Transcript BIBLIJA
BIBLIJA Biblija (graikiškai biblion - knyga) - krikščionių šventasis raštas, jų taip pat vadinamas Dievo Žodžiu arba Šventuoju Raštu, įvairių raštų rinkinys, religinės dogmatikos ir pamaldų pagrindas. Dalis Biblijos (Senasis testamentas) yra kilęs iš judėjų religijos, todėl taip pat yra žydų šventoji knyga. Bibliją sudaro knygos, parašytos daugiau nei per tūkstantį metų (maždaug per 1500 metų rašė apie 40 žmonių), įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, labai nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. SENASIS TESTAMENTAS Senasis testamentas (hebr. Tanach ) - į graikų kalbą išverstų žydų biblinių knygų rinkinys, iš esmės apimantis Tanachą. Su Naujuoju Testamentu sudaro krikščionybės Šventąjį Raštą. Jame atsispindi žydų tautos istorija ir religinė mintis. Tanachas parašytas hebrajų ir aramėjų kalbomis. Aprašo pasaulio sukūrimą, tautos susikūrimą ir istoriją, taip pat jame surašyti įvairūs įstatymai, įskaitant dekalogą. Kai kurie aprašomi įvykiai yra autentiški, kai kurie - kelių įvykių kompiliacijos arba ir tų laikų realūs įvykiai (pvz., karaliaus Saliamono valdymas). Nors Senasis testamentas yra ir judėjų, ir krikščionių šventoji knyga, šios dvi religijos jį interpretuoja gana skirtingai. Pavyzdžiui, krikščionybės tradicija Pradžios knygos tekste mato aprašytą Šv. Trejybę, kurios nepripažįsta žydai. NAUJASIS TESTAMENTAS Naujasis Testamentas (NT) - Biblijos dalis, 27 krikščionių veikalai, parašyti I a., dauguma jų labai trumpi. Parašytas senąja graikų kalba. Šią knygą sudaro 4 Evangelijos: Mato, Jono, Luko ir Morkaus, skirtingais aspektais nušviečiančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kartu su Apaštalų darbais, kur tęsiama Evangelija pagal Luką ir pasakojama apie pirmuosius 30 krikščionių Bažnyčios gyvavimo metų. Vėliau yra 13 Pauliaus laiškų, parašytų įvairioms bažnyčioms ir asmenims; 8 kitų pirmųjų krikščionių valdovų laiškai; ir Apreiškimas Jonui - apokalipsės knyga: paskutinių dienų įvykiai prieš didijį teismą . ŠVENTASIS RAŠTAS VIDURAMŽIAIS Į viduramžius katalikiškoji Europa įžengė turėdama lotynišką Biblijos vertimą, vadinamą vulgata, kurią parengė Romos vyskupo sekretorius šv. Jeronimas. 390 m. Jeronimas baigė Naujojo Testamento (NT) vertimą, o 404 405 m. – Senojo Testamento (ST). Šią Bibliją turėjo universitetai, didesni vienuolynai, katedrų bibliotekos ir kai kurie Europos valdovų dvarai. Tik nedaugelyje Europos vietų kunigai galėjo naudotis visais Apašatalų laiškų ir Evangelijų rankraščių tekstais. Didžioji dalis vienuolių bei kunigų su Biblija susidurdavo per mišias, kuriose buvo skaitomi trumpi fragmentai lotyniškai, po to sekdavo pamokslas gimtąja kalba. Dažniausiai tai būdavo dvi NT ištraukos: viena iš Apaštalų laiškų, kita iš Evangelijų. Istoriniai šaltiniai pateikia nedaug duomenų apie pirmuosius Biblijos vertimus į gimtąsias Europos tautų kalbas. XII a. viduryje šiandieninės Prancūzijos pietuose, seniau vadintos Langedoku, atsirado katarai ir valdiečiai, pirmieji pradėję versti Bibliją. Savo apeigose