Transcript pranešimas - Efektyvumas viešajame sektoriuje

Sociokultūros institucijų
veikla ir jos efektyvumas
viešajame sektoriuje
Edukologijos katedros prof. dr. Rita
Bieliauskienė
Tyrimo problema
 Lietuvos sociokultūros organizacijų (nacionalinės ir
kitos valstybės dotuojamos koncertinės organizacijos,
teatrai) veiklos efektyvumo viešajame sektoriuje
analizė – aktuali problema, nes iki šiol kultūros
ekonomika ir vadybos, administravimo tyrimų sfera
yra mažai išplėtota sritis, o kultūros institucijų veikla
dažniausiai remiasi centralizuota planine ekonomika
bei atgyvenusiais vadybos principais.
 Nors šių institucijų veikla ir neatitinka naujų
visuomenės poreikių, konkurencijos sąlygomis
viešajame sektoriuje veikdamos neefektyviai, net ir
patirdamos nuostolių, visada „gelbėjamos“ valstybės
biudžeto.
Tyrimo objektas
 Sociokultūros institucijų veiklos
efektyvumas viešajame sektoriuje
Tyrimo tikslas
 Tirti sociokultūros institucijų (tyrimo imtis: valstybės
finansuojamas koncertines organizacijos ir
Nacionalinį operos ir baleto teatras) veiklos
efektyvumą viešajame sektoriuje.
Uždaviniai
 Įvertinti sociokultūros institucijų viešojo




administravimo ypatumus dabarties sąlygomis.
Pateikti kultūros politikos vertinimo kriterijus.
Pateikti sociokultūros institucijų viešojo
administravimo efektyvumo kriterijus.
Nubrėžti sociokultūros institucijų viešojo
administravimo tobulinimo kryptis.
Pateikti rekomendacijas
Sociokultūros institucijų viešojo
administravimo ypatumai dabarties
sąlygomis.
 Sociokultūros institucijų viešojo administravimo siekis
– rasti būdų, kurie įgalintų organizuoti ir telkti
žmogiškuosius, meno kūrėjų, materialiuosius,
finansinius, informacinius resursus, reikalingus
įprasminti savo misiją ir įgyvendinti prasmingą
strategiją visuomenėje.
 Nuo privačių struktūrų veiklos tiriamų viešųjų
institucijų veikla skiriasi tuo, kad sociokultūros
institucijų paslaugos, produktai (meno projektai)
vertinami ne pinigine išraiška, bet pirmiausiai –
sunkiai pamatuojamu dvasingumo poveikiu
visuomenei.
 Inovacijos, kaip naujo arba patobulinto produkto
funkcionavimas rinkoje, praktinėje viešojo
administravimo veikloje akcentuojamos kaip
intelektinės veiklos rezultatas.
 Sociokultūros institucijų viešasis administravimas
turėtų būti susijęs su žmonijos ateities vizija,
įkūnijančia humanizmo idėjų realizavimu (dėmesys
laisvai, oriai asmenybei, žinių įprasminimo veikloje
siekis), dvasinių vertybių kūrimą ir sklaidą.
 Būtinybė kurti kultūros industrijas:
 nuo 1960 m. Japonijoje atidaryta per 200 naujų muziejų;
 Didžiojoje Britanijoje kasmet įkuriama per 15 naujų muziejų.
Tikslingai administruojamos meno kultūros sferos funkcionavimo
rezultatas – ne tik dvasinės kultūros branda, bet ir pajamos,
kurios kartais didesnės, nei gaunama iš automobilių pramonės.
 Švedijos vyriausybė meno, sociokultūros sferoje kiekvienam
gyventojui skiria apie 35, Kanadoje – 32, Olandijoje – 27
dolerius metuose.
 Sociokultūros sfera – reikalauja pirmaeilės reikšmės
valstybininkų dėmesio, nes ji – politikos, ekonomikos,
požiūrio į socialinius klausimus, į piliečio egzistenciją
visuomenėje, pagrindas.
 Sociokultūros institucijų viešojo administravimo
sferoje ypač reikšminga kultūros sferos profesionalų
– vadybininkų veikla.
Dabarties kultūros politikos vertinimo
kriterijai
 Ar valstybėje užtikrinamos piliečių politinės teisės ir laisvės?
 Ar pozityvi valstybės yra valstybės administracinių ir mokestinių
sprendimų galia?
 Ar meno kultūra apsaugota įstatymų ir menininkams nereikia
kovoti dėl elementarių savo, turinčių meno kūrėjų statusą, teisių,
gali ramiai kurti?
 Ar visiems šalies piliečiams prieinami kultūros ištekliai ir meno
produktai (koks prieinamumas piliečiui, jo bendruomenei,
įvairioms valstybės subgrupėms.
 Problemos:
 kiek piliečių turi galimybes kuriamais produktais, paslaugomis
naudotis?
 valstybės finansuojamų institucijų valdymas, administravimas;
 vyriausybės administracinių ir mokestinių sprendimų galių logika;
 sociokultūros institucijų veiklos, nuosavybės ir kiti teisiniai aspektai.
Sociokultūros institucijų viešojo
administravimo efektyvumo kriterijai
 Tai – kompleksinių sprendimų reikalaujanti problema.
 Akcentuojame svarbiausius:
 nacionaliniai prioritetai;
 institucijos misijos visuomenėje suvokimas;
 veiklos strategijos formulavimas;
 taupus resursų (materialiųjų, žmogiškųjų, finansinių)
naudojimas;
 technologijų įgalinimas;
 produktyvumas tenkinant pozityvius piliečių poreikius;
 geresnių produktų kūrimas ir poveikis visuomenei;
 viešojo sociokultūros sektoriaus tvarumas.
Strategija
 Tai – ilgalaikė institucijos veiklos kryptis, susijusi su
kiekvienos sociokultūros institucijos įgyvendinama
misija visuomenėje, pažanga (judėjimu pirmyn). Todėl
jos įgyvendinimas turėtų formuoti būtinybę kisti
organizacijai, žmonėms, santykiams vietinėje ir
globalioje erdvėje.
 Tai – ne veiklos planavimas, bet sprendimų
priėmimo procesas.
 „Tikslas – ne likimas, bet kelio kryptis“ (Peter Drucker).







