Transcript V tema - VU Teisės fakultetas

Politinių ir teisinių teorijų istorija
DOC. DR. HAROLDAS ŠINKŪNAS
V. Politinės ir teisinės idėjos viduramžių Vakarų
Europoje
V.1. Viduramžių
laikotarpio Vakarų
Europoje apžvalga
Dictatus Papae
V.1. Viduramžių laikotarpio Vakarų Europoje
apžvalga
 Chronologinės ribos: 476 m. – apie XVI a. pradžia.
 Viduramžių valstybingumas.
 Feodalizmas ir luominė santvarka. Parlamentarizmo
pradžia.
 Ginčas dėl investitūros.
 Teokratinės teorijos: Dviejų kalavijų teorija, Saulės
ir mėnulio teorija, Konstantino dovana.
V. Politinės ir teisinės idėjos viduramžių Vakarų
Europoje
V. 2. Šv. Tomo Akviniečio
(apie
1225-1274
m.)
politinė ir teisinė doktrina.
Valstybės
samprata
ir
mokymas apie valdymo
formas. Valstybės valdžios
doktrina. Teisės teorija.
Svarbiausieji šv. Tomo Akviniečio darbai
 TEOLOGIJOS SĄVADAS (1267-1273).
 APIE VALDŽIĄ (1265). In Tomas Akvinietis. Filosofijos
traktatų rinktinė. Vilnius: Margi raštai, 2009.
 Aristotelio Nikomacho etikos komentaras (1266).
 Aristotelio Politikos komentaras (1268).
_______________________
 TEOLOGIJOS SĄVADO dalis liet.kalba: Šv. Tomas
Akvinietis. Apie įstatymus. Vilnius: LOGOS, 2005.
Hierarchinė pasaulio sandara
 Žemesnysis tarnauja
aukštesniajam, o
aukštesnysis valdo žemesnįjį
ir vadovauja jam.
 Visuomenė – tai keitimasis
paslaugomis siekiant gero
gyvenimo.
 Bendro gėrio labui būtina,
kad visuomenė turėtų
valdančiąją dalį, kaip kad
siela valdo kūną ar aukštenė
prigimtis valdo žemesnę.
Būtinybė gyventi drauge ir valdžios poreikis
„Tad žmogui būtina gyventi bendruomenėje, kad vienas
paremtų kitą, kad įvairūs žmonės užsiimtų skirtingais
proto išradimais, pavyzdžiui, vieni – gydymo menu, kiti –
kitkuo, treti – dar kitkuo. (...) Tad jei žmogui natūralu
gyventi gausioje bendrijoje, tai žmonių visuma reikalinga
kokio nors vadovavimo. Juk žmonių gausoje kiekvienas
rūpinasi tuo, kas jam dera, - visuma išsisklaidytų į dalis,
jei stigtų to, kas turi rūpintis visumos gėriu. Panašiai
žmogaus arba kokio nors gyvūno kūnas suirtų, jeigu jame
nebūtų bendrosios vadovaujančiosios jėgos, sutelkiančios
visu organus bendrajam gėriui. Apie tai Saliamonas sako:
Kur nėra kam vadovauti, tauta žūva“ (Pat 11, 14)“.
Dieviškos valdžios kilmės problematika
 Valdžios esmė
 Valdžios kilmė (valdžios įgijimo būdas)
 Valdžios panaudojimas (valdžios vykdymo būdas)
Valdymo formų rūšys
Teisingas valdymas
Neteisingas valdymas
Monarchija
Tironija
Aristokratija
Oligarchija
Respublika
Demokratija
Monarchijos privalumai
 Viešpats Ezechieliui: „Mano tarnas Dovydas bus jų
karalius, ir visi turės vieną ganytoją“ (Ez 37, 24).
 Karalius siekia bendrojo visuomenės gėrio: „Karalius
yra tas, kuris vienas valdo miesto ir šalies
visuomenę jos bendrojo gėrio labui“.
 Valdymas natūraliai yra vieno valdymas: „Iš daugelio
narių vienas narys, būtent širdis, judina visus kūno
narius (...)“.
 Patirtis rodo, kad „vieno karaliaus valdomos šalys ir
miestai džiaugiasi taika, klesti teisingumas ir
džiugina turtingumas“.
Įstatymo samprata ir požymiai
 Įstatymas yra tam tikras veiklos matas ir taisyklė, o
žmonių veiklos taisyklė ir matas yra protas.
 Įstatymo tikslas yra bendrasis gėris.
 Įstatymų leidėjas (dauguma arba viešas asmuo, kurio
pareiga rūpintis visais) turi galią bausti, kai jo nurodymo
nepaisoma.
 Kad įstatymas turėtų galią, būtina jį paskelbti.
Įstatymas yra ne kas kita kaip proto potvarkis dėl
bendrojo gėrio, kurį tas, kuris turi rūpintis bendrija,
paskelbė.
Įstatymų rūšys
 Amžinasis įstatymas (lex aeterna)
 Prigimtinis įstatymas (lex naturalis)
 Žmogiškasis įstatymas (lex humana)
 Dieviškasis įstatymas (lex divina)
Amžinasis ir prigimtinis įstatymai
 „Akivaizdu, jog visatos bendriją valdo dieviškasis
protas. (...) Ir kadangi dieviškasis protas nieko
nemąsto laike, bet Patarlių knygoje sakoma (Pat 8,
23), kad jo mąstymas amžinas, tai šį įstatymą
reikia vadinti amžinuoju.“
 „Akivaizdu, jog prigimtinis įstatymas yra ne kas
kita kaip amžinojo įstatymo dalyvavimas
protingame kūrinyje.“
Žmogiškasis ir dieviškasis įstatymai
 „Iš prigimtinio įstatymo nuorodų kaip iš tam tikrų
bendrų ir neįrodomų principų žmogaus protas
būtinai eina prie tam tikrų paskirų sprendimų. Šie
žmogaus proto atrasti paskiri sprendimai vadinami
žmogiškuoju įstatymu (...).“
 „Norint
vadovauti
žmonių
gyvenimui,
be
prigimtinio ir žmogiškojo įstatymo, buvo būtina
turėti dieviškąjį įstatymą. (...) Dieviškasis įstatymas
skirstomas į Senąjį įstatymą ir Naująjį įstatymą“.
V. Politinės ir teisinės idėjos viduramžių Vakarų
Europoje
V. 3. Marsilijus Paduvietis
(apie
1275-1343
m.).
Valstybės
ir
valdžios
teorija.
Teisės
teorija.
Valstybės ir Bažnyčios
santykis.
1319 m. portretas
Svarbiausias kūrinys
TAIKOS GYNĖJAS (lot.
DEFENCOR PACIS), 1324
Imperatorius Liudvikas Bavaras
(1328-1347)
Mokymas apie valstybę ir valdžią
 Valstybė yra organizacija žmonių, paklūstančių esamai






