniciatyvos, susijusios su užimtumo skatinimu, įtraukimą į 1993 m.
liepos Kopenhagos Vadovų tarybos susitikimo darbotvarkę.
- parengta pirmoji išsami analizė apie nedarbo problemą ES;
- aktyvi lobizmo kampanija stengiantis paveikti Prancūzijos ir
Vokietijos vadovus ir įtraukti nedarbo klausimą į Kopenhagos
susitikimo darbotvarkę;
pabrėžiamas būtinumas parengti Baltąją knygą, skirtą darbo rinkos
problemoms ES.
Parengta Baltoji knyga apie ES užimtumą.
Baltoji knyga








Baltojoje knygoje kalbama:
- apie darbo rinkų mobilumo didinimą,
- kvalifikacijos kėlimo ir mokymosi visą gyvenimą skatinimą,
- dalinio užimtumo propagavimą,
- aktyvių darbo rinkos priemonių taikymą,
- atlyginimų augimo reguliavimo politiką;
- kt.
Tikėtasi, kad visos šios priemonės iki 2000 metų padės
sukurti 15 mln. naujų darbo vietų ES. Taip pat Baltojoje
knygoje buvo aptarti būsimosios ES užimtumo strategijos ir
atvirojo koordinavimo metodo pagrindiniai principai.
Atvirojo koordinavimo
metodas
 esmė yra ta, kad ES lygiu suformuluojamos esminės
politikos gairės, o valstybėms narėms paliekama
apsisprendimo teisė, kokias konkrečias priemones
pasirinkti jų įgyvendinimui.
 Valstybės narės atsižvelgdamos į esamą situaciją gali
rinktis įvairius įgyvendinimo kelius, kuriuos sufleruoja
valstybėje susiklosčiusi ekonominė ir politinė situacija.
 Atvirojo koordinavimo metodas yra tarpinis kelias tarp
tam tikros politikos priskyrimo išimtinai ES arba
valstybių narių kompetencijai ir todėl dažnai
įvardijamas kaip galimas sprendimas formuojant
ateities ES valdymo ir organizavimo formą.
Esminiai raidos ir vykusių
diskusijų aspektai
 1994 metai.
 Liepos mėn., reaguojant į situaciją, kai
nedarbas ES viršijo 10 proc. ribą, Korfu
susitikimo metu Vadovų taryba vėl grįžo prie
užimtumo problemos sprendimo. Svarbiausias
šio susitikimo dalykas yra tai, kad remiantis
EK parengtos Baltosios knygos išvadomis,
pirmą kartą buvo patvirtintos rekomendacijos
valstybių narių vykdomai užimtumo politikai.
1994 metai
 Rekomendacijose siūloma:
 valstybėms narėms peržiūrėti esamas
kvalifikacijos kėlimo sistemas;
 sumažinti netiesioginį darbo jėgos
apmokestinimą;
 pašalinti trukdžius daliniam užimtumui;
 lanksčiau žiūrėti į įvairias užimtumo formas;
 imtis priemonių sprendžiant jaunų ir ilgalaikių
bedarbių problemas.

1994 metai









Gruodžio mėn. - Eseno Vadovų tarybos susitikimas svarbus tuo, kad pirmą kartą valstybių ar
vyriausybių vadovų lygyje buvo pareikšta, kad kova su nedarbu ir lygių moterų ir vyrų
galimybių įteisinimas ir ateityje bus vieni svarbiausių ES tikslų.
Pažymėdama, kad ankstesnės pastangos kovojant su aukšto lygio nedarbu ES nebuvo labai
sėkmingos, Vadovų taryba paragino valstybes nares imtis užimtumą skatinančių priemonių
keliose pagrindinėse srityse:
jaunimo profesinio mokymo;
lankstesnių darbo formų skatinimo;
netiesioginio darbo apmokestinimo mažinimo;
darbo rinkos politikos efektyvumo didinimo;
aktyvių darbo rinkos politikos priemonių plėtros.
Ypatingas dėmesys turėjo būti kreipiamas į pagalbą, skirtą jaunimui, neturinčiam profesinių
įgūdžių, ilgalaikiams bedarbiams, bedarbėms moterims ir vyresnio amžiaus bedarbiams.
Pakeisdama ligi šiol nusistovėjusius procesus Vadovų taryba primygtinai paragino valstybes
nares įtraukti minėtas priemones į kasmetines politikos vykdymo programas. Taip pat buvo
nuspręsta atlikti valstybėse narėse įgyvendinamų užimtumo politikų nuolatinį monitoringą. Šie
įvykiai jau gali būti laikomi vadinamojo Liuksemburgo proceso, žinomo kaip sąlygojusio ES
užimtumo strategijos sukūrimą, pradžia.
Esminiai raidos ir vykusių
diskusijų aspektai




1995 metai
Birželio mėn. Kanuose Vadovų taryba dar kartą deklaravo nedarbo ir lygių galimybių
problemas kaip pagrindines su kuriomis susiduria ES valstybės narės.
Remiantis Esene patvirtintomis rekomendacijomis valstybėms narėms buvo nurodyta iki rudens
sukurti keleto metų programas kaip sumažinti nedarbo lygį, kuriose būtų įtrauktos priemonės,
numatančios jaunų ir ilgalaikių bedarbių sugražinimą į darbo rinką, netiesioginių darbo
mokesčių sumažinimą ir įvairių mokymo ir perkvalifikavimo programų prieinamumo didinimą.
Ministrų tarybai ir Europos Komisijai iki po 6 mėn. įvyksiančio Madrido susitikimo buvo pavesta
parengti pirmą metinę ataskaitą apie šių programų vykdymą.
Gruodžio mėn. įvyko Vadovų tarybos susitikimas Madride. Šiame susitikime Vadovų taryba
konstatavo, kad valstybės narės jau sukūrė ilgalaikes nacionalines programas, skirtas
užimtumo didinimui, kurios sudarys prielaidas efektyviam Vadovų tarybos rekomendacijų
įgyvendinimui. Išanalizavusi ministrų tarybos jai pateiktą ataskaitą, Vadovų taryba pritarė
ataskaitoje pateiktoms rekomendacijoms, kuriose prioritetinėmis valstybių narių veiklos sritimis
buvo įvardintos bedarbių mokymo programų didinimo, užimtumo organizavimo lanksčių formų
skatinimo, aktyvių darbo rinkos priemonių taikymo sritys. Taip pat Vadovų taryba deklaravo
savo pasiryžimą po metų dar kartą grįžti ir įvertinti valstybių narių vykdomas užimtumo didinimo
programas bei priimti naujas rekomendacijas, tam ministrų tarybos buvo dar kartą įpareigotos
atlikti proceso monitoringą ir iki 1996 m. gruodžio parengti naują ataskaitą.
Esminiai raidos ir vykusių
diskusijų aspektai







1995 metai
Birželio mėn. Kanuose Vadovų taryba dar kartą deklaravo nedarbo ir lygių galimybių
problemas kaip pagrindines su kuriomis susiduria ES valstybės narės.
iki rudens sukurti keleto metų programas kaip sumažinti nedarbo lygį, kuriose būtų įtrauktos
priemonės, numatančios jaunų ir ilgalaikių bedarbių sugražinimą į darbo rinką, netiesioginių
darbo mokesčių sumažinimą ir įvairių mokymo ir perkvalifikavimo programų prieinamumo
didinimą. Ministrų tarybai ir Europos Komisijai iki po 6 mėn. įvyksiančio Madrido susitikimo
buvo pavesta parengti pirmą metinę ataskaitą apie šių programų vykdymą.
Gruodžio mėn.- Vadovų tarybos susitikimas Madride.
Vadovų taryba konstatavo, kad valstybės narės jau sukūrė ilgalaikes nacionalines programas,
skirtas užimtumo didinimui, kurios sudarys prielaidas efektyviam Vadovų tarybos
rekomendacijų įgyvendinimui.
Vadovų taryba pritarė pateiktoms rekomendacijoms, kuriose prioritetinėmis valstybių narių
veiklos sritimis buvo įvardintos bedarbių mokymo programų didinimo, užimtumo organizavimo
lanksčių formų skatinimo, aktyvių darbo rinkos priemonių taikymo sritys.
Vadovų taryba deklaravo savo pasiryžimą po metų dar kartą grįžti ir įvertinti valstybių narių
vykdomas užimtumo didinimo programas bei priimti naujas rekomendacijas, tam ministrų
tarybos buvo dar kartą įpareigotos atlikti proceso monitoringą ir iki 1996 m. gruodžio parengti
naują ataskaitą.
Esminiai raidos ir vykusių
diskusijų aspektai




1996 metai
Birželį vadovų tarybos susitikimas vyko Florencijoje. Esminis šio susitikimo akcentas užimtumo
politikos požiūriu buvo tai, kad valstybių narių vadovai pasižadėjo į kasmetinį užimtumo politikų
svarstymą įtraukti ir socialinius partnerius. Tai buvo labai svarbus sprendimas, reiškiantis
privačių ekonomikos veikėjų įtraukimą į užimtumo politikos formavimo procesą ir pakankamai
naujas reiškinys ES politikoje.
Gruodžio mėn. Vadovų tarybos susitikimo Dubline svarbiausias momentas buvo tai, kad
Vadovų taryba paragino valstybes nares sukurti papildomus instrumentus darbo rinkos politikos
efektyvumo įvertinimui – t.y. taikyti geros praktikos pavyzdžio modelį bei suformuluoti bendrus
darbo rinkos politikos indikatorius, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tam tikras žemutines
ribas valstybėms narėms, kurias jos turi pasiekti. Šie instrumentai buvo paskutinė grandis
užpildžiusi ligi tol sukurtą planavimo, monitoringo ir rekomendacijų teikimo mechanizmą ir
sudarė prielaidas parengti ir patvirtinti ES užimtumo strategiją, kartu įteisinant naujo
mechanizmo – atvirojo koordinavimo metodo, sukūrimą.
Tame pačiame Dublino susitikime buvo priimta Dublino užimtumo deklaracija, kuri pabrėžė
būtinumą tęsti užimtumo augimui palankią makroekonominę politiką, būtinumą modernizuoti
prekių ir paslaugų rinką, padidinti darbo rinkos efektyvumą ir būtinumą geriau pritaikyti esamas
mokesčių ir socialinės apsaugos sistemas galimam užimtumo didinimui.
Esminiai raidos ir vykusių
diskusijų aspektai





1997 metai
Birželio mėn. įvykusio Amsterdamo susitikimo pagrindinis tikslas visų pirma buvo pasirašyti
Amsterdamo sutartį, tačiau prieš savaitę pasikeitusios Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos
vyriausybės sąlygojo, kad būtent užimtumo klausimams būtų skirta santykinai daug dėmesio.
Prancūzijos pageidavimu buvo priimta Vadovų tarybos rezoliucija dėl augimo ir užimtumo, bei
sutarta organizuoti papildomą Vadovų tarybos susitikimą, skirtą užimtumo skatinimui ir naujų
darbo vietų kūrimui. Augimo ir užimtumo rezoliucija įtvirtino užimtumo politiką kaip stabilų
politinės ES darbotvarkės prioritetą. Rezoliucijoje buvo kalbama apie tai, kad reiktų didinti
valstybių narių ekonominių politikų koordinavimą užimtumo srityje ir įpareigoti Ekonominių ir
finansinių reikalų ministrų tarybą remiantis valstybių narių parengtomis kasmetinėmis
programomis, parengti bendras užimtumo skatinimo gaires.
Svarbiausias Amsterdamo susitikimo nutarimas buvo užimtumo skyriaus įtraukimas į
Amsterdamo sutartį. ES tikslų sąrašas buvo papildytas nauju tikslu – užimtumo skatinimu.
Naujasis tikslas buvo apibrėžtas kaip aukšto užimtumo lygio siekimas nepažeidžiant
konkurencijos. Norėdamos pasiekti šį tikslą, valstybės narės turi imtis atitinkamų priemonių,
tame tarpe ir parengti suderintą užimtumo didinimo strategiją.
Tokio užimtumo skyriaus įtraukimas į sutartį turėjo didelę reikšmę plėtojant užimtumo politiką,
nes formalizavo ankstesniais metais susiformavusį procesą, valstybės narės formaliai
įsipareigojo koordinuoti veiksmus siekiant užimtumo gairėse numatytų tikslų bei formalizavo
Europos Komisijos, o ypač Užimtumo ir socialinių reikalų direktorato vaidmenį politikos
įgyvendinimo procese.
1997 m. lapkričio mėnesį Liuksemburge įvykusiame specialiame užimtumo klausimams
skirtame susitikime buvo aiškiau reglamentuotas Amsterdamo sutartyje įteisintas užimtumo
politikos įgyvendinimo mechanizmas bei patvirtintos pagrindinės veiklos kryptys (gairės) dar
vadinamos ES užimtumo strategija.
Kiti ES teisės aktai, reglamentuojantys ir
įtakojantys ES užimtumo ir darbo rinkos
politiką
 Darbo santykiai ir sąlygos (pvz.: šiuolaikiniai
darbo sąlygas reglamentuojantys ES teisės aktai remiasi Tarybos
direktyvos 89/391/EEC “Dėl darbo saugos ir darbuotojų sveikatos
apsaugos priemonių taikymo” nuostatomis).
 Socialinė apsauga
 Lygios teisės ir galimybės
 Kova su diskriminacija ir atskirtimi
Europos socialinis fondas
 Pagrindinis ES socialinės politikos vykdymo instrumentas Europos socialinis fondas (ESF), vienas iš keturių struktūrinių
fondų.
 Pagrindinis ESF paramos tikslas – užkirsti kelią nedarbui ir su juo
kovoti, plėtoti žmogiškuosius išteklius ir integraciją į darbo rinką,
mažinti socialinę atskirtį, skatinti aukštesnį užimtumo lygį, didinti
moterų ir vyrų lygybę. ES valstybėse Europos socialinio fondo
lėšos naudojamos siekiant šių pagrindinių strateginių tikslų:
 • didinti darbo jėgos kompetenciją ir gebėjimus prisitaikyti prie
darbo rinkos poreikių;
 • gerinti švietimo ir profesinio rengimo kokybę ir prieinamumą;
 • mažinti socialinę atskirtį bei užtikrinti platesnę socialinę
integraciją.
ES užimtumo politikai
būdingi bruožai
 Atvirasis koordinavimo metodas ir “soft-law” derinimas su eile
privalomų teisinių nuostatų EB darbo, socialinės ir kt. teisėje;
 Rekomendacijų valstybių narių vykdomai užimtumo .politikai
metodas;
 Kasmetinė atskaitomybė ES institucijoms apie vykdomas
užimtumo politikos programas;
 1996 m. Tarybos vadovų susitikime vykusiame Florencijoje metu
nuspręsta į kasmetinį užimtumo politikos svarstymą įtraukti ir
socialinius partnerius. (tai buvo pakankamai nauja reiškinys ES
politikoje);
 taikomas geros praktikos pavyzdžio modelis bei suformuluojami
bendri darbo rinkos politikos indikatoriai, kuriais remiantis būtų
nustatomos tam tikros žemutinės ribos valstybėms narėms, kurias
jos turi pasiekti;
 Užimtumo politikos sąsaja su makroekonomine politika.
II tema. Tarptautiniai darbo rinkos
santykius reglamentuojantys
dokumentai
 Jungtinių Tautų organizacijos dokumentai: Visuotinė žmogaus
teisių deklaracija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas,
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.
 Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijos ir
rekomendacijos. Jų ratifikavimas siekiant užtikrinti visišką ir
produktyvų užimtumą. TDO Konvencija (Nr. 88) ir Rekomendacija
(Nr. 83) dėl įdarbinimo paslaugų, 1948 m., Konvencija Nr. 122 ir
Rekomendacija Nr. 169 dėl užimtumo politikos. TDO Visuotinio
užimtumo programa (Global employment agenda), Tinkamo darbo
programa (Decent work agenda). Šių programų esmė ir ryšys su
ES užimtumo programomis.
 Europos Tarybos dokumentai. Europos socialinė chartija. Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
Europos socialinis kodeksas.
JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA IR JOS
DOKUMENTAI
 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m. gruodžio 10 d.).
 Reikšmė:
 Deklaracija turėjo didžiulę įtaką sudarant daugiašales arba
dvišales tarptautines sutartis, priimant tarptautinius ir regioninius
dokumentus žmogaus teisių klausimais.
 Ji turėjo svarbią reikšmę žmogaus ekonominių ir socialinių teisių
raidai, patvirtino, kad ekonominės ir socialinės teisės yra svarbi
žmogaus teisių sudedamoji dalis.
 Šiame tarptautiniame dokumente, be kitų deklaruojamų žmogaus
teisių, buvo paskelbtos žmogaus teisių į laisvai pasirinktą darbą,
saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą atlyginimą, socialinę
apsaugą bei sveikatos priežiūrą pagrindiniai principai.
Visuotinė Žmogaus Teisių
Deklaracija
 7 str.“Visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę,
be jokio skirtumo, į lygią įstatymo
apsaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą
nuo visokios diskriminacijos,
pažeidžiančios šią deklaraciją ir nuo
visokio kurstymo tokiai diskriminacijai“.
Visuotinė Žmogaus Teisių
Deklaracija
 22 str. „Kiekvienas žmogus, kaip
visuomenės narys, turi teisę į socialinį
aprūpinimą, kuris skirtas būtinoms jo
orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi
ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms
teisėms įgyvendinti nacionalinėmis
pastangomis ir per tarptautinį
bendradarbiavimą ir pagal kiekvienos
šalies vidinę struktūrą bei išteklius.
Visuotinė Žmogaus Teisių
Deklaracija
 23 straipsnis
 Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo
pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į
apsaugą nuo nedarbo.
 Visi žmonės, be jokios diskriminacijos, turi teisę į lygų
apmokėjimą už lygiavertį darbą.
 Kiekvienas darbo žmogus turi teisę į teisingą ir
patenkinamą atlyginimą, garantuojantį žmogaus orumo
vertą egzistavimą jam pačiam ir jo šeimai, ir papildomą,
kai reikia, visomis kitomis socialinės apsaugos lėšomis.
 Kiekvienas žmogus turi teisę kartu su kitais steigti
profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti.
Visuotinė Žmogaus Teisių
Deklaracija
 24 straipsnis
 Kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir
laisvalaikį ir ypač teisę į pagrįstą darbo
laiko apribojimą ir periodines apmokamas
atostogas.
Visuotinė Žmogaus Teisių
Deklaracija
 25 straipsnis
 Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo
lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę,
ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą
ir būtiną socialinį aptarnavimą: jis turi teisę į aprūpinimą
nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar
kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju dėl
nepriklausančių nuo jo aplinkybių.
 Motinystė ir kūdikystė turi būti itin globojamos ir
remiamos. Visi vaikai, tiek gimę santuokoje, tiek
nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.
Visuotinė Žmogaus Teisių
Deklaracija
 Deklaracija, kurios tikslas – sukurti
bendrą veiksmų normą visoms tautoms ir
tautybėms buvo pirmas mėginimas įvesti
tvarką tarptautiniame gyvenime, kur būtų
ginamos pagrindinės individo laisvės ir
teisės, jei jas pažeidinėtų valstybė, ir
nustatyti bendražmogiškąsias vertybes.
Visuotinė Žmogaus Teisių
Deklaracija
 Priėmus šią Deklaraciją buvo pradėta dirbti kuriant du tarptautinius
paketus dėl žmogaus teisių: vieną - dėl ekonominių, socialinių ir
kultūrinių teisių, ir kitą - dėl pilietinių ir politinių teisių.
 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas,
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis
protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. JTO
Generalinės Asamblėjos metu.
 Šie Paktai kartu su pačia Deklaracija ir antruoju Fakultatyviniu
protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą Tarptautinę
Žmogaus teisių chartiją.
 Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politinių teisių pakte buvo
išplėsta ir labiau sukonkretinta darbuotojų ekonominių ir socialinių
teisių apsauga. Lietuva prie šio pakto prisijungė 1991 metais.
Tarptautinis ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių
paktas
 3 str. „Valstybės, šio Pakto šalys,
įsipareigoja užtikrinti vyrams ir moterims
lygias teises naudotis visomis šiame
Pakte išvardytomis ekonominėmis,
socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis.“
Tarptautinis ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių
paktas
 6 str.
 ”1. Valstybės, šio pakto šalys, pripažįsta teisę į darbą,
apimančią kiekvienos žmogaus teisę gauti galimybę
užsidirbti pragyvenimui darbu, kurį jis laisvai pasirenka
arba kurį dirbti jis laisvai sutinta, ir imasi reikiamų
priemonių šiai teisei apsaugoti.
 2. Priemonės, kurių kiekviena valstybė, šio Pakto šalis,
imasi šiai teisei visiškai įgyvendinti, apima techninį ir
profesinį orientavimą ir mokymo programas, strategiją
ir metodus, taikomus siekiant tolygios ekonominės,
socialinės ir kultūrinės plėtros ir visiško bei
produktyvaus užimtumo, kad būtų apsaugotos asmens
pagrindinės politinės ir ekonominės laisvės.“
Tarptautinis ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių
paktas