FILOSOFIJA
VIZIJA, MISIJA, TIKSLAI
UŽDAVINIAI
PASIRINKTOS STRATEGIJOS
Konkurencinė sistema (jūsų organizacija);
Jūsų klientai;
Jūsų konkurentai.
 Viešasis administravimas įvertinamas
kiekviename šio proceso etapų.
Sociokultūros institucijose būtina strategijų
visuma
 gamyba (meno produktas, paslauga) – operacinė




strategija
rinkotyra
– marketingo strategija
finansai
– finansų strategija
žmogiškieji ištekliai
– personalo lavinimo strategija
organizaciją privalo neraminti ne esami konkurentai,
bet galimybė užkariauti konkurentus.
Analizė
1.
 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro
finansiniai ištekliai
(biudžeto dalis %)
1. Valstybės finansavimas: 98,4%
(teatro vertinamas kaip grėsmė, nes „per mažas“).
 iš to skaičiaus:
iš įmokėtų į biudžetą pajamų*: 11,6%
2. Finansinė parama: 1,6%.
3. Specialių programų finansavimas
4. Pajamos, gautos už parodytus spektaklius
LNOBT nurodomos grėsmės (SWOT analizė)
2.
 1. aukščiausio lygio profesionalų nutekėjimas į
užsienį dėl netolygaus apmokėjimo Lietuvoje ir
užsienyje;
2. nepakankamas valstybinis finansavimas (?);
3. nepakankamos investicinės lėšos (?) pastato
rekonstravimui;
4. per lėtas šalies vidurinės socialinės klasės
augimas;
5. galimi vartotojų pasirinkimo pokyčiai, konkurentų
(kt. teatrų, koncertinių įstaigų ir pan.) stiprėjimas (?);
6. šalies ekonomikos lėtėjimas, įtakojantis mažesnį
kultūros paslaugų vartojimą;
 7. būtina edukacija (?, turėtų būti prioritetinė
veiklos sritis).
Valstybės dotuojamos veiklos tendencijos
(finansavimas didėjo)
3.
 Visų Lietuvos valstybinių koncertinių organizacijų veikla