jie naudojo į vietinius dialektus iš-verstas kai kurias Biblijos dalis, pirmiausia Evangeliją pagal Joną. Evangelija Nuo pirmųjų krikščionijos amžių įprasta sakyti, jog tėra viena Jėzaus Kristaus Evangelija, užrašyta keturiais variantais ir pagal Šv. Dvasios įkvėptų autorių vardus – vadinama “Pagal Matą”, “Pagal Morkų”, “Pagal Luką”, “Pagal Joną”. Apaštalas Jonas Apaštalas Jonas – vienas iš 12 apaštalų, Evangelijos pagal Joną, Apreiškimo knygos ir trijų laiškų, įeinančių į Naująjį Testamentą autorius. Apaštalas ir evangelistas Jonas buvo pašauktas Jėzaus Genezareto ežere: palikęs savo tėvą valtyje jis kartu su savo broliu Jokūbu nusekė paskui Jėzų. Apaštalas Jonas ypatingai buvo mėgiamas Jėzaus už visišką nuolankumą ir vaikišką sielos tyrumą. Po savo pašaukimo Jonas nesiskyrė su savo gelbėtoju ir buvo vienu iš trijų mokinių, kuriuos Jėzus ypatingai mylėjo ir būdamas ant kryžiaus nurodė rūpintis Marija. Istoriškai nepatikimuose šaltiniuose sakoma, kad mirus Marijai, Apaštalas Jonas, ištraukus burtus nuėjo į Efezą ir kitus Mažosios Azijos mietus skelbti evangeliją. Būdamas Efeze Apaštalas Jonas pagonims skelbė evangeliją apie Kristų. Jo pamokslus lydėjo daug ir didelių stebuklų, todėl tikinčiųjų skaičius didėjo su kiekviena diena. Po ilgos tremties Patmo saloje Apaštalas Jonas atgavo laisvę ir grįžo į Efezą, kur toliau tęsė savo veiklą, mokydamas krikščionis saugotis erezijų. Apie 95 m. Apaštalas Jonas Efeze parašė Evangeliją. Jis skelbė visiems krikščionims Dievo ir vienas kito meilę. Meilės Apaštalas – taip dar vadinamas Šventas Jonas, todėl, kad nuolat mokė meilės, be kurios žmogus negali priartėti prie Dievo ir įtikti jam. Trijuose savo laiškuose Apaštalas Jonas skelbia meilę Dievui ir artimui, pats aplinkiniams būdamas meilės pavyzdžiu. Apaštalas Jonas gyveno daugiau kaip 100 metų ir mirė sava mirtimi nuo senatvės, tuo tarpu visi kiti apaštalai mirė kankinio mirtimis. Visa krikščioniškoji bažnyčia gerbė Apaštalą Joną, kaip bažnyčios likimų žinotoją. Apaštalas Jonas vaizduojamas su ereliu – aukšto tikėjimo skrydžio simboliu. Apaštalas Lukas Evangelija pagal Luką, artima kitoms 3 avangelijoms, turi ir savitumų. Svarbiausias jų yra tas, kad ši avangelija pabrėžtinai rodo Jėzų kaip visų žmonių Mokytoją ir Globėją. Jėzų kildina iš žmonijos protėvio Adomo. Kaip teigiamus elgesio pvz. rodo žydų niekinamos samariečių tautos atstovus. Pabrėžia moterų vietą Jėzaus sekėju būryje. Žada galimybę pagonių tautoms įeiti į dievo karalystę. Plačiausiai aprašo su Jėzaus gimimu ir vaikyste susijusius įvykius. Pateikia nepaprasto grožio himnus. Skelbia Dievo gailestingumą. Turi istornę įžangą. Apaštalas Matas Evangelija pagal Matą parašyta apie 75-80 m., skirta žydams. Evangelijos pagal Matą tikslas - atskleisti, kad: Jėzus išpildo Senojo Testamento pranašystes Jėzus išpildo žydų lūkestį Jėzus išpildo Dievo pažadus Matas pabrėžia: Jėzuje yra išganymas – t.y., tikėjimas Jėzumi, ne vien priklausymas tautai atneša išganymą (visi pažadai, duoti tautai, išsipildo tame, kuris tiki Jėzumi). Dievo