7 str.
“Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvienos žmogaus teisę į
teisingas ir palankias darbo sąlygas, kurios visų pirma užtikrintų:
a) atlyginimą visiems darbuotojams užtikrinantį mažų mažiausiai:
i) teisingą darbo užmokestį ir vienodą apmokėjimą už lygiavertį darbą
be jokio skirtumo, visų pirma moterims užtikrinant ne prastesnes darbo
sąlygas nei tos, kurias turi vyrai, ir vienodą apmokėjimą už vienodą darbą;
ii) deramą pragyvenimą jiems patiems ir jų šeimoms pagal šio Pakto
nuostatas;
b) darbo sąlygas, atitinkančias saugos ir higienos reikalavimus;
c) vienodą visiems galimybę būti pakeliamiems darbe į atitinkamas
aukštesnes pareigas atsižvelgiant vien į darbo stažą ir kompetenciją;
d) poilsį, laisvalaikį bei pagrįstą darbo laiko apribojimą ir mokamas
įprastines atostogas, taip pat apmokėjimą už darbą valstybinių švenčių
dienomis.“
Tarptautinis ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių
paktas







8 str.
“1. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti:
a) kiekvieno žmogaus teisę steigti profesines sąjungas ar stoti į pasirinktą profesinę sąjungą
savo ekonominiams bei socialiniams interesams tenkinti ir apsaugoti su vienintele sąlyga, kad
būtų laikomasi atitinkamos organizacijos nustatytų taisyklių. Naudojimuisi šia teise negali būti
taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie demokratinėje
visuomenėje būtini valstybės saugumo ar viešosios tvarkos interesais arba kitų asmenų
teisėms ir laisvėms apsaugoti;
b) profesinių sąjungų teisę steigti nacionalines federacijas arba konfederacijas ir šių teisę kurti
tarptautines profesinių sąjungų organizacijas arba įstoti į tokias organizacijas;
c) profesinių sąjungų teisę vykdyti savo veiklą nekliudomai, be jokių apribojimų, išskyrus tuos,
kuriuos numato įstatymas ir kurie būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar
viešosios tvarkos interesais arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti;
d) teisę streikuoti, kuria naudojamasi pagal kiekvienos šalies įstatymus.
2. Šis straipsnis nekliudo taikyti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims
tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės administracijoje.“
Tarptautinis ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių
paktas
 9 str.
 „Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta
kiekvienos žmogaus teisę į socialinę
apsaugą, įskaitant socialinį draudimą“.
Tarptautinis ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių
paktas
 10 str.
 “2. Ypatinga apsauga turi būti teikiama motinoms per pagrįstą
laikotarpį iki gimdymo ir po jo. Dirbančios motinos tuo laikotarpiu
turi gauti mokamas atostogas arba atostogas ir pakankamas
socialinės paramos išmokas.
 3. Vaikai ir jaunuoliai turi būti ginami nuo ekonominio ir socialinio
išnaudojimo. Už vaikų samdymą darbui, kenksmingam jų dorovei
ir sveikatai ar pavojingam jų gyvybei arba galinčiam pakenkti jų
normaliam vystymuisi, turi būti baudžiama pagal įstatymą.
Valstybė taip pat turi nustatyti amžiaus ribas, kad jaunesnių negu
nustatyto amžiaus vaikų samdomas darbas būtų draudžiamas ir
už jį būtų baudžiama pagal įstatymą.“
REIKŠMĖ






Šie dokumentai sudaro tarptautinio žmogaus teisių reglamentavimo
pamatą.
Nors iš pradžių visuomenė juos vertimo labai skeptiškai, dabar jie laikomi
vienais svarbiausių mūsų laikų dokumentų.
Šie dokumentai turėjo įtakos, kad daugelio šalių konstitucijose vis daugiau
dėmesio skiriama žmogaus teisių klausimams, daugybė tarpvalstybinių
įsipareigojimų, numatytų valstybių sutartyse, pagrįsti jų idėjomis.
Siekdamos apginti žmogaus orumą, jais remiasi viso pasaulio
nevyriausybinės organizacijos.
Rezultatyviai ir visuotinai įgyvendinti JTO dokumentus bei stiprinti
tarptautinės priežiūros mechanizmą dabar yra pagrindinis įpareigojimas
visoms tarptautinėms organizacijoms, visiems žmonėms.
Kad ir kokie būtų tautiniai, kultūriniai ar religiniai motyvai, į tai būtina
atsižvelgti.
EUROPOS TARYBA IR JOS
DOKUMENTAI
 Europos Taryba buvo pirmoji tarpvalstybinė regioninė organizacija,
kuri ėmėsi konkrečios veiklos, kad daugelis teisių ir laisvių,
paskelbtų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, būtų
sutvirtintos konkrečiais teisiniais įsipareigojimais ir kad būtų
sukurtas tarptautinis kolektyvinės kontrolės mechanizmas,
garantuojantis jų vykdymą.
 Per pokario dešimtmečius ET priėmė apie 145 konvencijas ir
sutartis, iš kurių daugiau kaip 100 buvo ratifikuotos minimalaus
šalių skaičiaus, kurio reikia, kad jos įsigaliotų. Iš galiojančių
dokumentų yra du svarbiausi – Europos žmogaus teisių
konvencija (1950 m.) ir Europos socialinė chartija (1961 m.),
kuriose paskelbtos Europos šalių, sutarčių dalyvių, žmogaus
teisės ir pagrindinės laisvės.
 Šie dokumentai yra „uždari“, prie jų gali prisijungti tiktai valstybės,
ET narės. EŽTK pasirašiusios šalys įsipareigoja pripažinti savo
piliečiams joje numatytas teises.
Europos žmogaus teisių
konvencija (1950 m.)
 EŽTK sudaro 66 straipsniai. Pirmieji 17 iš
jų numato konkrečias žmogaus teises, 37
straipsniai skirti organizaciniams ir
funkcionavimo klausimams, o paskutiniai
10 str. skirti bendriesiems klausimams.
 EŽTK buvo vystoma ir tobulinama darant
pataisas tiek pačios Konvencijos tekste,
tiek priimant papildomus Protokolus.
Europos žmogaus teisių
konvencija (1950 m.)
 Konvencijos 11 str. nurodo, kad “kiekvienas turi teisę laisvai rengti
taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat
teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti.
 Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai,
išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini
demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo
interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar
nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų
teisėms ir laisvėms apsaugoti.
 Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise
apribojimus asmenims tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose,
policijoje ar valstybės valdymo organuose“.
Europos socialinė chartija






Europos socialinė chartija numato jį pasirašiusių šalių pareigas
įgyvendinant daugelį ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių.
Šis dokumentas tarsi papildo Konvenciją, kurioje kalbama apie pilietines ir
politines teises.
Europos Taryba 1961 m. Turine inicijavo Europos socialinės chartijos
pasirašymą.
Chartija įnešė svarų indėlį vystant ir humanizuojant Europos valstybių
ekonominius ir socialinius santykius.
Savo ruožtu, jų ekonominė ir socialinė pažanga turi svarią įtaką Chartijos
tobulinimui.
Todėl 1988 m. Strasbūre buvo pasirašytas jos papildomas protokolas,
kuriuo Chartija papildyta naujomis teisėmis: samdomų darbuotojų teise
turėti vienodas galimybes į darbą ir profesiją be diskriminacijos pagal lytį,
teisę į informaciją ir konsultaciją įmonėse, teise darbuotojų atstovams
dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas bei senyvo amžiaus
žmogaus teisę į socialinę paramą.
Europos socialinė chartija
 1995 m. Strasbūre buvo pasirašytas Chartijos
papildomas protokolas, reglamentuojantis kolektyvinių
skundų sistemą.
 1995 m. buvo žengtas ypač svarbus žingsnis pasirašyta Europos socialinė chartija (pataisyta).
 Po dviejų metų ji buvo pasirašyta ir Lietuvos vardu.
 Beje, pasirašymas neturi jokių teisinių pasekmių, nes
tai laikoma ketinimų pareiškimu. Tik ratifikavus Chartiją,
valstybė privalo laikytis jos nuostatų.
Europos socialinė chartija
 Siekiant, kad Chartijos dalyvėmis galėtų tapti daugiau valstybių,
turinčių skirtingą išsivystymo lygi, yra suformuota gana lanksti jos
sistema.
 Visi dokumentai pagal savo esmę ir paskirtį yra savarankiški.
 Dabar Europoje yra dvi savarankiškos chartijos: Europos socialinė
chartija (1961 m.) ir Europos socialinė chartija (pataisyta) (1995
m.).
 Kiekvienai valstybei galioja tik viena iš jų.
 Valstybėms, kurios ratifikavo 1961 m. Chartiją, bet neratifikavo
1995 m. pataisytosios Chartijos, toliau galioja ankstesnioji.
 Kai valstybė tampa pataisytosios Chartijos dalyve, joje savaime
nustoja galioti ankstesnioji Chartija.
 Valstybė, kuri nėra prisijungusi nė prie vienos iš jų, savo iniciatyva
gali tapti bet kurios chartijos dalyve, jei ji sugebės vykdyti joje
numatytas prievoles.
Europos socialinė chartija
 Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje)
deklaruojamas teises galima suskirstyti į
tokias pagrindines grupes:
 - samdomų darbuotojų teisės;
 - kiekvieno gyventojo teisės;
 - atskirų gyventojų grupių teisės.
Europos socialinė chartija










- samdomų darbuotojų teisių grupei priskirtinos:
- teisė į darbą, tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą darbo
apmokėjimą, teisė jungtis į organizacijas ir sudaryti kolektyvines sutartis.
Taip pat numatyta dirbančių vaikų ir paauglių, moterų, darbuotojų
migrantų teisių apsauga.
Prie šios grupės priskirtina samdomų darbuotojų teisė į informaciją ir
konsultaciją įmonėse,
apsaugą nutraukiant darbo sutartis,
teisė į nuostolių atlyginimą darbdaviui bankrutavus,
teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas įmonėje,
teisė į orumą darbe,
teisė gauti informaciją ir konsultacijas darbo vietų mažinimo procedūrose.
Be to, nemaža dalis išvardytų teisių apima ir savarankiškai dirbančius
asmenis.
Europos socialinė chartija
 - kiekvieno gyventojų teisių grupei gali būti
priskirta:
 - teisė į sveikatos ir socialinę apsaugą,
 - socialinę ir medicinos pagalbą,
 - teisė naudotis socialinės rūpybos tarnybų
paslaugomis,
 - teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės
izoliacijos,
 - teisė į būstą.
Europos socialinė chartija
 - atskirų gyventojų grupių teisių grupei
gali būti priskirta vaikų ir paauglių, šeimų,
neįgalių asmenų, senyvo amžiaus
žmonių teisių apsauga.
Europos socialinė chartija
 - atskirų gyventojų grupių teisių grupei
gali būti priskirta vaikų ir paauglių, šeimų,
neįgalių asmenų, senyvo amžiaus
žmonių teisių apsauga.
Europos socialinė chartija
(pataisyta)
 Pataisytojoje Chartijoje atsižvelgiama į tai, kad nuo 1961 m.
Europoje įvyko fundamentalūs ekonominiai ir socialiniai pokyčiai.
 Į ją perkelta dalis 1961 m. Chartijos nuostatų be jokių pakeitimų.
 Kitos iš ankstesniosios Chartijos perkeltos nuostatos yra
pataisytos, jose keliami didesni reikalavimai.
 Pavyzdžiui, pagal 1961 m. Chartiją samdomiems darbuotojams
turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip dviejų savaičių, o
jaunesniems kaip 18 metų darbuotojams - ne trumpesnės kaip trijų
savaičių kasmetinės mokamos atostogos.
 Pataisytojoje Chartijoje abiem atvejais ši trukmė prailginta iki 4
savaičių.
Europos socialinė chartija
(pataisyta)