2000 m.
Surengta koncertų šalyje (viso)
1178
Klausytojų juose (tūkst.)
262.78
Iš jų koncertų vaikams
494
Klausytojų juose (tūkst.)
49,2
1000 gyventojų tenka apsilankiusių konc. 71
2005 m.
879
118,2
132
10.00
35
2008 m.
805
142,3
106
22,2
43
Kultūra, spauda ir sportas. 2008. Vilnius: Statistikos departamentas. 2009. P. 36
Pavienių valstybinių koncertinių
organizacijų veiklos tendencijos
4.


 Nacionalinė filharmonija,





koncertai šalyje (viso)
Klausytojų juose (tūkst.)
„Lietuva”
Klausytojų juose (tūkst.)
„Trimitas”
Klausytojų juose (tūkst.)
2000 m.
667
80,1
120
17,0
51
0,9
2005 m.
470
73,1
110
17,2
88
7,0
2008 m.
390
44,5
8,3
10,3
72
4,0
 Kultūra, spauda ir sportas. 2008. Vilnius: Statistikos departamentas.
2009. P. 37.
Baltijos šalių teatrų pajamų struktūra 2000 m.
5.
Pajamos
 Valstybės dotacija
 Savivaldybės dotacija
 Pajamos už bilietus
 Kitos pajamos
 Rėmėjų lėšos
Lietuva
80
0,06
14
5
1
Latvija
48
3
35
11
3
Estija
69
2
19
7
3
Šaltinis: pagal Baltijos šalių Kultūros ministerijų ataskaitas. ALF (parengė M.
Starkevičiūtė), 2002, p. 24.
Disponavimas valstybės parama
6.
 2002 m. vidutinė dotacija 1 žiūrovui teatruose – 55 lt.;
 koncertinėje organizacijoje -77 lt.;
 valstybiniai teatrai, koncertinės organizacijos
nesuformulavusios realios, Lietuvos politiką
atspindinčios misijos sampratos;
 neatliekama rinkos analizė, tyrimai;
 nesuformuluota valstybiškai svarbi strategija
suponuoja atsitiktinius veiklos mechanizmus,
produktyvumą rinkoje.
Sociokultūros institucijų viešojo
administravimo tobulinimo kryptys
 Įsitvirtinimo principai:
 RINKOS: tam tikrų piliečių grupių poreikių
tenkinimas, aukštesnių vertybių įtvirtinimas.
 TERITORINIS: konkrečios teritorijos piliečių
lūkesčių tenkinimas.
 PRODUKTO POREIKIS: konkrečioje
teritorijoje konkretaus produkto teikimas.
 INOVATYVUMAS: principiniai naujo produkto
sukūrimas.
Sociokultūros institucijų dėmesio, analizės
nesulaukiantys išorinės aplinkos faktoriai
konkurencija (tik konstatuojami, vertinami kaip grėsmė);
vartotojai (atsitiktiniai);
technologijų tobulinimas (nėra ryšių su regionais,
nekuriami žiūrovinių palydovų tinklai);
vieta rinkoje (išskirtinė valstybinio finansavimo dydžiu);
demografinė situacija (dėmesio nesulaukia);
ekonominė, politinė, socialinė situacija (vertinama kaip
grėsmė);
teisiniai normatyvai (pažeidžiami);
grįžtamojo ryšio mechanizmas (ignoruojamas arba
dalinis).
Pagrindiniai įgyvendintini sociokultūros
institucijų valdymo sistemų formavimo,
funkcionavimo, efektyvumo didinimo principai
 Visose valdymo sistemose būtina orientuotis į
humanistines vertybes, demokratijos idealus,
vadovautis aukštos moralės principais.
 Valdymo subjekto tikslai ir interesai, valdymo objekto
sistemos poreikiai neturėtų kontrastuoti su paslaugų,
meno produktų vartotojų poreikiais.
 Kiekviena valdymo sistema turi reaguoti į visuomenės
pokyčius, priimti pozityvius sprendimus adaptuojantis
naujose apystovose, įvertinti piliečių poreikius ir
inovatyviai, išradingai, kūrybingai veikti.