teisės sistemai.
Valstybė yra „tobula bendruomenė“ (lot. communitas
perfecta) ir suteikia viską, ko reikia geram gyvenimui.
Valstybė kaip „gyva būtybė“, sudaryta iš dalių, kurios
atlieka jos gyvybei būtinas funkcijas.
Visos visuomenės dalys bendradarbiauja gero gyvenimo
labui.
Geras gyvenimas reiškia gėrį šiame gyvenime ir taip pat
būsimajame.
Pilietinė valdžia yra taikos ir tvarkos priemonė.
Religija naudinga šiame gyvenime, nes padeda siekti
išganymo būsimajame.
Įstatymų rūšys (I)
Dieviškasis įstatymas: „Tai – tiesioginis Dievo
įsakymas be žmonių svarstymo, kokie sąmoningi
žmonių veiksmai yra darytini arba vengtini šiame
pasaulyje, tik tam, kad būtų pasiektas aukščiausias
tikslas arba tam tikra žmogaus trokštama būsena
būsimajame gyvenime“.
Įstatymų rūšys (II)
Žmogiškasis įstatymas: „Tai – visų piliečių arba
dominuojančios jų dalies įsakymas, tiesiogiai kylantis
iš įgaliotųjų kurti įstatymus svarstymo, kokie
sąmoningi žmonių veiksmai yra darytini arba
vengtini šiame pasaulyje, kad būtų pasiektas
aukščiausias tikslas ar tam tikra žmogaus trokštama
būsena šiame pasaulyje. Aš turiu omenyje įsakymą,
kurio pažeidimas šiame pasaulyje užtraukia
pažeidėjui skiriamą bausmę ar baudą“.
Žmogiškasis įstatymas
 Žmogiškasis įstatymas – tai taisyklės, kurios nustato,
kas valstybėje teisinga ir naudinga.
 Šios taisyklės kyla iš papročių, tradicijų, tautos
sprendimų ar kitokių valdžios nurodymų.
 Įstatymai yra visiems privalomi.
 Įstatymų vykdymas užtikrintas prievarta.
Įstatymų leidėjas (I)
„Įstatymų leidėjas, arba pirmoji ir tikroji įstatymą
sukurianti priežastis, yra tauta, arba piliečių
bendruomenė, arba jos dominuojanti dalis, savo
nuožiūra,
arba
valia,
žodžiu
išreikšdama
visuotiniame piliečių susirinkime , įsakanti arba
nusprendžianti, kad kas nors iš to, kas susiję su
pilietine žmonių veikla, būtų daroma arba nedaroma,
grasindama atpildu arba žemiška bausme.“
Įstatymų leidėjas (II)
 Tautos priimti įstatymai tarnauja bendrajam gėriui.
 Tauta geriau paklūsta jos pačios priimtiems
įstatymams.
 Šie įstatymai visiems žinomi.
 Dauguma dispnuoja galia priversti įstatymams
paklusti tuos, kurie to daryti nenori.
 Kiekvienas gali pastebėti įstatymo trūkumus ir
pasiūlyti atitinkamas pataisas.
Vykdomoji valdžia
 Vykdomoji valdžia sudaroma arba išrenkama piliečių.
Geriausia, kai vykdomoji valdžia patikėta renkamam
monarchui.
 Vykdomoji valdžia privalo veikti pagal įstatymus, tai
reiškia, kad jos pareigas ir galias nustato tauta.
 Vykdomoji valdžia turi būti vieninga ir aukščiausia,
kad jos galia viršytų bet kurios grupuotės galią.
 Vykdomoji valdžia gali būti pašalinta tos galios, kuri
ją išrinko, t.y. tautos.
Valstybė ir Bažnyčia
 Dvasininkai teikia religinius patarnavimus (jų veikla





lyginama su gydytojų patarimu).
Dvasininkai neturi jokios prievartos galios, ji gali tik
patarti ir mokyti, perspėti ir nurodyti būsimus nuodėmės
padarinius.
Dvasininkai atsako civiliniams teismams už žmogiškųjų
įstatymų pažeidimus.
Kristus neturėjo jokios pasaulietinės valdžios; priešingai –
tos valdžios klausęs ir buvęs jos nuteistas.
Jei dvasiniai nusižengimai užtraukia žemišką bausmę, jie
ipso facto tampa nusižengimais žmogiškajai teisei.
Bažnytinė pareigos, kaip ir bažnytinė nuosavybė, yra
pilietinių pareigūnų dovana.