autoritetas yra Jėzuje – “…sakau jums: čia daugiau negu šventykla”. Žydams žmogus prie Dievo labiausiai priartėja šventykloje, o Matas skelbia, kad Dievas arčiausiai mūsų tada, kai būname su Jėzumi. Kalno pamoksle Senojo Testamento mokymui suteikiamas naujas gylis: “Jūs esate girdėję […], o AŠ jums sakau…”. Jėzuje yra Dievo duotas išganymas visam pasauliui, ne tik vienai tautai. Jėzuje Dievo buvimas įkūnytas daug labiau, negu bet kokioj šventykloj. Jėzuje Dievas prabyla galia, viršijančia bet kokią galią praeityje. Apaštalas Morkus Evangelija pagal šv. Morkų - parašyta apie 65-70 m. Ji yra trumpiausia, užrašyta pati pirmoji. Evangelija rašyta Romoje, skirta įtikėjusiems pagonims - Matas ir Lukas rėmėsi šia evangelija Morkus – pirmasis, užrašęs tai, kas buvo apie Prisikėlusio Kristaus darbus, mokymą ir gyvenimą skleidžiama iš lūpų į lūpas. Jis pristato Jėzų kaip Evangeliją - kaip Gerąją Naujieną. Pirmoje dalyje Morkus pristato Jėzų, Jo daromus stebuklus ir žmonių santykį į Jį. Antroje dalyje – Jėzus, ugdantis apaštalus ir mokymą. Šios Evangelijos centras – epizodas, kai Petras visų vardu išpažįsta, kad Jėzus – Dievo Sūnus. Nuo šio momento Jėzus atvirai kalba apie savo kančią ir artėjančią mirtį, tačiau apaštalai nesupranta ir kalba apie visai kitus dalykus. Evangelija pagal Morkų pristato: Jėzus Kristus yra Geroji Naujiena Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus Jėzus Kristus yra tikinčiųjų tarpininkas Morkus atskleidžia, jog Jėzus – kenčiantis Mesijas. Jis negalėjo atsistebėti, kad Mesijas kentėjo, buvo tarnaujantis, o ne triumfuojantis Dievas, kaip kad buvo laukta. Morkaus aprašyme labai ryški ‘Mesijo paslaptis’: tarsi Jėzus būtų įspėjęs tylėti, neskelbti Jo. Morkus suprato, kad žmonės nebūtų priėmę Jėzaus tokio, koks Jis atėjo: paprastas, mylintis, tarnaujantis, susirūpinęs ne žemiškąja karalyste, bet tarnavimu kitiems ir Dievui. Jei žmonės aiškiai tai būtų žinoję, greičiausiai nuo Jo būtų nusigręžę, nes laukė politinio vadovo. Jėzui rūpėjo mokyti apie Karalystę, kuri “ne iš šio pasaulio”, tačiau esanti “tarp jų”, kad Jo daromi darbai, stebuklai yra ženklai Dievo galybės, kuri nugali blogį, piktybę, nuodėmę. Be to, jeigu Jėzus save būtų aiškiai vadinęs Dievo Sūnumi, žydai, tikintys vieną Dievą, būtų papiktinti, niekas tuo netikėtų. Pagr. Mintis : Dievas atėjo į žemę ir tarsi turėjo “teisintis” dėl to prieš žmones... Daugiau apie Bibliją Biblijos pasakojimas yra labai konkretus, smulkus, dažnai daug kas nutylima, pasakojimas labai paslaptingas – priešingai nei Homeriškasis pasakojimo stilius. Lietuvoje „Pirmasis Bibliją į lietuvių kalbą 1590 m. išvertė Jonas Bretkūnas (15361602). Viduramžiais : Biblija buvo pradėta versti į kitas kalbas. Bažnyčia palaikė tuometinės visuomenės kultūrą. Atsispindi bibliniai motyvai to meto muzikoje, architektūroje, dailėje, literatūroje. Atskirta dvasinė ir pasaulietinė valdžia. Daugelis viduramžių literatūros kūrinių pagrįsti biliniais siužetais ir motyvais. Darbą atliko: Julius Bendikas ir Vilius Kisielius Tikėkime Dievu !!!!!!!