Transcript Kuršių Nerijos augalija savita ir įdomi. Ją formavo: - jūrinis klimatas, - stiprūs vėjai, pustymai, - druskingas vanduo, - nederlingas dirvožemis. Kuršių Nerijoje auga apie.

Kuršių Nerijos augalija savita ir įdomi. Ją formavo:
- jūrinis klimatas,
- stiprūs vėjai, pustymai,
- druskingas vanduo,
- nederlingas dirvožemis.
Kuršių Nerijoje auga apie 900 augalų rūšių, iš kurių 31 įrašyta į Lietuvos
Raudonąją knygą.
Kopų juostoje auga augalai, kurių ilgos šaknys puikiai sulaiko smėlio
pustymus, tai: smiltyninės smiltnendrės, smiltyninės rugiaveidės,
pajūrinis pelėnžirnis, skėtinė vanagė, pajūrinė našlaitė, muilinė guboja.
Smėlynų augalams vandenį reikia ne tik sugebėti pasiimti,
bet ir taupyti, stengtis kuo mažiau išgarinti jo pro lapus.
Kad išgarintų mažiau vandens, augalai tapo smulkialapiai.
Smulkučius lapelius turi šilinis viržis ir paprastasis
čiobrelis , muilinė guboja. Muilinė guboja, kuri išaugina
šaknį iki 15 metrų ilgio, ranklos storumo ir pasiekia giliai
esantį vandenį.
Pajūrinė zunda
Pajūrio kopų papuošalas –pajūrinė zunda. Ji auga tik nerijos
pusiasalyje. Tai vienas rečiausių kopų augalų, įrašytas į Lietuvos
Raudonąją knygą.
Į šią knygą taip pat įrašytos ir kitos retos augalų rūšys:
ankstyvoji smilgenė,
tyrulinė erika,
kuri yra ypač saugoma ir kuri
daugiausiai aptinkama netoli Pervalkos
Kiti augalai savo garinamąjį paviršių sumažina susukdami lapus į
vamzdelį, o jų žiotelės yra tik vienoje pusėje – vamzdelio viduje. Toks yra
smiltyninis šepetukas . Kai oras drėgnas, jo lapeliai išsivynioja, kai sausa
– susisuka į vamzdelį.
Stengdamiesi apsiginti nuo kaitros ir taupyti vandenį, kai kurie
augalai tarsi kailinukus apsivelka: jie būna gausiai apaugę
pilkšvais ar žilais plaukeliais. Plaukeliai atspindi saulės spindulius
ir lapai neįkaista. Tankus veltinis taip apsaugo nuo perkaitimo.
Tokius švelnius kailinukus turi dirvinis dobilas, viengraižė kudlė ,
smiltyninis šlamutis.
Ir tai dar ne visos augalų gudrybės, padedančios išlaikyti brangų
vandenį. Kiti augalai vandenį kaupia lapų ir stiebų audiniuose. Tai
augalai – sukulentai. Tokius lapus – vandens saugyklas – turi
aitrusis šilokas , baltijinė stoklė.
Augalija keičia savo spalvą pagal metų laikus. Pavasarį pasipuošia
balta spalva, kai žydi trikertė žviginė, mėta ir daugelis kitų
augalų. Po to stambiais melsvais žiedais žydi našlaitės, vėliau
išsiskleidžia rožiniai žiedai, žydi miškininkų užveisti erškėčių
krūmai. Geltonai žydi nakvišos, čia jos labai paplitusios.
Smėlynuose augalų tyko ir kiti pavojai. Smėlio dirvožemiai ne tik
sausi ir nederlingi. Pučiant dažniems pajūrio vėjams, jie juda. Ir
augalai arba užpustomi, arba apnuoginamos jų šaknys. Kita
smėlynų augalų gudrybė – užpustyti stiebai išleidžia pridėtines
šaknis ir taip atsikuria giliai užneštas šaknynas. Tokia savybe
pasižymi pajūriais kopose augantis pajūrinis gluosnis.
Didžiąją dalį Kuršių Nerijos dengia miškai. Jie sudaro 70% teritorijos.
Vyrauja spygliuočiai. Seniausi ir gražiausi miškai išlikę ties Juodkrante ir
Nida. Čia galima rasti 100-150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų.
Marių krantus nuo ardymo saugo nendrės.
Nustatyta, kad briedžiai ir stirnos žaloja jaunuolynus, tačiau labiau
miškam apvojingi gaisrai, kuriuos sukelia poilsiautojai.