Dirbančioms moterims prieš gimdymą ir po jo mokamų atostogų trukmė
nuo 12 savaičių prailginta iki 14 savaičių.
Numatyta reiklesnė ir efektyvesnė paauglių darbo apsauga.
Į pataisytąją Chartiją yra perkeltos 1988 m. papildomajame protokole
deklaruojamos teisės.
papildyta naujomis nuostatomis, susijusiomis su samdomų darbuotojų
teisių apsauga nutraukiant darbo sutartis darbdavio iniciatyva,
teise į nuostolių atlyginimą darbdaviui bankrutavus, darbuotojų, turinčių
šeimas, teisių apsauga,
darbuotojų teise į orumą darbe, jų teise gauti informaciją ir konsultacijas
visuotinio darbo vietų mažinimo procedūrose,
žmonių teise į apsaugą nuo skurdo ir socialinės izoliacijos, teise į būstą.
Todėl pataisytoji Chartija yra ženkliai platesnė pagal apsaugomų teisių
apimtį bei aukštesnė pagal reikalavimus.
Europos socialinė chartija
(pataisyta)
 Pagal ginamas teises didžiausią jų dalį
sudaro samdomų darbuotojų teisės.
 Tai susiję su tuo, kad būtų išvengta
samdomų darbuotojų didelio išnaudojimo,
kad visuomenėje susiklostytų civilizuoti ir
priimtini darbdavių ir darbuotojų santykiai.
Europos socialinė chartija
(pataisyta)
 Siekiant suderinti socialinius ekonominius
ir socialinius interesus Chartija
grindžiama socialiniu dialogu.
 Šiame dialoge aktyviomis dalyvėmis gali
tapti valstybinė valdžia, darbdavių ir
darbuotojų organizacijos.
Europos socialinė chartija
(pataisyta)
 Rengiant Lietuvos įstatymų atitikimo Chartijos reikalavimams
preliminarinę analizę bei jos duomenis aptariant Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos bei Europos Tarybos surengtuose
seminaruose pastebėta, kad:
 - profsąjungų organizacijos nori ir rūpinasi, kad mūsų valstybė
prisiimtų kuo daugiau įsipareigojimų, ginančių samdomų
darbuotojų teises.
 - darbdavių organizacijos norėtų, kad įsipareigojimų būtų prisiimta
kuo mažiau, nes jiems teks tuos įsipareigojimus vykdyti.
 - interesų nesutapimas yra visiškai normalus.
 Valstybės valdžia, derindama darbdavių ir darbuotojų interesus,
turi rasti pusiausvyrą, nes ji prisiima atsakomybę už įsipareigojimų
įgyvendinimą. Savo ruožtu, tai susiję su valstybės ekonomikos
raida bei vykdoma socialine politika.
Europos socialinė chartija
(pataisyta)








Mūsų valstybei prisiėmus pataisytojoje Chartijoje numatytas prievoles, ekonominių
ir socialinių santykių raidai nebeturės didelės įtakos politinės valdžios kaita.
Ankstesnės valdžios prisiimti įsipareigojimai bus ir toliau privalomi.
Nebus galima siaurinti tų teisių, kurios garantuojamos pagal prisiimtus
įsipareigojimus.
Pavyzdžiui, nepažeidus tarptautinių įsipareigojimų Lietuvos įstatymais nebus
galima sumažinti mokamų atostogų minimalią trukmę, naktiniame darbe dirbančių
paauglių amžių, pabloginti socialinę ir sveikatos apsaugą ir t.t.
Suteikti didesnes teises, nei numatyta Chartijoje, visada bus sveikintinas žingsnis.
Toks stabilumas yra bene didžiausia nauda visiems.
Naudinga ir tai, kad valstybė, laikydamasi pagal Chartiją prisiimtų įsipareigojimų,
turės stengtis siekti aukštesnių standartų visose socialinio gyvenimo srityse.
Be to, Chartija panaikina diskriminaciją pagal pilietybę. Todėl Lietuvos piliečiai,
gyvendami bet kurios kitos valstybės - Chartijos dalyvės teritorijoje, turės tokias
pačias teises, kuriomis pagal Chartijos įsipareigojimus naudojasi tos valstybės
piliečiai.
Europos socialinė chartija
(pataisyta)
 Siekiant, kad chartijos dalyvėmis galėtų tapti daugiau valstybių,
kuriose yra skirtingas ekonominio ir socialinio išsivystymo lygis,
sudarytos galimybės prisiimti ne visas joje numatytas prievoles.
 Pakanka pasirinkti ir prisiimti bent du jų trečdalius.
 Pataisytojoje Chartijoje yra 31 straipsnis, kuriuose numatytos
atskiros teisės ar jų grupės.
 Tarp jų 9 straipsniai yra privalomi.
 Teisės detalizuojamos pagal atskirus punktus. Jų Chartijoje yra 98.
 Jeigu bus pasirinktas kitas Chartijoje numatytas būdas įsipareigojimų prisiėmimas pagal atskirus straipsnių punktus,
reikės ratifikuoti mažiausiai 63 punktus.
 Tokiu atveju straipsnių skaičius gali būti mažesnis, tačiau vis vien
reikės prisiimti prievoles mažiausiai pagal 6 privalomus
straipsnius.
 EŽTK ir Europos socialinė chartija –
tai svarbiausi dokumentai, kuriais
remdamasi dabar, veikia efektyviausia
tarptautinė žmogaus teisių apsaugos
sistema. Abu šie dokumentai yra
fundamentalūs ir sudaro Europos
valstybių žmogaus politinių,
ekonominių, socialinių ir kultūrinių
teisių visumą.
TARPTAUTINĖ DARBO
ORGANIZACIJA
 Tarptautinė darbo organizacija buvo įkurta 1919 m.
 Tai specializuota Jungtinių Tautų organizacija, šiuo metu jungianti
177 valstybes nares.
 Jos principai ryškiausiai suformuluoti Filadelfijos deklaracijoje,
priimtoje 1944 m.
 Svarbiausias tikslas - visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą
dirbančių žmonių atžvilgiu.
 TDO numato tarptautinę politiką ir programas, siekdama padėti
gerinti darbo sąlygas; kuria tarptautines darbo normas, kurių turėtų
laikytis valstybės narės; vykdo plačią techninio bendradarbiavimo
programą, siekdama padėti vyriausybėms įgyvendinti atitinkamą
politiką; dalyvauja mokymo, švietimo ir tiriamojoje veikloje.
 TDO iš kitų pasaulinių organizacijų išsiskiria tuo, kad jos veikla
remiasi trišaliu - Vyriausybių, darbdavių ir darbuotojų organizacijų bendradarbiavimo principais.
TARPTAUTINĖ DARBO
ORGANIZACIJA
 TDO veikla planuojama siekiant
įgyvendinti keturis strateginius tikslus:
 Pagrindinius principus ir teises darbe;
 Didesnes užimtumo ir uždarbio galimybes vienodai
vyrams ir moterims;
 Socialinę apsaugą;
 Socialinį dialogą ir trišalį bendradarbiavimą.
TARPTAUTINĖ DARBO
ORGANIZACIJA
 Lietuvos Respublika yra TDO narė nuo
1921 m. Narystė šioje organizacijoje
atnaujinta 1991 m. Lietuvos interesams
Tarptautinėje darbo organizacijoje
Vyriausybės 1994 11 03 Nutarimu
Nr.1058 atstovauja Lietuvos Respublikos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
TARPTAUTINĖ DARBO
ORGANIZACIJA
 Lietuva yra ratifikavusi virš 40 Tarptautinių darbo konvencijų (iš jų
7 buvo ratifikuotos tarpukario Lietuvoje, trys – 2003 metais –
Nr.182 dėl nepriimtino vaikų darbo panaikinimo ir Nr.183 dėl
motinystės apsaugos, Nr. 122 dėl užimtumo politikos), tarp jų visas aštuonias vadinamąsias pagrindines (basic, fundamental,
core) konvencijas, apimančias keturias svarbiausias TDO
Pagrindinių principų ir teisių darbe deklaracijoje apibrėžtas sritis:
 teisės jungtis į asociacijas ir vesti kolektyvines derybas – 87
konvencija ir 98 konvencija;
 visokio pobūdžio priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimo – 29
ir 105 konvencijos;
 efektyvaus vaikų darbo panaikinimo - 138 konvencija ir 182
konvencija;
 diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje panaikinimas –
100 ir 111 konvencijos.
TARPTAUTINĖ DARBO
ORGANIZACIJA
2004 m. ratifikuotos dar trys konvencijos:
 Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1964 m. Konvencijos Nr. 122
dėl užimtumo politikos ratifikavimo (įsigaliojo 2005 03 03)
 Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1997 m. Konvencijos Nr. 181
dėl privačių įdarbinimo agentūrų ratifikavimo Konvencija dėl
prvačių įdarbinimo agentūrų (įsigaliojo 2005 03 19)
 Respublikos įstatymas dėl 1981 Konvencijos Nr. 156 dėl pareigų
šeimai turinčių darbuotojų - vyrų ir moterų - lygių galimybių ir
vienodo požiūrio į juos ratifikavimo (įsigaliojo 2005 05 06)
2006 m. ratifikuota:
 Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1964 m. Konvencijos Nr. 147
dėl ..prekybos laivuose ratifikavimo (įsigaliojo 2007 07 16 d.)
TARPTAUTINĖ DARBO
ORGANIZACIJA
 Kova su nedarbu ir užimtumo siekis nuo
pat TDO įsteigimo (1919m.) buvo jos
esminiais tikslais.
 Jau pirmais savo egzistavimo metais
Tarptautinė darbo konferencija priėmė
konvenciją dėl nedarbo (Nr. 2).
Organizacijos narės buvo skatinamos
kovoti su nedarbu.
TDO konvencija Nr. 122 dėl
užimtumo politikos (1964 m.)
 Numatyti ir vykdyti politiką, skatinančią ekonomikos augimą ir
plėtrą, gyvenimo lygio kilimą, sprendžiančią nedarbo mažinimo ir
užimtumo didinimo problemas.
 Siekiama užtikrinti, kad kiekvienas galintis dirbti ir ieškantis darbo
asmuo turėtų darbą, kad užimtumas būtų laisvai pasirenkamas ir
kiekvienas darbuotojas turėtų galimybę gauti ir panaudoti savo
žinias ir gabumus dirbdamas tokį darbą, kuriam jis labiausiai tinka,
nepriklausomai nuo jo rasės, lyties, religinių ir politinių įsitikinimų,
socialinės kilmės.
 įpareigoja valstybę numatyti ir įgyvendinti priemones ir programas,
kad būtų pasiekti šie tikslai.
 užimtumo politikos klausimais turi būti konsultuojamasi su
socialiniais partneriais, užtikrinti jų visapusišką bendradarbiavimą
formuojant tokią politiką ir užtikrinant jai paramą.
TDO konvencija Nr. 122 dėl
užimtumo politikos (1964 m.)







Ratifikavus šią Konvenciją, galima tikėtis aktyvesnio integruotos
nacionalinės užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo,
reikšmingesnio socialinių partnerių vaidmens formuojant ir vykdant
užimtumo bei darbo rinkos politiką.
Būtinumas įgyvendinti Konvencijoje numatytus reikalavimus skatina
glaudesnį įvairių institucijų bendradarbiavimą, efektyvesnį jų veiklos
koordinavimą siekiant bendro tikslo – užimtumo didinimo.
Užimtumo politika turi būti formuojama ne tik atsižvelgiant į šalies
ekonomikos būklę ir lygį, bet ir į užimtumo tikslų bei kitų ekonominių ir
socialinių tikslų tarpusavio santykį, ir įgyvendinama vidaus sąlygas ir
praktiką atitinkančiais metodais.
Konvencijos įgyvendinimas skatina vystyti Lietuvoje darbo rinkos
monitoringo sistemą, užtikrinančią darbo paklausos ir pasiūlos atitikimą,
visų pirma rengiant jos struktūrinę analizę bei prognozes;
rengti sektorines atskirų ekonominių veiklos grupių analizes ir prognozes
darbo rinkos bei profesinio mokymo poreikiams išsiaiškinti;
tobulinti profesinio orientavimo, informavimo ir konsultavimo sistemą.
Rekomendacija Nr. 169 (1984 m.) dėl
užimtumo politikos (papildomos
nuostatos)
 Išplėtė Konvencijos Nr. 122 dėl užimtumo
politikos nuostatas į platesnes ribas.
 Jos nuostatos pradėtos sieti su „teise į darbą“,
t.y. akcentuotas bendrasis principas, kad
produktyvaus, laisvo darbo siekis , kuris
numatytas konvencijoje 122 turi būti
suprantamas kaip priemonė praktikoje pasiekti
teisės į darbą įgyvendinimo.
 šioje rekomendacijoje yra skyriai skirti jaunimo
užimtumui, neįgaliesiems, specifinėms viešųjų
darbų programoms, tarptautinei migracijai ir t.t.
Tinkamo darbo programa
 Tinkamas darbas apima visus normalius
darbuotojo poreikius, t.y. ateities
perspektyvas, darbo sąlygas, galimybes
suderinti darbą ir šeimos gyvenimą, lyčių
lygybę, etc.
Tinkamo darbo nėra kai:




Yra priverstinis darbas ir skurdas;
Yra diskriminacija, vaikų darbas, blogos darbo sąlygos;
Nevyksta dialogas, darbuotojai nėra išklausomi; ir t.t.
Tinkamo darbo programoje nurodyta, kad valstybių
tikslas yra ne tik darbo vietų kūrimas.
 Ypač svarbu yra priimtina darbo vietų kokybė.
 Darbo kiekybės negalima atskirti nuo kokybės.
 Dabar svarbiausia yra atrasti tokias socioekonomines
sistemas, kurios užtikrintų esminę apsaugą ir darbą
ypač šioje itin aukštos konkurencijos globalioje rinkoje.
TDO Pasaulinio užimtumo
programa (GEA)
 Tikslas.
 GEA skatina daugialypį tikslą: didinti įsidarbinimo
galimybes tuo pačiu gerinant užimtumo kokybę ir
prisidedant prie geresnio darbo rinkų funkcionavimo.
 Tarpusavio sąveika tarp užimtumo kiekybės ir kokybės
patvirtina savitą darbo rinkų efektyvaus funkcionavimo
kelią.
 Darbo rinkos remiasi ne prekine gamyba (prekėmis,
prekine rinka), bet žmogaus energija ir poreikiais,
kuriems reikalingos orios, saugios ir teisingos sąlygos
tam, kad pasiektų ekonominio ir socialinio stabilumo.
GEA
 Struktūra
 Programa sujungia 10 esminių elementų,
kurie turėtų paveikti ekonominės aplinkos
faktorius ir darbo rinką siekiant esminės
darbo galimybės ir kokybės.
GEA Ekonominėje aplinkoje
siekia:
 Skatinti užimtumą atkreipiant dėmesį į prekybą
ir investicijas ir ypač, rinkos prieinamumą
besivystančiose valstybėse;
 Skatinti technologinius pokyčius, kurie įtakotų
didesnį produktyvumą ir darbo vietų kūrimą,
tuo būdu gerinant gyvenimo standartus;
 Skatinti nuolatinį vystymąsi (tvarią plėtrą,
sustainable development) geresniam
gyvenimui užtikrinti.
 Kaip priemonę šiems tikslams pasiekti, GEA
siūlo integruotą požiūrį į makroekonominę
politiką, kuris apimtų augimą ir užimtumą.
Darbo rinkoje GEA
koncentruojasi į:
 „Tinkamo“ užimtumo skatinimą per entrepreneurship
(verslininkystę);
 Įsidarbinimo galimybių plėtrą gilinant žinias ir įgūdžius;
 Aktyvios darbo rinkos politikos skatinimą, tuo pačiu
užtikrinant socialinį teisingumą ir skurdo mažinimą;
 Socialinės apsaugos užtikrinimą;
 Profesinės saugos ir sveikatos užtikrinimą bei šių
veiksnių įtaką produktyvumui;
 Produktyvaus užimtumo plėtrą, orientuotą į skurdo
mažinimą.
GEA Įgyvendinimas