 Akcentuotina būtinybė nuolatos stebėti procesą ir
laiku spręsti iškylančias problemas, rezultatyviai
derinti teorines nuostatas ir visuomenės realijų
inspiruotus procesus.
Išvados
1.
 Sociokultūros institucijos daug metų kenčia
valstybėje, visuomenėje, bendruomenėje
negebėdamos suformuluoti savo misijos,
sukurti realios strategijos. Todėl prastai
sprendžiami kultūros politikos klausimai,
neracionaliai naudojami visi resursai. Neveikli
vadybos teorijoje žinoma grandinė nuo idėjos,
misijos formulavimo, strategijos kūrimo iki
kontrolės mechanizmo.
Išvada
2.
 Globalių ir vietinių reiškinių analizės stoka,
palyginti lengvai gaunamas įstaigų
finansavimas, veiklos kontrolės stoka ir
visuotinas sociokultūros institucijų
neįvertinimas kaip ypatingai svarbaus
valstybės politikos prioriteto, suteikia
galimybių nerentabiliai naudoti žmogiškuosius
ir materialiuosius resursus.
Išvados
3.
 Valstybės dotacijos dydis iki šiol nėra susietas su
organizacijos veiklos efektyvumu, valstybė neturi
finansuoti pramoginių renginių;
 valdymas ekonomiškai mažai efektyvus;
 viešosios sociokultūros institucijos (ir teatras,
koncertinės organizacijos) biudžetą turėtų sukurti iš
šių pagrindinių šaltinių:
 valstybės biudžeto, remiantis ekonominiais ir meniniais
(kiekybiniais ir kokybiniais) kriterijais;
 kultūros rėmimo fondo remiami eksperimentiniai projektai,
atliepiantys valstybės, regiono, bendruomenės prioritetus;
 savivaldybių biudžetų, remiantis ekonominės ir meninės veiklos
rezultatų kriterijais, įvertinus vykdomą misiją regiono
bendruomenei.
Rekomendacijos
1.
Kurdamos veiklos strategijas kultūros institucijos turėtų
apmąstyti ir suformuluoti savo misiją Lietuvos
visuomenėje, bendruomenėse. Būtent ji, pagrįstai
įvertinta kaip prioritetinė, remiantis ekonominės ir
meninės veiklos rezultatų kriterijais, galėtų gauti
atitinkamą finansavimą iš valstybės biudžeto.
Rekomendacija
2.
Formuluojant strateginius uždavinius turėtų
būti atliekamos Lietuvos sociokultūrinio
gyvenimo, visuomenės poreikių, meno rinkos
analizės.
Rekomendacija
3.
Atsižvelgiant į kūrėjų veiklos specifiką ir
darbuotojų deklaruojamus poreikius, aktyvinti
ir modernizuoti administravimo procesus.
Įvertinant rinkos mechanizmus, produktyviai ir
pozityviai veikti visuomenėje, visoje valstybės
erdvėje.
Rekomendacija
3.
Struktūruojant veiklą tobulinti ryšių tarp
Lietuvos regionų sistemą, kurti
funkcionuojančius sociokultūros tinklus.
Sociokultūros institucijų viešojo
administravimo tobulinimo priemonės
4.
 Užtikrinti veiklos ilgalaikį tęstinumą;
 stebėti įgyvendinamos strategijos eigą




(monitoringas);
institucijose eliminuoti funkcijų ir veiklų perteklines
veiklas;
efektyviau sociokultūros sistemoje diegti ir
produktyviai naudoti informacines technologijas;
įtvirtinti sociokultūros institucijų valstybės finansavimo
ne pagal planuojamas veiklas, bet pagal veiklos
prioritetus ir rezultatyvumą principus;
sociokultūros sferoje apriboti kazuistiką kūrėjų
(autorių) finansavimo sferoje.