Programos vertybės yra paremtos įsitikinimu, kad ekonomikos augimas
nėra tikslas savaime, o veikiau priemonė žmogaus orumui užtikrinti ir jo
gyvenimo kokybei kelti.
Pirma, Programa panaudoja „tinkamą“ darbą ne tik kaip atskirą tikslą, bet
kaip esminį indėlį integruotai strategijai kuriant produktyvų darbą,
vystymesi, skurdo mažinime.
GEA skatina socialinę politiką, kuri jungia darbo vietų kūrimą su
komponentais, kurie sudaro tinkamą darbą (t.y. darbuotojų teisės,
socialinė apsauga ir socialinis dialogas).
Antra, Programoje aiškiai nurodoma, kad diskriminacijos darbo rinkoje
panaikinimas yra būdas efektyviai panaudoti žmogiškuosius išteklius ir
suderinti juos su produktyviu darbu.
Trečia, GEA skatina socialinio dialogo principą tarp vyriausybių,
darbuotojų ir darbdavių kaip patį veiksmingiausią būdą pasiekti sutarimo
įvairiais užimtumo politikos klausimais.
 Taigi GEA galima apibūdinti kaip septynių
principų (kitaip tariant ramsčių) ir
dešimties esminių elementų visuma.
 Programos esminiai elementai siekia
skatinti užimtumą, ekonominį progresą ir
socialinį teisingumą.
 Jie suskirstyti į 2 grupes:
 skirti ekonominei aplinkai;
 skirti darbo rinkai.
SAVARANKIŠKAI:
 Europos socialinės apsaugos
kodeksas (skiltis kiti teisės aktai):
 http://www.socmin.lt/index.php?18236
6477
III tema. Darbo rinkos samprata









Svarbiausieji darbo rinkos elementai.
Darbo rinkos modeliai: atvira ir uždara darbo rinka.
Valstybės politika darbo rinkoje.
Aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonių
samprata ir jų įteisinimas.
Europos Sąjungos darbo rinka ir jos bruožai.
Darbo rinkos valdymas.
Europos valstybinių užimtumo tarnybų tinklas.
Darbo rinkos valdymo sistema.
Socialinė partnerystė užimtumo tarnybų veikloje.
 Darbo rinka – darbo jėgos pardavimo ir pirkimo
ekonominių santykių sistema, kurioje formuojasi darbo
pasiūla ir paklausa bei jo kaina – darbo užmokestis.
 Taip darbo rinka apibūdinama kaip rinkos ekonomikos
sudedamoji dalis. Darbo rinką galima apibūdinti ir
atsižvelgiant į tą funkciją, kurią ji atlieka rinkos
ekonomikoje.
 Šiuo požiūriu ją galima apibrėžti kaip visuomeninio
(visuminio) darbo paskirstymo ir perskirstymo tarp
verslo rūšių (šakų) ir veiklos sričių (profesijų) ekonominį
mechanizmą, užtikrinantį gamybos ir darbo efektyvumą
remiantis visuomenės poreikių struktūra. Ekonominis
šio mechanizmo turinys yra darbo jėgos pirkimas ir
pardavimas, teisiškai įforminamas darbo sutartimi. (5,
29).
 Terminas “darbo rinka” savo pirmine,
siaurąja prasme, reiškė vietą, kurioje
buvo perkama ir parduodama žmogaus
darbo jėga.
 Darbo jėga – fiziniai ir protiniai žmonių
sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti
ekonominėje ar kitoje visuomeniškai
naudingoje veikloje.
 Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus
darbingumas, t.y. sveikatos būklė, žinios
ir įgūdžiai, leidžiantys atlikti tam tikro
sudėtingumo ir apimties darbą.
 Sąvoka „darbo jėga“ vartojam dvejopa
prasme:
 Kaip visuminis žmonių sugebėjimas dirbti;
 Kaip statistinis rodiklis, apibūdinantis
ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių.
 Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas
per samdos santykius.
 Pagrindiniai šių santykių subjektai yra
darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės,
valstybė), samdomieji darbuotojai (darbo jėgos
savininkai), tarpininkaujančios darbo rinkoje
įstaigos ir organizacijos (darbo biržos,
įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir
darbdavių sąjungos).
 Santykiai tarp darbo rinkos subjektų dėl darbo
jėgos įsigijimo, panaudojimo, valdymo
reguliuojami valstybės įstatymais,
poįstatyminiais aktais, kolektyvinėmis
sutartimis.
VALSTYBĖS POLITIKA
DARBO RINKOJE
 Laisvoji rinka – stichiška, save reguliuojanti sistema –
daugiau ar mažiau sėkmingai maksimizuoja darbo
našumą ir pajamas. Tačiau ji neužtikrina socialinio
teisingumo, t.y. visiems lygių galimybių įsidarbinti,
įsigyti profesiją ir kvalifikaciją.
 Iškyla socialinės problemos arba prieštaravimas tarp
ekonominių ir socialinių tikslų, taip pat tarp šių tikslų
realizavimo priemonių.
 Todėl objektyviai būtinas darbo rinkos valstybinis
reguliavimas arba tam tikra darbo rinkos politika.
 Darbo rinkos valstybinio reguliavimo
funkcija – skatinti racionalią darbo jėgos
paklausą ir palaikyti efektyvią, t.y. darbo
rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos
pasiūlą.
 Svarbiausios darbo rinkos valstybinio
reguliavimo kryptys: darbo užmokesčio
reguliavimas, užimtumo reguliavimas,
darbo režimo ir sąlygų reguliavimas.
 Darbo rinkos reguliavimo laipsnis priklauso nuo
valstybės socialinių funkcijų esmės.
 „Švediškasis“ darbo rinkos reguliavimo modelis
orientuotas į aktyvų valstybės vaidmenį
perskirstant nacionalines pajamas, palaikant
aukštą gyvenimo lygį, remiant piliečių profesinį
mokymą ir pan.
 „Amerikietiškasis“ darbo rinkos reguliavimo
modelis daugiau orientuotas į pasyvią darbo
rinkos politiką (draudimas nuo nedarbo,
pašalpos bedarbiams, materialinė parama jų
šeimoms ir pan.).
Darbo rinkos valstybinio
reguliavimo priemonės
 Darbo rinkos valstybinio reguliavimo priemonės
diferencijuojamos pagal
 objektus,
 kryptį,
 formas,
 pobūdį,
 poveikio lygį,
 pagal turinį,
 finansavimo šaltinius,
 pagal metodus.
 Pagal poveikio kryptį – priemonės, didinančios (mažinančios)
darbo pasiūlą arba paklausą, priemonės, keičiančios pasiūlos ir
paklausos struktūrą ir pan.;
 Pagal poveikio formą – tiesioginės ir netiesioginės (pvz. naujų
darbo vietų steigimas ir profesinis bedarbių mokymas);
 Pagal poveikio pobūdį – išskiriamos stimuliuojančios ir ribojančios,
draudžiamosios ir ginamosios;
 Pagal turinį – ekonominės ir administracinės arba vienų ir kitų
derinys (ekonominės – viešieji darbai, parama savarankiškam
verslui ir pan.; administracinės – pensinio amžiaus mažinimas,
darbo dienos trumpinimas ir kt.);
 Pagal poveikio lygį – bendravalstybinės, regioninės, šakinės ir
firmos viduje;
 Pagal finansavimo šaltinius – biudžetinės, nebiudžetinės,
užimtumo fondo, komercinių organizacijų.
AKTYVIOS IR PASYVIOS DARBO
RINKOS POLITIKOS PRIEMONĖS
 Konkrečių reguliavimo priemonių ir
metodų parinkimas priklauso nuo
padėties darbo rinkoje analizės ir
prognozės, įvertinant jų galimas
socialines ekonomines pasekmes.
Darbo rinkos politiką galima
traktuoti plačiąja ir siaurąja
prasme
 Plačiąja prasme ji yra
sudedamoji užimtumo
politikos dalis. Užimtumo
politikos tikslas –
formuoti racionalią
gyventojų užimtumo
struktūrą, didinti darbo
ekonominį ir socialinį
efektyvumą. Užimtumo
politika turi realizuoti ir
nedarbo prevencijos,
profilaktikos priemones.
 Siaurąja prasme darbo
rinkos politika sprendžia
du pagrindinius
uždavinius:
 Ekonominėmis,
finansinėmis bei
kitokiomis priemonėmis
reguliuoja nedarbo lygį ir
trukmę;
 Socialiai apsaugo
bedarbius.
Dvi darbo rinkos politikos
kryptys:



Pasyvi darbo rinkos politika – tai
valstybės priemonėmis reguliuojamas
kompensacinis mechanizmas,
nedarbo atveju nustatomos
kompensacijos sąlygos, formos,
apimtis ir garantuojamas draudimas
nuo nedarbo.
Pasyvi darbo rinkos politika apima
tokias priemones kaip darbuotojų
draudimą nuo nedarbo, nedarbo
pašalpos sąlygų, jos dydžio
nustatymą ir mokėjimą, kitokią
materialinę paramą bedarbiui ir jo
šeimai.
Taigi svarbiausias pasyvios darbo
rinkos politikos tikslas – aprūpinti
bedarbius pašalpomis ir kitokia
materialine parama, užtikrinančia
bedarbiui ir jo šeimai bent
minimalų gyvenimo lygį.


Aktyvi darbo rinkos politika – tai
kompleksas priemonių, didinančių
bedarbių konkurentiškumą darbo
rinkoje, padedančių jiems greičiau
grįžti į aktyvią darbinę veiklą.
Ji grindžiama principu, jog žmogus
pats turi užsidirbti savo ir šeimos
gyvenimui, o valstybė sudaro
prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja
įdarbinant, remia profesinį mokymą,
savarankišką užimtumą ir pan.
Vakarų Europos valstybių darbo rinkos
tyrinėtojai paprastai išskiria tris darbo rinkos
politikos fazes:



Pirmojoje fazėje vyravo
kompensacinės darbo rinkos politikos
priemonės. Svarbiausi uždaviniai
buvo tarpininkauti įdarbinant
bedarbius piliečius, mokėti
bedarbystės pašalpas.
__
Antrojoje fazėje, prasidėjusioje
septintajame dešimtmetyje, imta
daugiau naudoti selektyviai
parenkamas aktyvios darbo rinkos
politikos priemones. Ypač dėmesys
buvo skiriamas darbo išteklių
profesiniam ir teritoriniam mobilumui
didinti.


Trečioji fazė prasidėjo aštuntojo
dešimtmečio viduryje pasaulinės
ekonomikos nuosmukio metu.
Būdinga, kad tuo metu šalia
kompensacinių darbo rinkos
komponentų toliau buvo plėtojamos
aktyvios priemonės, apsaugančios
nuo nedarbo sumažėjus darbo
paklausai ir dėl struktūrinių ūkio
pertvarkymų; profesinio mokymo,
perkvalifikavimo, kvalifikacijos kėlimo
finansavimas; finansinė parama
esamoms darbo vietoms išlaikyti ir
naujoms steigti; dalinio užimtumo
priemonės; darbo vietų plėtimas
valstybiniame sektoriuje (ypač
būdinga Skandinavijos šalims).
Pasyvios ir aktyvios darbo rinkos politikos
elementų santykis, jų apimtis, kokybė ir
efektyvumas Vakarų šalyse
 Tiek pasyvi, tiek aktyvi politika gali būti efektyvi.
 Tai priklauso nuo konkrečių šalies sąlygų.
 Pavyzdžiui, teigiamai vertinama darbo rinkos
politika Beniliukso šalyse, nors čia vyrauja
pasyvios politikos elementai.
 Aktyvi darbo rinkos politika efektyvi Švedijoje,
Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Anglijoje ir t.t.
 Tuo tarpu JAV, Italijoje, Šveicarijoje aktyvios
darbo rinkos politikos elementai atlieka
mažesnį vaidmenį.
 Pastaruoju metu ES lygiu planuojamuose
užimtumo didinimo strategijose ypač
akcentuojama aktyvių darbo rinkos politikos
priemonių svarba sprendžiant visos Europos
valstybėms kylančias panašias problemas.
 Natūralu, kad tokių problemų sprendimo
ieškoma tiek integracinių procesų kontekste –
formuojant bendrą Europos darbo rinką, tiek
tobulinant nacionalinę darbo rinkos politiką,
pasitelkiant universalius, kitose šalyse
pasitvirtinusius modelius.
Aktyvios darbo rinkos
politikos tikslas
 – pasitelkus specialias institucijas (darbo biržas, užimtumo
tarnybas ir pan.) suderinti darbo pasiūlą ir paklausą.
 Tokia politika siekiama mažinti bedarbystės pašalpų mokėjimo
išlaidas, skirti jas naujoms darbo vietoms kurti ir kitoms aktyvioms
priemonėms, padedančioms bedarbį asmenį padaryti mobilesnį
darbo rinkoje.
 Tam reikia kruopščiai parengtų ir apgalvotų profesinio mokymo bei
perkvalifikavimo programų ir priemonių.
 Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama
atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo
rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensinio amžiaus bedarbiai,
nekvalifikuotas jaunimas ir kt.).
 Efektyviausia, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina
visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria
silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms .
DARBO RINKOS MODELIAI:
ATVIRA IR UŽDARA DARBO
RINKA







Uždara darbo rinka pagrįsta darbo jėgos judėjimu įmonės viduje arba
tarp įmonių, priklausančių tam pačiam juridiniam asmeniui.
Tokioje darbo rinkoje samdomasis darbuotojas įtraukiamas į ilgalaikius
samdos santykius su konkrečiu darbdaviu, kuris įsipareigoja ir siekia
užtikrinti savo darbuotojui stabilų užimtumą, progresyvų atlyginimą, geras
darbo ir socialinio draudimo sąlygas.
Globojamas įmonėje darbininkas, specialistas, tarnautojas kelia savo
profesinį meistriškumą, kopia karjeros laiptais (vertikalus judėjimas),
perkeliamas iš vienos darbo vietos į kita (horizontalus judėjimas) tik tos
pačios įmonės ribose.
Be to, uždaroje darbo rinkoje veikia tokia ekonominių ir socialinių paskatų
sistema, kuri „pririša“ žmogų prie darbdavio materialiai ir psichologiškai.
Darbo stažas toje pačioje įmonėje tampa darbuotojo profesinio įvertinimo
kriterijumi, taip pat aukšto socialinio prestižo rodikliu.
Klasikinė tokio modelio darbo rinka yra
Japonijoje.
 Atviroje (profesinėje) darbo rinkoje darbuotojų srautas juda tarp
juridiškai savarankiškų tos pačios šakos arba skirtingų gamybos
šakų įmonių.
 Samdos santykiai atviroje rinkoje apima tų profesijų ir specialybių
darbuotojus, kurie palikę ankstesnę darbovietę, gaili susirasti
darbą kitur.
 Šio tipo rinkai būdinga aštri konkurencija tarp pretendentų darbo
vietai užimti bei silpna teisinė užimtumo užtikrinimo bazė.
 Įmonės savininkas gali atleisti darbuotoją iš einamų pareigų dėl
formalaus preteksto, kartais net neperspėjęs iš anksto.
 Savo ruožtu darbuotojai aktyviai ieško darbo bet kurioje įmonėje.
 Profesinei darbo rinkai charakteringas aukštas darbo jėgos
mobilumas, susijęs su naujos darbo ar gyvenamosios vietos
paieška.
 Toks darbo rinkos modelis susiformavo
 Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Skirtingos darbuotojų
profesinio rengimo sistemos
 Uždaroje darbo rinkoje žmogaus profesija ir gamybinė patirtis





integruojama į įmonės technologinius procesus ir gali būti panaudota tik
tos įmonės viduje.
Tokiu būdu darbo jėga netenka profesinio mobilumo savybių ir priversta
prisitaikyti prie specifinių darbo sąlygų.
Darbdaviai, siekdami užtikrinti normalią ūkinę veiklą, taiko efektyvias
kadrų įtvirtinimo įmonėje priemones.
Tuo tikslu skiriamos nemažos lėšos darbuotojų švietimui, profesiniam
rengimui, kvalifikacijos kėlimui.
Taikomos kolektyvinės darbo apmokėjimo sistemos, didinamas padalinių
savarankiškumas, sprendžiant gamybos, darbo apmokėjimo ir valdymo
klausimus.
Uždaros darbo rinkos sąlygomis įsigali paternalizmo filosofija, kuri
priverčia darbdavius rūpintis darbininkų ir tarnautojų reikalais, skirti dalį
pelno savo darbuotojų socialiniams ir kultūriniams poreikiams tenkinti.
 Atvira (profesinė) darbo rinka orientuota į
užbaigtą profesinį parengimą, kuris
patvirtinamas mokslo baigimo diplomu ar
sertifikatu.
 Įgyta profesija pritaikymo atžvilgiu yra
universalo, gali būti panaudota skirtingų šakų
įmonėse.
 Išsaugomas aukštas socialinis darbo jėgos
mobilumas.
 Tačiau atviroje darbo rinkoje darbdaviai
nenoriai finansuoja darbininkų ir tarnautojų
rengimą, siekia mažinti mokymo ir
perkvalifikavimo kaštus.
Savarankiškai pastudijuoti:
 LR Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programa:
http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=231262&Condition2=
 Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa
Valstybės žinios: 2008-12-20 Nr.146-5870
 Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo 2008-2010 metų
programa
Valstybės žinios: 2008-10-28 Nr.124-4718
 Lietuvos konvergencijos 2009 metų programa
Valstybės žinios: 2010-02-27 Nr.24-1128
 LRV nutarimas Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos
patvirtinimo ir įgyvendinimo
Valstybės žinios: 2009-10-10 Nr.121-5215
IV tema. Darbo rinka ir užimtumas
 Gyventojų užimtumo samprata.
 Užimtumo užtikrinimo socialinės – ekonominės ir teisinės
prielaidos.
 Gyventojų užimtumo kriterijai.
 Nelegalus užimtumas. Nelegalus darbas ir jo transformavimas į
legalų užimtumą.
 Nedarbas. Nedarbo priežastys. Nedarbo poveikis žmogaus
socialinei raidai. Nedarbo rūšys. Ilgalaikio nedarbo objektyvios ir
subjektyvios priežastys ir teisinės pasekmės. Nedarbo
prevencinės priemonės bedarbystės padariniams išvengti.
Atsakomybė už nelegalų darbą.
 Darbo vietų kūrimas ir verslumas.
 Lanksčių užimtumo (darbo) formų reglamentavimas.
 Administracinės ir norminės naštos mažinimas.
 Socialinių partnerių (darbdavių ir darbuotojų organizacijų)
vaidmens didinimas darbo rinkoje.
 Užimtumas – teisėta (įstatymų nedraudžiama)
darbinė žmonių veikla, kuriant materialines
vertybes ir teikiant paslaugas, siekiant
patenkinti asmeninius ir visuomeninius
poreikius, duodanti jiems uždarbį (darbo
pajamas).
 Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik
veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai
tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje.
 Žmogus laikomas užimtu ir tuomet, kai jis
laikinai nedirba: atostogauja, poilsiauja, gydosi
ir pan. Svarbu, kad jis tam tikru būdu yra
susijęs su konkrečia darbo vietą įmonėje,
įstaigoje, organizacijoje, savo versle ir pan.
UŽIMTUMO UŽTIKRINIMO
SOCIALINĖS-EKONOMINĖS IR
TEISINĖS PRIELAIDOS
 Socialinis užimtumo problemos aspektas yra jos
orientacija į žmogų, į jo interesus ir poreikius darbo
sferoje. Galima išskirti mažiausiai keturis socialinius
užimtumo aspektus:
 Neatskiriamas užimtumo ryšys su pagrindine
konstitucine piliečių teise – teise į darbą.
 Lemiamas užimtumo veiksnys užtikrinant tinkamą
žmonių gyvenimo lygį.
 Naujos darbinės orientacijos, kuri yra atskiro žmogaus
ir visuomenės gerovės augimo pagrindas, ugdymas.
 Darbinėje veikloje tobulėja žmogus kaip asmenybė,
atsiskleidžia ir vystosi jo profesiniai sugebėjimai.
GYVENTOJŲ UŽIMTUMO
KRITERIJAI
 Darbingo amžiaus gyventojams priskiriami
asmenys nuo 16 metų iki pensinio amžiaus.
 Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik
darbingo amžiaus gyventojai, bet taip pat
jaunesni nei 16 metų ir pensinio amžiaus
sulaukę šalies gyventojai.
 Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74
metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose
nacionalinio ūkio šakose.
 Atliekant darbo rinkos tyrimus, laikomasi
tam tikrų užimtumo kriterijų.
 Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74
metų gyventojai, kurie tiriamuoju
laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą
darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. per
savaitę ir už tai gavo atlyginimą pinigais
arba natūra.
 Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami:
 Asmenys, turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų
darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą,
patentininkai, individualių įmonių savininkai, ūkininkai,
turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 –
3 ha žemės;
 Gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu
laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas,
atostogos vaikų priežiūrai ir kt.);
 Darbuotojai, dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną;
 Apmokami mokiniai ir stažuotoji, atliekantys praktiką
įmonėje;
 Apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai;
 Gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai,
slaugės, namų prižiūrėtojai).(3, 67).
Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją
(1986 m. pasiūlytą JTO statistinės komisijos),
gyventojai skirstomi į šias grupes:
 Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys
savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.)
samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės
akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro,
pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja
mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir
užtikrinti atitinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo
įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose
norminiuose aktuose ar šalių susitarimuose.
 Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba
žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone,
akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga.
Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje
patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti
samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė
(organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus
socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su
darbdaviui priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra tiesiogiai
kontroliuojamas savininko arba jo įgalioto asmens. Asmenys,
savininko vardu vadovaujantys įmonei, priskiriami samdomųjų
darbuotojų kategorijai. Samdomųjų darbuotojų grupei priklauso ir
aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai,
sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras
pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.).
 Asmenys, dirbantys savarankiškai – tai
užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje
įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba
keliais partneriais ir neturi nuolatinių
samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta
individualiu arba šeimos narių darbu.
Dirbantieji savarankiškai gamina prekes
(paslaugas) tam, kad gautų pajamas, būtinas
jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie
dirba su savomis arba išnuomotomis darbo
priemonėmis. Asmenims, dirbantiems
savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti
smulkūs žemdirbiai, gėlininkai, komersantai,
amatininkai, muzikantai, menininkai ir t.t. Šiai
grupei užimtų gyventojų priklauso ir
patentininkai.
 Padedantys šeimos nariai – tai
asmenys, kurie dirba giminaičiui
priklausančioje įmonėje (ūkyje).
Padedantieji šeimos nariai skirstomi į
apmokamus (gaunančius darbo
užmokestį) ir neapmokamus. Apmokami
šeimos nariai priskiriami samdomųjų
darbuotojų kategorijai, o neapmokami –
padedantiesiems šeimos nariams.
NELEGALUS UŽIMTUMAS
 Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos
veikia vadinamoji neoficiali, arba šešėlinė,
darbo rinka.
 Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių
– nelegalaus užimtumo augimas
privačiame ūkio sektoriuje.
 Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis
socialinis ekonominis reiškinys.
 Jis turi ir pozityvių, ir negatyvių bruožų.
 Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra
tas, kad ji atlieka savotišką „ekonominio
vožtuvo“ vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo
neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo
„garas“.
 Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą,
užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį
ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje
atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai
reikalingas ir naudingas.
Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos
bruožai yra šie:
 Valstybės biudžetas praranda nemažą dalį realių pajamų,
nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų
pajamų bei pridėtinės vertės mokesčių;
 Dirbantys šioje užimtumo sferoje gyventojai neįgyja oficialaus
darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją;
 Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti socialiai
pavojingo ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su
narkotikų degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba
kontrabanda;
 Užimti neoficialiojoje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis
darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gauti bedarbio pašalpą,
materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu
būdu parazituoti visuomenės sąskaita .
NEDARBAS
 Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo išteklių
sąvoka.
 Darbo ištekliai yra darbingo amžiaus (nuo 18 metų)
dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės.
 Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys žmonės
negali būti priskiriami prie bedarbių.
 Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai,
asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose,
pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors jų darbas
gali būti daug sunkesnis už dirbančiųjų firmose ar
įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje. (
 Kitas apibrėžimas: darbo ištekliai – šalies (regiono)
darbingi gyventojai, užimti ir neužimti, bet potencialiai
galintys dalyvauti visuomeniškai naudingoje veikloje
kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas.
Darbo išteklius apibūdina darbingų gyventojų skaičius.
Darbo ištekliai yra svarbus šalies ekonominio
potencialo elementas. Jiems priskiriami:
 visi darbingo amžiaus darbingi gyventojai;
 visi ikidarbingo ir podarbingo amžiaus dirbantys piliečiai, kaip
pensininkai, paaugliai, riboto darbingumo piliečiai (neįgalieji).
 Darbo ištekliai skirstomi į aktyviuosius – faktiškai
užimtus ir pasyviuosius – tai mokiniai, studentai,
darbingi asmenys, užimti namų ir pan. Pirmoji išteklių
dalis yra bazinė, prognozuojant gyventojų užimtumą ir
nedarbą.
 Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai
jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip
norintys ir galintys dirbti.
 Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus
darbingi asmenys, kurie nesimoko pagal dieninę ar
nuolatinę mokymo formą, taip pat individualių įmonių,
kurioms Juridinių asmenų registre yra suteiktas
likviduojamos įmonės statusas, savininkai, įstatymų
nustatyta tvarka įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje
kaip darbo ieškantys asmenys ir pasirengę dalyvauti
aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. (DK 91
straipsnis)
NEDARBO PRIEŽASTYS
NEDARBO RŪŠYS
NEDARBO TIPAI
NEDARBO OBJEKTYVIOS IR
SUBJEKTYVIOS PRIEŽASTYS IR
TEISINĖS PASEKMĖS
 NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS




 ATSAKOMYBĖ UŽ NELEGALŲ DARBĄ
 NELEGALUS DARBAS IR JO TRANSFORMAVIMAS Į
LEGALŲ UŽIMTUMĄ
 DARBO VIETŲ KŪRIMAS IR VERSLUMAS
 LANKSČIŲ UŽIMTUMO (DARBO) FORMŲ
REGLAMENTAVIMAS
 ADMINISTRACINĖS IR NORMINĖS NAŠTOS
MAŽINIMAS
 SOCIALINIŲ PARTNERIŲ (DARBDAVIŲ IR
DARBUOTOJŲ ORGANIZACIJŲ) VAIDMENS
DIDINIMAS DARBO RINKOJE
 DARBO RINKOS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMO
MONITORINGO SISTEMA.
 INFORMAVIMO IR KONSULTAVIMO SISTEMOS
PLĖTRA IR TOBULINIMAS
Šaltiniai:





Navickas V. Europos Sąjungos rinkų
ypatumai.
Česynienė R. Darbo ekonomikos teoriniai
pagrindai., VU leidykla 1996.
Paulavičius B. Darbo rinka.
Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A.
Darbo išteklių ekonomika ir valdymas.
Darbo rinkos terminai ir sąvokos. Darbo ir
socialinių tyrimų institutas, Leidykla:Agora,
1998.
V tema. Laisvas darbuotojų
judėjimas ES
 “Darbuotojo” samprata. Teisė įsidarbinti. Teisė į vienodas darbo
sąlygas. Teisę į socialines ir mokesčių garantijas. Teisė į profesinį
mokymą. Teisė į gyvenamąjį plotą. Socialinės ir kitos teisės.
 Darbuotojo šeimos narių samprata bei teisinis statusas.
Darbuotojų bei jų šeimų narių atvykimo ir buvimo valstybės narės
teritorijoje reglamentavimas. Darbuotojų ir jų šeimų narių teisė
pasilikti valstybėje narėje.
 Laisvų darbo vietų nustatymo mechanizmas.
 Laisvas darbuotojų judėjimas ir socialinis dempingas. Laisvo
darbuotojų judėjimo apribojimai – valstybės tarnyba. Laisvo
darbuotojų judėjimo apribojimai dėl visuomeninių interesų ir
visuomenės saugumo. Laisvo darbuotojų judėjimo apribojimai dėl
visuomenės sveikatos.
 Profesinio mokymo ir lavinimo pripažinimo sistema.
 Pereinamasis laikotarpis naujosioms ES narėms. Jo esmė ir
taikymas.
 Laisvo darbuotojų judėjimo pasekmės Lietuvai.
Laisvo asmenų judėjimo
principas
 Tai yra viena iš pagrindinių laisvių, kurias garantuoja
Europos Sąjungos steigimo sutartys bei ES teisynas.
 Laisvas asmenų judėjimas sudaro vieną iš keturių
Europos Sąjungos rinkos atramų (šalia laisvo prekių,
paslaugų ir kapitalo judėjimo).
 Laisvo darbuotojų judėjimo principas įteisintas Europos
Bendrijos steigimo sutarties 48 ir 49 str.,
 jo taikymą reguliuoja atitinkami valstybėms narėms
privalomi reglamentai, direktyvos, Europos Teisingumo
teismo sprendimai.
 socialinės apsaugos sistemų
koordinavimas ES teritorijoje.
 - tikslas yra tas, kad migruojantys iš
vienos valstybės į kitą darbuotojai
neprarastų įgytų socialinės apsaugos
teisių.
 __________________
Asmenų judėjimo laisvė pagal
Europos Bendrijos teisę susideda iš :
 laisvo darbuotojų judėjimo (Sutarties 48 –
51 str.);
 įsisteigimo laisvės (Sutarties 52 – 58 str.).
Laisvo darbuotojų judėjimo principas,
įtvirtintas EB Steigimo sutarties 48
str., numato:
 visišką laisvo darbuotojų judėjimo teisės
realizavimą iki pereinamojo laikotarpio
pabaigos (48 str. 1 dalis);
 bet kokios valstybių narių darbuotojų
diskriminacijos dėl pilietybės panaikinimą,
kai tai susiję su darbu, atlyginimu ir
kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis (2
dalis);
 Laisvo darbuotojų judėjimo principo realizavimas
suteikia teisę, taikant apribojimus, pateisinamus viešąja
tvarka, visuomenės saugumu arba jos sveikata:
 įsidarbinti pagal pateiktus pasiūlymus;
 šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;
 verčiantis darbine veikla būti valstybėje narėje pagal
tos valstybės piliečiams taikomas darbo taisykles,
nustatytas įstatymų, kitų teisės norminių aktų ar
administracinių potvarkių;
 laikantis Komisijos reglamentuose nustatytų sąlygų,
pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje
pasibaigus įsidarbinimo toje valstybėje laikui. (3 dalis).
 Taigi, remiantis Sutartis 48 str. dirbančiajam praktiškai
suteikiama galimybė laisvai pasirinkti darbo vietą visoje
ES teritorijoje.
Išsamiau reglamentuota antrinės teisės
aktuose, priimtuose pagal EB Sutarties
48 ir 49 str. Pagrindiniai yra šie:
 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva Nr. 68/360/EEB dėl
valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės
apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo;
 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas Nr. 1612/68 dėl
laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje;
 1970 m. birželio 29 d. Komisijos reglamentas Nr. 1251/70 dėl
darbuotojų, pagal darbo sutartį dirbusių valstybėje narėje,
teisės pasilikti tos valstybės teritorijoje;
 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva Nr. 64/221/EEB dėl
užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių
priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės
saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo.
 Laisvo darbo jėgos judėjimo principas
nėra absoliutus, nes numatomos išimtys,
kai jis netaikomas.
 Pagal EB Steigimo sutarties 48 str. 4 dalį,
šis principas netaikomas valstybės
tarnybai.
Tarybos direktyva 68/360
 buvo priimta siekiant įgyvendinti darbuotojų teisę atvykti ir
apsigyventi kurios nors valstybės narės teritorijoje
 panaikinami Bendrijos piliečių judėjimo ir apsigyvenimo
apribojimai.
 pripažįsta, kad šiuo tikslu turi būti paisoma tam tikrų formalumų,
 nors ir siekia juos kiek įmanoma apriboti.
 Valstybės narės taip pat privalo suteikti Bendrijos piliečiams teisę
palikti jų teritoriją, kad galėtų dirbti kitur ES.
 Ši teisė turi būti suteikta pateikus paprastą asmens pažymėjimą ar
pasą.
Tarybos reglamentas
1612/68
 siekiama realizuoti ir užtikrinti darbuotojo teisę
turėti atitinkamas įdarbinimo sąlygas.
 Reglamentą sudaro keturios dalys, iš kurių
svarbiausioji yra pirmoji, pavadinta
„Įsidarbinimas ir darbuotojų šeimos“.
 Šią dalį sudaro trys skyriai :
 - Teisė būti įdarbintam;
 - Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais;
 - Darbuotojų šeimos.
-1Teisė būti įdarbintam
 1 str. teigia, kad „visi valstybės narės piliečiai,
nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, turi teisę
įsidarbinti ir dirbti
 kitos valstybės narės teritorijoje pagal įstatymų ir kitų
teisės aktų, reglamentuojančių tos šalies piliečių
įdarbinimą, nuostatas.
 Toks pilietis turi tokią pačią pirmumo teisę užimti
laisvas darbo vietas kitos valstybės teritorijoje kaip ir
tos šalies piliečiai“.
 detalizuojama svarbiausia EB sutarties norma dėl
nediskriminacijos tarp skirtingų valstybių narių piliečių
 iš esmės darbo vietos yra vienodai atviros visų
valstybių narių piliečiams.
 Valstybė narė neturi teisės atvirai arba
užslėptu būdu diskriminuoti ne savo
piliečius:
 apriboti prašymų ir pasiūlymų dėl
įsidarbinimo pateikimą;
 nustatyti specialią priėmimo į darbą
tvarką;
 riboti laisvų darbo vietų skelbimą ar bet
kokiu kitu būdu kliudyti priimti į darbą kitų
valstybių piliečius.(3 str.)
 Valstybės narės neturi teisės skaičiais
arba procentais riboti kitų valstybių
piliečių, įdarbinamų bet kokiai veiklai arba
bet kokioje veiklos srityje, skaičiaus (4
str., byla 167/73 Comm v. France).
 Valstybės narės ne savo piliečiams
privalo suteikti tokią pat pagalbą ieškant
darbo kaip ir savo piliečiams (5 str.).
Groene byla (379/87)
 Tačiau Reglamento 3 str. taip pat nurodyta, kad valstybės narės
turi teisę nustatyti sąlygas, susijusias su kalbos mokėjimu, kuris
reikalingas dėl užimamų pareigų pobūdžio.
 Groene byla (379/87).
 ETT palaikė minėtą Airijos įstatymą, pareikšdamas:
 „nuolatinės viso etato dėstytojo pareigos valstybinėse profesinio
mokymo institucijose yra pareigos, pateisinančios kalbos
mokėjimo reikalavimą pagal EB Reglamento 1612/68 3(1) str. su
sąlyga, kad aptariamasis kalbos reikalavimas yra nustatytas kaip
vietinės nacionalinės kalbos, kuri kartu yra ir pagrindinė valstybinė
kalba, skatinimo politikos dalis, taip pat su sąlyga, kad tas
reikalavimas yra taikomas proporcingu ir nediskriminaciniu būdu“.
-2Įdarbinimas lygiateisiais
pagrindais





7 str. nustato:
1. Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos
pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos, kaip ir piliečiui tos valstybės narės,
kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir
atleidžiant iš darbo, o bedarbystės atveju – grąžinant arba vėl priimant į
darbą.
2. Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis
kaip ir vietiniai darbuotojai.
3. Jis, turėdamas tas pačias teises ir tas pačias sąlygas, kaip ir vietiniai
darbuotojai, gali mokytis profesinėse mokyklose ir perkvalifikavimo
centruose.
4. Bet kokia kolektyvinių arba individualių sutarčių arba kitų kolektyvinių
norminių aktų sąlyga, susijusi su teise įsidarbinti, gauti atlyginimą ir
kitomis darbo arba atleidimo iš darbo sąlygomis laikoma niekine ir
negalioja, jeigu ji diskriminuoja tuos darbuotojus, kurie yra kitų valstybių
narių piliečiai.
-3Darbuotojų šeimos
 10 str.
 kurie asmenys turi teisę vykti kartu su
dirbančiuoju į valstybę, kurioje šis dirba.
 Tokie asmenys yra:
 1) dirbančiojo sutuoktinis ir jų palikuonys
iki 21 metų amžiaus arba išlaikytiniai;
 2) išlaikomi giminaičiai pagal dirbančiojo
ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.
 Asmenys, kurie yra dirbančiojo šeimos nariai,
turi teisę vykti į kitą valstybę kartu su
dirbančiuoju nepriklausomai nuo jų pilietybės,
bet dirbantysis būtinai turi būti ES pilietis.
 Kad dirbantysis – kitos valstybės narės pilietis
galėtų atsivežti savo šeimą, jis turi turėti
galimybę aprūpinti juos tokiu gyvenamuoju
plotu, kuris laikomas normaliu dirbantiesiems –
tos valstybės narės piliečiams tame regione,
kuriame jis gyvena.
Sąvoka „sutuoktinis“
 ETT yra aiškiai pasakęs, kad sąvoka
„sutuoktinis“ reiškia asmenį, susituokusį
su dirbančiuoju, o ne jo sugyventinį“ (byla
59/85).
 Net ir tuo atveju, jeigu dirbantysis gyvena
atskirai nuo sutuoktinio, pastarasis vis
tiek turi teisę pasilikti toje valstybėje,
kurioje dirba jo sutuoktinis.
 Reglamento 11 str. nustato: “jeigu
valstybės narės pilietis užsiima veikla
kaip pagal darbo sutartį arba
savarankiškai dirbantis asmuo kitos
valstybės narės teritorijoje,
 jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų
amžiaus arba jo išlaikytiniai,
 net ir nebūdami jokios valstybės narės
piliečiai, turi teisę imtis bet kokios veiklos
kaip pagal darbo sutartį dirbantys
asmenys tos pačios valstybės narės
teritorijoje. (Gul byla (131/85)).
 Reglamento 12 str. nustato, kad „valstybės
narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos
valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti
priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir
profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis,
kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena
toje šalyje“.
 Ši teisė apima tiek teisę būti priimtam mokytis,
tiek teisę į tokią finansinę paramą, kuri yra
reikalinga tokiam mokymuisi.
 Echternach ir Moritz byla (389/87 ir 390/87) vaikai išsaugo savo statusą kaip „šeimos
vaikai“ net ir tuo atveju, jeigu jų tėvai, dirbę toje
valstybėje, grįžta į savo kilmės valstybę.
Teisė pasilikti valstybės teritorijoje net ir
pasibaigus darbo santykiams
Reglamentas 1251/70
 Pasilikti gyventi galima trimis atvejais:
 išėjus į pensiją – jeigu dirbantysis dirbo ne savo pilietybės
valstybėje narėje paskutinius 12 mėnesių, gyveno joje paskutinius
36 mėnesius ir po to išėjo į pensiją;
 dėl nedarbingumo – kai dirbantysis gyveno ne savo pilietybės
valstybėje narėje paskutinius 24 mėnesius ir nustojo dirbti dėl
nuolatinio nedarbingumo, neleidžiančio dirbti (tuo atveju, jei
sužalojimas ar nedarbingumas susijęs su darbu ir dėl to valstybei
narei tenka mokėti pensiją, sėslumo reikalavimo cenzas
netaikomas);
 jei darbuotojas, kuris, nepertraukiamai dirbęs ir gyvenęs tos
valstybės teritorijoje trejus metus, yra įsidarbinęs kitos valstybės
narės teritorijoje, išlaikydamas savo gyvenamąją vietą pirmojoje
valstybėje, į kurią jis paprastai sugrįžta kiekvieną dieną ar bent
kartą per savaitę.
Dirbančiojo šeima po jo mirties gali ir
toliau gyventi valstybėje, kurioje velionis
dirbo, jeigu:
 tuo metu, kai jis mirė, jis jau buvo įgijęs teisę nuolatiniai
gyventi pagal anksčiau paminėtas nuostatas.
 Net ir tuo atveju, jeigu darbuotojas miršta darbingo
amžiaus prieš įgydamas teisę pasilikti atitinkamos
valstybės teritorijoje, jo šeimos nariai įgyja teisę
pasilikti joje gyventi nuolat su sąlyga, kad :
 darbuotojas savo mirties dieną buvo nepertraukiamai
išgyvenęs tos valstybės narės teritorijoje mažiausiai dvejus
metus; arba
 jo mirties priežastimi buvo nelaimingas atsitikimas darbe arba
profesinė liga; arba
 likęs sutuoktinis yra valstybės, kurioje jis gyvena, pilietis ar
praradęs tos valstybės nacionalinę priklausomybę dėl
santuokos su minėtuoju darbuotoju.
SOCIALINĖS APSAUGOS
SISTEMŲ KOORDINAVIMAS
 Svarbus 51 str., kurio pagrindinis tikslas
yra tas, kad migruojantys iš vienos
valstybės į kitą darbuotojai neprarastų
įgytų socialinės apsaugos teisių.
Europos Sąjungos socialinės apsaugos
nuostatos remiasi keturiais pagrindiniais
principais:
 1. Gali būti taikomi tik vienos valstybės teisės aktai. Šis principas
saugo asmenis nuo pareigos mokėti socialinės apsaugos įmokas
daugiau negu vienoje iš ES valstybėje narėje ir kartu garantuoja,
kad jie bus apdrausti bet kurioje iš jų.
 2. Lygiateisiškumas (vienodos sąlygos). Darbuotojams
migrantams priklauso tokios pačios prievolės ir teisės gauti tokias
pačias išmokas, kaip ir tos valstybės, kurioje jis yra, piliečiams.
 3. Įgytų teisių išsaugojimas. Išmokos, įgytos pagal vienos
valstybės narės teisės aktus, mokamos gavėjui net ir tada, kai jis
gyvena kitoje valstybėje narėje (“išmokų eksportas”).
 4. Teisių išsaugojimas jų įgijimo procese. Draudimo, darbo ar
gyvenimo laikotarpiai sumuojami asmeniui judant iš vienos šalies
ES narės į kitą.
 Svarbiausiais dokumentais socialinės
apsaugos srityje Europos Sąjungoje yra
Reglamentas dėl socialinės apsaugos
sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir
savarankiškai dirbantiems asmenims bei
jų šeimų nariams, persikeliantiems
Bendrijoje (1408/71/EEC) (toliau Reglamentas 1408), taip pat
Reglamentas, nustatantis pirmojo
reglamento įgyvendinimo tvarką
(574/72/EEC) (toliau - Reglamentas 574).
Pagrindinis (bazinis)
reglamentas 1408





Nustato taisykles, kaip elgtis samdomo asmens ar savarankiškai dirbančiojo
asmens atžvilgiu, kai jis, kilnodamasis Bendrijoje, patenka į valstybėse narėse
egzistuojančią socialinės apsaugos sistemų įvairovę.
Reglamentas taikomas tiesiogiai, todėl jo nuostatų į nacionalinius įstatymus perkelti
nereikia, o turint omenyje jo apimtį bei nuolatinę kaitą, būtų ir labai sudėtinga
padaryti.
Reglamentas 1408 negali nei įtakoti, nei pakeisti nacionaliniuose įstatymuose
nustatytų normų - teisės į išmokas įgijimo sąlygų (draudimo stažas, pensinis
amžius), jų dydžių ir kitų esminių dalykų.
Reglamentas netaikomas toms išmokoms kurių nėra nacionaliniuose įstatymuose,
pvz.: jis nustato taisykles, pagal kurias mokamos išmokos pensininkų išlaikomiems
vaikams, tačiau tose valstybėse, kuriose pagal jų įstatymus (taip pat ir Lietuvoje)
šios išmokos nėra numatytos, nebus taikomos ir reglamente įtvirtintos taisyklės.
Jas privalės taikyti tik tos valstybės, kuriose šios išmokos yra mokamos.
Kitaip tariant, darbuotojams migrantams galioja tie patys, kaip ir visiems konkrečios
valstybės gyventojams, nacionaliniai teisės aktai, tačiau atsižvelgus į reglamente
išdėstytus socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principus ir reikalavimus.
Bendrijos socialinės apsaugos nuostatos gina
šiuos piliečius Europos Sąjungos ar Europos
ekonominės erdvės valstybių narių piliečius:
 • samdomus darbuotojus ir savarankiškai
dirbančius asmenis, apdraustus ar buvusius
apdraustus pagal vienos šių valstybių
įstatymus;
 • valstybės tarnautojus;
 • studentus;
 • pensininkus, net ir tuo atveju, jei jie tapo
pensininkais prieš jų šaliai įstojant į Europos
Sąjungą ar Europos ekonominę erdvę;
 • aukščiau nurodytų asmenų šeimos narius ir
maitintojo netekusius asmenis, neatsižvelgiant
į jų pilietybę.
Laikinoji išimtis
 - komandiravimas dirbti į užsienį.
 Jeigu vienoje šalyje asmenį įdarbinusi įmonė
komandiruoja laikinai dirbti kitoje šalyje ir jeigu
darbas užsienyje trunka ne ilgiau kaip 12 mėn.,
asmeniui ir toliau taikomi tie patys įstatymai.
 Kitaip tariant jis lieka apdraustas pagal savo
šalies, iš kurios buvo komandiruotas įstatymus.
Ypatingos asmenų
kategorijos:
Specialios taisyklės galioja:
- jūrininkams,
- tarptautinio transporto darbuotojams,
- valstybės tarnautojams,
- asmenims, pasiųstiems tarnauti ginkluotosiose
pajėgose,
 - diplomatinių atstovybių ar konsulatų darbuotojams,
 - taip pat asmenims, paprastai dirbantiems daugiau nei
vienoje valstybėje narėje;
 - asmenims, samdomiems vienoje valstybėje narėje ir
savarankiškai dirbantiems kitoje.





PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS
PRIPAŽINIMAS
 Susijęs tiek su laisvu darbuotojų judėjimu, tiek
su savarankiškai dirbančių asmenų teise
steigtis ir teikti paslaugas.
 Norint atsakyti į klausimą, ar reikia jūsų
išsilavinimo dokumentų norint įsidarbinti kitoje
ES valstybėje narėje, EEE šalyje (ES šalys
plius Islandija, Norvegija, Lichtenšteinas) ar
Šveicarijoje, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar
profesija priimančioje šalyje yra
reglamentuojama.
Reglamentuojama
profesija
 – tai tokia profesija ar profesinė veikla,
kurią praktiškai vykdyti galima tik oficialiai
užsiregistravus ir gavus leidimą.
 Toks leidimas išduodamas turint tam tikrą
išsilavinimą ar kvalifikaciją.
Skiriamos dvi profesijų
grupės:
 Visose valstybėse narėse reglamentuojamos
profesijos: architekto, akušerio, bendrosios
praktikos slaugytojo, vaistininko, gydytojo,
odontologo, veterinarijos gydytojo. Jos patenka į
sektorių direktyvų taikymo sritį.
 Kitų reglamentuojamų profesijų pripažinimą nustato
bendrosios pripažinimo sistemos direktyvos.
 Valstybės narės pačios pasirenka, kurios profesijos
yra reglamentuojamos pagal šią sistemą.
Lietuvoje reglamentuojamos šios
profesijos:









Aplinkos ministerija – teritorijų planavimo specialistas.
Kultūros ministerija – restauratorius.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – socialinis darbuotojas.
Sveikatos apsaugos ministerija – kineziterapeutas, ergoterapeutas,
dietistas, dantų technikas, burnos technikas, burnos higienistas, gydytojo
odontologo padėjėjas, farmakotechnikas, biomedicinos technologas,
masažuotojas.
Švietimo ir mokslo ministerija – specialusis pedagogas, socialinis
pedagogas, mokytojas, profesijos mokytojas, mokyklos psichologas,
auklėtojas.
Teisingumo ministerija – advokatas.
Valstybinis patentų biuras prie Teisingumo ministerijos – patentinis
patikėtinis.
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija – finansų makleris.
Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos – gidas.
 Sektorių direktyvos nustato minimalius
reikalavimus išsilavinimui ir garantuoja
automatinį išsilavinimo dokumentų pripažinimą.
 Kitų reglamentuojamų profesijų pripažinimą
nustato bendrosios pripažinimo sistemos
direktyvos.
 Direktyvos nustato kvalifikacijai keliamus
išsilavinimo ir darbo patirties reikalavimus. Bet
kuriuo atveju priimančioji šalis atlieka
pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančių
dokumentų vertinimą (automatinis pripažinimas
netaikomas).
 Direktyva 89/48/EEB – reglamentuoja
aukštojo mokslo diplomų, suteiktų baigus
studijas ir įgijus kvalifikaciją, pripažinimą
ir taikoma tais atvejais, kai pagal
reglamentuojamą profesiją priimančioje
šalyse reikalaujama mažiausiai trejų
metų aukštojo mokslo studijų.
 Direktyva 92/51/EEB – papildo direktyvą
89/48/EEB ir taikoma tuo atveju, kai
reglamentuojamai profesijai įgyti
priimančioje šalyse reikalaujama:
 Mažiau nei trejų metų aukštojo mokslo
išsilavinimo, arba
 Profesinio mokymo (pvz. aukštesnysis
vidurinis išsilavinimas), arba profesinio
mokymo kursų.
 Bendrosios sistemos direktyvų tikslas, kad kiekvienas
turėtų teisę dirbti pagal savo profesiją ES/EEE šalyse ir
Šveicarijoje. Tačiau yra keliamos ir kai kurios sąlygos:
 Jei priimančioje šalyje profesija yra reglamentuojama,
o šalyje, iš kurios pareiškėjas atvyko, ta profesija
nereglamentuojama, gali būti reikalaujama, kad asmuo
savo šalyse pagal šią profesiją turėtų ne trumpesnį nei
dvejų metų darbo stažą per paskutiniuosius dešimt
metų.
 Jei studijų trukmė yra daugiau nei vieneriais metais
trumpesnė, nei reikalaujama priimančioje šalyse,
kompetetingos institucijos gali pareikalauti dvigubai
ilgesnio profesinės patirties laikotarpio negu mokymo
laiko skirtumas, tačiau ne ilgesnio kaip ketveri metai.
 Jei studijų ir mokymo programose yra esminių
skirtumų, gali būti skiriamas tinkamumo testas ar ne
ilgesnis kaip trejų metų adaptacijos laikotarpis.
 Daugiau informacijos internete
www.profesijos.lt arba www.skvc.lt
SITUACIJA LIETUVOJE
 Lietuvos, kaip ES narės, gyventojai su
tam tikromis išimtimis (kurios taikomos tik
pereinamuoju laikotarpiu) gali laisvai
judėti visoje ES.
 Lietuvos piliečiams, kurie vyks į kitą ES šalį dirbti ar
kurti savo įmones, taip pat studentams, pensininkams
ir jų šeimų nariams, užtikrinama:
 teisė laisvai kirsti valstybių sienas,
 jose apsigyventi turint pakankamai lėšų pragyvenimui,
 laisviau nei anksčiau įsidarbinti ES arba Europos ekonominės
erdvės šalyse (žiūrėti toliau),
 užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą
išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją,
 balsuoti ir kandidatuoti Europos Parlamento bei vietos
savivaldybių rinkimuose,
 išlaikyti įgytas ir įgyti naujų socialinių garantijų.
 Bendras visoms Rytų Europos šalims (Čekijai, Estijai,
Latvijai, Lenkijai, Lietuvai, Slovakijai, Slovėnijai ir
Vengrijai) senosios ES narės gali taikyti pereinamąjį
laikotarpį. Bendra nuostata dėl laisvo darbuotojų
judėjimo apribojimo ES po plėtros susijusi su formule
2+3+2 (metai):
 pirmuosius dvejus metus – iki 2006 m. gegužės ES
„senbuvės“ galėjo riboti laisvą darbuotojų iš naujųjų ES
narių patekimą į savo darbo rinką;
 iki 2009 m. gegužės šios valstybės dar galėjo riboti
darbuotojų judėjimą, bet tik iš anksto pranešusios
Europos Komisijai;
 iki 2011 m. gegužės senosios ES narės apribojimus
gali taikyti tik esant ar gresiant dideliems darbo rinkos
trikdymams, ir tik iš anksto pranešusios Europos
Komisijai.
 Bet valstybės narės pagal Stojimo į ES
sutartį negali taikyti didesnių patekimo į jų
darbo rinkas apribojimų nei jos taikė
naujosioms ES šalims Stojimo į ES
sutarties pasirašymo dieną (2003 m.
balandžio 16 d.).
 Pagal Stojimo į ES sutartį ES valstybės
dėl įsidarbinimo jose turi teikti pirmenybę
Lietuvos (ir kitų naujų ES narių)
piliečiams trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu.
 Apibendrinant Europos ekonominės
erdvės senbuvių (jas sudaro ES
valstybės narės ir Norvegija, Islandija bei
Lichtenšteinas) pozicijas pereinamuoju
laikotarpiu galima išskirti tris grupes:
 atvėrusias savo darbo rinkas (Airija,
Jungtinė Karalystė ir Švedija);
 įvedusias švelnius apribojimus (Danija,
Italija, Norvegija ir Nyderlandai);
 įvedusias griežtus apribojimus (likusios
valstybės).
Švelnių – griežtų
apribojimų palyginimas:
 Pirmasis skirtumas:
 - Sušvelnintų apribojimų atveju
neatsižvelgiama į padėtį šalies darbo
rinkoje.
 - Griežtų apribojimų atveju lietuvis
įsidarbinti gali tik tuo atveju, kai į tą darbo
vietą nėra senosios valstybės narės
pretendento (ieškančio tokio darbo).
 Antras esminis, su pirmuoju
susijęs skirtumas:
 - leidimams gauti sugaištamas laikas
(švelniųjų apribojimų atveju sugaištamas
laikas yra žymiai trumpesnis).
 Trečiasis skirtumas:
 Griežtųjų apribojimų atveju leidimo dirbti ir tuo
pagrindu leidimo gyventi reikia prašyti būnant
kilmės valstybėje (mūsų atveju Lietuvoje) per
ambasadą ar konsulatą (Nyderlandai).
 O švelniųjų apribojimų atveju, lietuvis gali vykti
tiesiog į Danija ir ten ieškoti darbo arba
geriausiai jį susiradęs būdamas dar Lietuvoje,
nuvykti į Daniją ir jau ten tvarkytis dokumentus.
Beje, paprastai leidimu dirbti rūpinasi pats
darbdavys.
Lietuvos gyventojai, norintys išvykti į užsienį (proc.)
70
60
50
40
30
20
10
0
2001 m.
2004 m.
2005 m.
nori išvykti
iš jų visam
laikui
iki 1 metų
nežinojo
kokiam laikui
Apibendrinant laisvo darbuotojų judėjimo ES pasekmes,
galima teigti, kad jis turėjo daugiau teigiamos įtakos nei
neigiamos:

lietuviams legalus darbas ES tapo prieinamesnis:


Airija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė bei Švedija atvėrė savo darbo rinkas,
bet kurioje ES valstybėje narėje lietuvis įgijo pirmenybę prieš ne ES piliečius (pagal tarptautines sutartis Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino ir
Šveicarijos piliečiai darbo rinkoje prilyginami ES piliečiams),
nuolatinis legalus darbas (ilgesnis nei 12 nepertraukiamų mėnesių) naikina visus pereinamojo laikotarpio ribojimus darbo vietos ES valstybėje,





šeimos nariai turi teisę vykti kartu su darbuotoju ir turėti teisę
gauti socialines garantijas pagal tas pačias sąlygas, kaip ir
darbo vietos darbuotojai;
Lietuvos darbdaviai, norėdami išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus,
turi kelti darbo užmokestį ar kitaip skatinti tokius darbuotojus;
Lietuvoje dėl emigracijos darbo tikslu labai ženkliai sumažėjo
bedarbystės lygis;
dėl kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus Lietuvos darbdaviai ėmė
dažniau į darbą priiminėti užsienio piliečius (ne ES piliečius).
 Galima nauda
valstybei:




nedarbo eksportas;
pajamų „sugrįžimas“;
gerės darbo sąlygos;
socialinių išmokų
poreikio
sumažėjimas;
 migrantų sugrįžimas
su nauja patirtimi;
 ES darbo jėgos
panaudojimas.
 Galima žala
valstybei:
 Protų nutekėjimas;
 Darbo pasiūlos
sumažėjimas;
 Darbo kaštų
padidėjimas;
 Vartojimo
sumažėjimas;
 BVP sumažėjimas;
 Nuostolis biudžetui.
EURES (Europos užimtumo
tarnybų tinklas)
 Galimybė pasinaudoti EURES (Europos užimtumo
tarnybų tinklu) teikiamomis paslaugomis.
 Už jį atsakinga Lietuvos darbo birža, kurios interneto
portale yra informacija apie ES laisvas darbo vietas,
ES šalių gyvenimo ir darbo sąlygas, mokymosi
galimybes, socialinę apsaugą ir mokesčių sistemą.
 Taip pat teritorinėse darbo biržose yra EURES
patarėjai ir jų padėjėjai, kurie gali pakonsultuoti EURES
apimamais klausimais.
 ___________
VI tema. Darbo rinkos teisiniai
santykiai ir jų reglamentavimas ES
teisėje.
 1. Darbo rinkos teisinių santykių subjektai:
 Valstybė ir darbo rinka. Savivaldybės ir valstybinės
institucijos. Valstybinės įdarbinimo institucijos: Lietuvos
darbo birža, teritorinės darbo biržos. Privačios
įdarbinimo agentūros, įmonės.
 Darbdavys – jo teisės ir pareigos darbo rinkos
teisiniuose santykiuose.
 Darbuotojas (įskaitant savarankiškai dirbančius
asmenis).
 Socialiniai partneriai ir jų vaidmuo darbo rinkos
teisiniuose santykiuose.
 Bedarbiai. Bedarbio samprata. Bedarbio požymiai.
Pagrindiniai bedarbio ir ieškančio darbo asmens
skirtumai.
 Trišalė Taryba ir trišalės komisijos darbo rinkos
institucijų sistemoje.
2. Darbo rinkos teisinių santykių turinys:
 Darbo rinkos teisinių santykių subjektų teisių ir pareigų vienovė
užimtumo srityje. Darbdavio pareigos.
 Darbo sutarties nutraukimo apribojimai ir garantijos.
 Darbdavio pareiga mokėti įstatymų nustatytas nedarbo draudimo
įmokas.
 Darbdavio įsipareigojimai organizuoti viešuosius darbus,
užimtumo fondo remiamus darbus, teisė gauti subsidijas iš
Užimtumo fondo lėšų.
 Darbdavio pareiga priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos
darbuotojų teisinei padėčiai, konsultavimas ir informavimas.
 Darbuotojo teisės ir pareigos darbo rinkoje.
 Bedarbio teisės ir pareigos.
 Nedarbo draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarka.
VII tema. ES užimtumo politika ir jos
teisinis reglamentavimas
 ES užimtumo strategija ir jos įgyvendinimas. Užimtumo
gairės ir rekomendacijos valstybėms narėms.
 Integruotos ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo
gairės ir jų įgyvendinimas.
 Lisabonos strategija ir jos ryšys su ES užimtumo
strategija. Nacionalinės Lisabonos strategijos
įgyvendinimo programos: užimtumo politikos aspektas.
 Socialinis švietimas, profesinis rengimas ir jo vaidmuo.
 Moterų ir vyrų lygybė dėl galimybių darbo rinkoje ir
lygiateisiškumas darbe.
 ES socialinių partnerių vaidmuo įgyvendinant užimtumo
politiką ir priemones.
VIII tema. ES užimtumo politikos
įtaka Lietuvos Respublikos darbo
rinkos teisinės bazės tobulinimui.
 Sutartiniai Lietuvos įsipareigojimai perimti ir taikyti ES
teisę.
 Europos Komisijos rekomendacijos dėl Lietuvos
užimtumo politikos reglamentavimo tobulinimo ir jų
praktinė reikšmė derybų dėl narystės Europos
Sąjungoje procese.
 Lietuvos Respublikos Užimtumo didinimo 2001-2004
metų programa. (iki Lietuvai įstojant į ES)
 Lietuvos dalyvavimas įgyvendinant ES užimtumo
strategiją.
 Lietuvos nacionalinė Lisabonos strategijos
įgyvendinimo programa.
IX tema. Lyčių lygybės užtikrinimas
ES teisės aktuose.
 Vienodo vyrų ir moterų darbo apmokėjimo
reglamentavimo istorinė raida.
 Atlyginimo samprata Europos Teisingumo Teismo
praktikoje.
 Tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos samprata.
 Vienodo darbo ir vienodos vertės darbo samprata.
 Vyrų ir moterų lygybė įsidarbinant.
 Vyrų ir moterų lygybė profesinio mokymo srityje.
 Vyrų ir moterų darbo sąlygų lygybė.
 Vyrų ir moterų lygybė atleidžiant iš darbo.
 Pozityvioji diskriminacija darbo teisėje.
 Katharina Rinke v. Artztekammer Hamburg
 C-25/02
 Ponia Rinke ginčijo Hamburgo gydytojų praktikų susirinkimo
sprendimą neišduoti jai Bendrosios praktikos gydytojo sertifikato.
Pagal Direktyvą 86/457 toks sertifikatas suteikiamas atlikus dviejų
metų praktiką dirbant visą darbo laiką. P. Rinke praktiką atliko
dirbdama ne visą darbo laiką, todėl jos prašymas suteikti
Bendrosios praktikos gydytojo sertifikatą buvo atmestas, kadangi
buvo reikalaujama bent 6 mėnesius dirbti visą darbo laiką.
Ieškovės teigimu toks sprendimas pažeidžia Direktyvos 76/207
nuostatas.
 Teismas nustatė, jog Direktyva 86/457, reikalaujanti, jog bent dalis
praktikos būtų atliekama visą darbo laiką, sąlygoja netiesioginę
diskriminaciją, kadangi šis reikalavimas daugiau liečia moteris,
kurios labiau nei vyrai linkę dirbti ne visą darbo laiką. Tačiau,
siekiant užtikrinti aukštą sveikatos užtikrinimo lygį ir laisvą
medicinos darbuotojų judėjimą, Komisijai ir Tarybai paliekama plati
diskrecijos laisvė leidžiant teisės aktus. Reikalavimas dalį
praktikos laiko dirbti visą darbo laiką nepažeidžia proporcingumo
principo, todėl nepaeidžia direktyvos 76/207.







Dr. Pamela Mary Enderby v. French Health Authority and Secretary of State for
Health
C-127/92
Byloje siekiama išsiaiškinti, kokiais atvejais vyro ir moters atliekamas darbas yra
vienodas, t.y. ar dvi pozicijos gal būti sulyginamos, sprendžiant diskriminacijos
bylas. Taip pat byloje išaiškinta, koks užmokestis patenka į Bendrijos sutarties 141
str.
Ieškovė, kalbos terapeutė, teigia, kad ji yra diskriminacijos dėl lyties auka, kadangi
šį darbą atliekantys asmenys, kurį dėl jo specifikos daugiausiai atlieka moterys,
gauna mažesnį atlyginimą nei kiti dirbantys tos pačios vertės darbą, kurį dėl jo
specifikos daugiausiai atlieka vyrai. Savo darbą ieškovė lygino su vyriausiojo
klinikinio psichologo ir vyriausiojo III lygio farmacininko darbu.
Teismas išaiškino, jog įrodinėti, kad atliekamas darbas yra vienodas, turi bylą
inicijuojanti šalis. Šiuo atveju buvo nustatytas kriterijus – jeigu kalbos terapeutų
atlyginimas yra ženkliai mažesnis už farmacininkų ir pirmąją specialybę daugiausiai
sudaro moterys, o antrą vyrai ir visa tai yra įrodyta statistiniais duomenimis, o
atliekamos pareigos yra sulyginamos vertės, bylą galima pripažinti prima facie
diskriminacine. Statistinius duomenis kiekvieną kartą turi įvertinti nacionaliniai
teismai. Kai byla pripažįstama prima facie diskriminacine darbdavys turi įrodyti, jog
skirtingo darbo užmokesčio mokėjimas turi pateisinamą priežastį.
Kolektyviniai susitarimai kiekvienoje profesijoje negali būti pateisinama priežastis
naudoti skirtingus darbo užmokesčio tarifus vyrams ir moterims lygiaverčiame
darbe.
Darbdaviui įrodinėjant, jog darbo užmokestis yra skirtingas dėl ekonominių
priežasčių (dėl darbuotojų trūkumo, siekiant juos pritraukti, mokamas didesnis
darbo užmokestis), nacionaliniai teismai turi vadovautis proporcingumo principu.





Regina v. Secretary of State for Employment, ex parte Nicole Seymour – Smith
and Laura Perez
C-167/97
Ponia Seymour – Smith ir ponia Perez teigia, kad buvo neteisingai atleistos iš
darbo ir pagal galiojančius įstatymus, kadangi nebuvo išdirbusios 2 m., jom nebuvo
priteistos išeitinės kompensacijos. Ieškovės teigia, kad tok įstatymas yra
diskriminacinio pobūdžio, kadangi remiantis statistiniais duomenimis moterys
dažniau neišdirba reikalaujamo laikotarpio, todėl jom sunkiau pritaikyti
egzistuojančias garantijas.
Byloje siekiama išsiaiškinti, ar išeitinė kompensacija gali būti priskiriama darbo
užmokesčiui pagal Bendrijos sutarties 141 str. Remiantis nusistovėjusia Teismo
praktika (Barber C-262/88), išaiškinta, kad darbo užmokesčiui gali būti priskiriamos
ir išmokos, mokamos nutraukus darbo sutartį. Kadangi ši išmoka yra susijusi su
buvusiais darbo santykiais ir jos tikslas yra padėti darbuotojui prisitaikyti prie naujų
aplinkybių.
Byloje nustatytas kriterijus, padedantis nuspręsti, kada nacionaliniai įstatymai
pažeidžia Sutarties 141 str. Tuo atveju, kai priimami įstatymai sukelia riziką, jog
priemonė sąlygos skirtingus padarinius vyrų ir moterų darbo užmokesčiui ir šie
skirtumai įrodomi adekvačiais statistiniais duomenimis, pripažįstama, kad įstatymai
pažeidžia Bendrijos sutarties 141 str. Vertinant statistiką šiuo atveju svarbu
išsiaiškinti vyrų ir moterų proporcijas, sugebančių ir nesugebančių patenkinti 2
metų darbo stažo reikalavimą. Jei sąlygą patenkina ženkliai mažesni moterų
skaičius, įstatymas pripažįstamas diskriminaciniu. Statistikos patikimumą turi
įvertinti nacionaliniai teismai.




Douglas Havery Barber v. Guardian Royal Exchange Assurance Group
C-262/88
Klausimai iškilo, kai ponas Barber buvo priverstinai atleistas iš darbo ir
teigė turintis teisę į paankstintą senatvės pensiją. Barberio pensijų fondas
buvo apmokamas darbdavio (t.y. privatus pensijų fondas). Pagal šį
pensijos fondą, pensinis mažius vyrams buvo nustatytas 62 metai, o
moterims 57. Pensinis amžius valstybiniame pensijų fonde 65 vyrams ir
60 moterims. Pagal privatų pensijų fondą išmokas galima gauti ir nuo 40
metų, turint 10 metų nepertraukiamą darbo stažą toje įmonėje. Atleidimo
atveju pensiją galima pradėti mokėti nuo 55 metų vyrams ir 50 metų
moterims. Ponas Barberis atleidimo dieną buvo 52, todėl jam pensija
negalėjo būti mokama, tuo tarpu jo amžiaus moteriai pensija būtų pradėta
mokėti iš karto. Todėl ieškovas teigė, kad tokio pobūdžio tvarka yra
diskriminacinė.
Teismas nustatė, kad privačių fondų pensijos, finansuojam darbdavių,
negali būti mokamos nuo skirtingos amžiaus ribos vyrams ir moterims.
Kadangi tokios išmokos patenka į Bendrijos sutarties 141 str. Tuo tarpu
nacionaliniai pensijų fondai yra išskiriami iš straipsnio dispozicijos ir
skirtinga amžiaus riba gali būti nustatoma.

Apie moterų ir vyrų lygias teises bei galimybes tomis teisėmis
pasinaudoti kalba Europos Bendrijos sukūrimo sutartis bei ją
keičianti Amsterdamo sutartis
tai yra: 2, 3, 13, 136, 137, 141 ir 251 straipsniai
2 straipsnis
Bendrija, įkurdama bendrą rinką bei ekonominę ir pinigų sąjungą ir
įgyvendindama 3 bei 3a straipsniuose nurodytas bendros politikos arba
veiklos kryptis visoje Bendrijoje, kelia sau uždavinį skatinti sklandžią,
suderintą ir tolygią ekonominės veiklos plėtotę, aukšto lygio užimtumą ir
socialinę apsaugą, vyrų ir moterų lygybę, tolygų ir neinfliacinį augimą,
didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų suartėjimą,
aukšto lygio aplinkos apsaugą ir jos kokybės gerinimą, gyvenimo lygio ir
gyvenimo kokybės kėlimą bei valstybių narių socialinę sanglaudą ir
solidarumą."
3 straipsnio
2 dalis “Visose šiame straipsnyje nurodytose veiklos srityse Bendrija
siekia panaikinti vyrų ir moterų nelygybės apraiškas ir skatinti jų lygybę."
 TARYBOS DIREKTYVA,
dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų
darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo
(75/117/EEB)
1 straipsnis
vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas
pareigybių klasifikacijos sistema
4 straipsnis
kolektyvinės sutartys,
darbo užmokesčio tarifai,
darbo užmokesčio sutarčių arba individualių darbo sutarčių
nuostatos,
prieštaraujančios vienodo darbo užmokesčio principui, būtų arba
galėtų būti paskelbtos negaliojančiomis arba būtų iš dalies
pakeistos.
TARYBOS DIREKTYVA,
dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo
įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir
darbo sąlygų atžvilgiu
(76/207/EEB)
 1 straipsnis
• direktyvos tikslas – įgyvendinti
valstybėse narėse vienodo požiūrio į
vyrus ir moteris principą
įsidarbinimo,
paaukštinimo pareigose,
profesinio mokymo
darbo sąlygų
 2 straipsnis
vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas
reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės ar
netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, ypač
atsižvelgiant į santuokinę ar šeimyninę padėtį.
2. Šioje direktyvoje vartojamos tokios sąvokos:
– tiesioginė diskriminacija
– netiesioginė diskriminacija
– priekabiavimas
– seksualinis priekabiavimas
 3. Priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas
- lyties diskriminacija ir dėl to yra draudžiamas.
4. Nurodymas diskriminuoti
5. darbdavių ir kitų atsakingų asmenų
skatinimas imtis priemonių
6. skirtingas požiūris dėl su lytimi susijusia
savybe nelaikomas diskriminacija
7. moterų apsaugą, ypač nėštumo ir
motinystės atžvilgiu nepažeidžia direktyvos
nuostatų.

3 straipsnis
1. Vienodo požiūrio principo taikymas valstybiniame ar privačiame
sektoriuose, įskaitant valstybines institucijas, dėl:
a) įsidarbinimo, savarankiško įsidarbinimo ir profesinės veiklos, įskaitant
atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir
visais profesinės hierarchijos lygiais, įskaitant paaukštinimą pareigose;
b) priėjimo prie visų rūšių ir visų lygių profesinio orientavimo, profesinio
mokymo, sudėtingesnio profesinio mokymo ir perkvalifikavimo,
įskaitant praktinę darbo patirtį;
c) įdarbinimo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo, o taip pat
darbo užmokesčio, kaip numatyta Direktyvoje 75/117/EEB;
d) narystės ir dalyvavimo darbuotojų ar darbdavių organizacijose ar kitose
organizacijose, kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių
organizacijų teikiamą naudą.
 6 straipsnis
1. teismo ir (arba) administracinių
procedūrų prieinamumas (net pasibaigus
tariamiems diskriminuojantiems
santykiams)
2. kompensacijos ir nuostolių bei žalos
atitaisymas nukentėjusiems
3. galimybė kreiptis nukentėjusiojo vardu
 7 straipsnis
apsauga nuo atleidimo iš darbo ar kito
darbdavio neigiamo elgesio įmonėje
sureagavus į skundą arba į teisminius
procesinius veiksmus
 8a straipsnis
1. institucija ar institucijos besirūpinančios, kad būtų
skatinamas,
tiriamas,
prižiūrimas ir remiamas
vienodas požiūris į visus asmenis, nediskriminuojant
dėl lyties.
2. šių institucijų kompetencijai priklausytų:
a) teikti nepriklausomą pagalbą nukentėjusiesiems nuo
diskriminacijos teikiant skundus dėl diskriminacijos,
b) atlikti nepriklausomus diskriminacijos tyrimus,
c) skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti
rekomendacijas visais su tokia diskriminacija
susijusiais klausimais.

8b straipsnis
1. socialinių partnerių dialogo inicijavimas
2. socialinių partnerių skatinimas propaguoti moterų ir vyrų lygybę bei reikiamu
lygiu sudaryti susitarimus, nustatančius taisykles, nukreiptas prieš diskriminaciją,
nurodytose srityse, kurios patenka į derybų dėl kolektyvinės sutarties sritį.
3. darbdavių skatinimas planingai ir sistemingai propaguoti vienodo požiūrio į vyrus
ir moteris principą darbo vietoje.
4. darbdavių skatinimas tam tikrais reguliariais laiko tarpais teikti darbuotojams ir
(arba) jų atstovams tam tikrą informaciją apie vienodą požiūrį į moteris ir vyrus
įmonėje.
8c straipsnis
dialogo su atitinkamomis nevyriausybinėmis organizacijomis inicijavimas
8d straipsnis
sankcijų, taikytinų už nacionalinių nuostatų pažeidimus taikymo taisyklės
8e straipsnis
1. galimybė taikyti palankesnes nuostatas, negu šios direktyvos
2. ši direktyva nėra pretekstas sumažinti valstybių narių apsaugos nuo
diskriminacijos lygį šioje direktyvoje aptariamose srityse.
TARYBOS DIREKTYVA
dėl laipsniško vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo
įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (79/7/EEC)
 1 straipsnis
tikslas - laipsniškai įgyvendinti vienodą
požiūrį į vyrus ir moteris socialinės
apsaugos srityje ir kitose socialinės
apsaugos veikimo sferose, nurodytose 3
straipsnyje:
 3 straipsnis
1. Ši direktyva taikoma:
(a) įstatymų apibrėžtoms socialinės apsaugos
sistemoms, kurios apsaugo nuo šių rizikų:
- ligos,
- darbingumo netekimo,
- senatvės,
- nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų,
- bedarbystės;
(b) socialinės paramos sistemai, jeigu ji turi
papildyti arba pakeisti (a) paragrafe nurodytas
sistemas.
 2 straipsnis
taikoma
dirbantiems gyventojams, įskaitant
savarankiškai dirbančius asmenis, pagal darbo
sutartį ir savarankiškai dirbančius asmenis,
kurių veiklą nutraukia liga,
nelaimingas atsitikimas
priverstinė bedarbystė
darbo ieškantiems asmenis, o taip pat pagal
darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems
asmenims, išėjusiems į pensiją arba
netekusiems darbingumo.
 TARYBOS DIREKTYVA (PAPILDYTA PAGAL 96/97
direktyvą)
dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo
įgyvendinimo profesinės socialinės apsaugos
sistemoje
(86/378/EEC)

TARYBOS DIREKTYVA
dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie
užsiima savarankiška darbo veikla, taip pat
savarankiškai dirba žemės ūkyje, principo taikymo
ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos
nėštumo ir motinystės metu
(86/613/EEC)
 TARYBOS DIREKTYVA
dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta
geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba
maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata
darbe, priėmimo (dešimta specialioji direktyva, kuri
remiasi Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1
dalimi)
92/85/EEB

TARYBOS DIREKTYVA,
dėl bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų,
sudaryto tarp UNICE , CEEP ir ETUC
(96/34/EEB)
 TARYBOS DIREKTYVA
dėl įrodinėjimo pareigos
diskriminacijos dėl lyties bylose
97/80/EC
 KOMISIJOS SPRENDIMAS
dėl lyčių pusiausvyros komitetuose ir
jų sukurtose ekspertų grupėse
2000/407/EB
2000 m. birželio 19 d.
(paskelbta dokumentu C(2000) 1600)


Kiti teisės aktai
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl Valstybinės moterų ir
vyrų lygių galimybių 2010-2014 metų programos patvirtinimo // Valstybės
žinios: 2010-05-15 Nr.56-2757
Valstybinio socialinio draudimo įstatymas
Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas
Bedarbių rėmimo įstatymas
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo
įstatymas
Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine
liga laikinasis įstatymas
Vyriausybės nutarimas dėl nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi
maitinančioms moterims kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių
sąrašo patvirtinimo
Informacija apie ES politiką ir direktyvas lyčių lygybės klausimais anglų ir
kitomis ES šalių kalbomis
X tema. Lanksčių užimtumo formų
plėtra ES teisėje
 Užimtumo apsaugos teisinis reguliavimas.
 Užimtumo lankstumas: saugumas ir
stabilumas.
 Lanksčių darbo formų plėtra, užimtumas ne
visą darbo laiką, savarankiškai dirbantys,
laikinas užimtumas.
 Reformos, darančios įtaką darbo rinkos
lankstumui bei užimtumo saugumui.
 Papildoma apsauga per kolektyvines derybas.
 Kolektyvinių sutarčių norminės ir prievolinės
sąlygos užtikrinančios lanksčias užimtumo
formas.
XI tema. Labiausiai pažeidžiamų
asmenų grupių padėties darbo
rinkoje ypatumai





Labiausiai pažeidžiamų asmenų grupių samprata.
Tarptautiniai principai dėl neįgaliųjų asmenų teisės į darbą. Neįgaliųjų
asmenų įdarbinimo teisiniai principai. Lietuvos Respublikos ir ES teisės
aktai, reglamentuojantys neįgaliųjų asmenų teisę į darbą, jų atitikimas
tarptautines normas ir reikalavimus.
Socialinės užimtumo įmonės. Jų tikslas, kūrimosi ir veiklos teisiniai
pagrindai. Įmonės valdymas, socialinių įmonių reglamentavimo ypatumai
Lietuvoje. Valstybės pagalba socialinėms įmonėms.
Tarptautiniai, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai dėl
dirbančio jaunimo apsaugos. Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo
tvarka. Darbdavio pareigos įdarbinant jauną asmenį. Draudžiami dirbti
darbai, sveikatai kenksmingi, pavojingi veiksniai. Vaikams nuo 14 iki 16
metų leidžiami dirbti lengvi darbai. Darbo ir poilsio laiko reglamentavimo
ypatumai asmenims iki aštuoniolikos metų. Papildomos garantijos
asmenims iki aštuoniolikos metų priimant į darbą, derinant darbą ir
mokymąsi, nutraukiant darbo sutartį.
Kitų papildomai remiamų asmenų kategorijų įdarbinimas.
XII tema. ES struktūriniai fondai ir jų
parama užimtumo politikos plėtrai
ES valstybėse narėse.
 ES struktūriniai fondai, jų tikslai, veiklos
teisiniai pagrindai.
 Europos socialinis fondas. Europos socialinio
fondo parama darbo rinkos politikos
priemonėms įgyvendinti.
 Lietuvos Respublikos Bendrasis programavimo
dokumentas ir jo prioritetai užimtumo skatinimo
ir darbo rinkos politikos priemonių
įgyvendinimo srityje.
 Europos Bendrijų iniciatyva „EQUAL“.