Transcript ES_darbo_rinka_Pranesimas_Nedarbo rusys

NEDARBO RŪŠYS
Pranešimą parengė
TVmnv9-02 gr. studentai
Michail Kušner, Ivona Markevič
Nedarbas ekonomikoje dažnai suvokiamas kaip apibendrintas, vienalytis
rodiklis (absoliutus rodiklis – bedarbių skaičius, arba santykinis rodiklis – nedarbo
lygis, t.y. bedarbių skaičiaus santykis su visa darbo jėga). Iš tikrųjų egzistuoja
daug įvairių nedarbo rūšių, taip pat ir tokių, kurios nepatenka į oficialiąją
valstybinę statistiką.
Pagal trukmę skiriamas trumpalaikis (priklausomai nuo naudojamos
klasifikacijos, trunkantis, pvz., <6 mėnesius ar <1 metus) ir ilgalaikis (trunkantis
ilgiau už nustatytą ribą). Lietuvoje ilgalaikiams bedarbiams priskiriami asmenys
iki 25 m. amžiaus, kurių nedarbo trukmė >6 mėn., ir vyresni kaip 25 m. asmenys,
kurių nedarbo trukmė >12 mėnesiai. Ilgalaikis nedarbas žymiai pavojingesnis, nes
bedarbiai praranda kvalifikaciją, sensta jų žinios, didėja socialinė atskirtis, mažėja
konkurencingumas darbo rinkoje.
Pagal priežastis nedarbas gali būti savanoriškas (kai darbo rinkoje yra
bedarbių kvalifikaciją atitinkančių darbo vietų, bet jie nenori dirbti už siūlomą
darbo užmokestį, kuris atrodo per mažas, ieško geresnio darbo arba vietoje
darbinės veiklos renkasi poilsį, gydymąsi, namų ūkio ir vaikų priežiūrą ar kitokią
veiklą) ir priverstinis (kai ieškantys darbo asmenys negali įsidarbinti, nes jų
kvalifikacija neatitinka darbdavių reikalavimų arba visame šalies ūkyje yra
mažiau darbo vietų nei pretendentų į jas).
2
Klasikinė nedarbo klasifikacijos “triada” pagal priežastis:
– laikinasis nedarbas,
– struktūrinis,
– ciklinis.
Laikinasis nedarbas yra susijęs su įprastiniu darbo paieškos procesu, kai
bedarbiai turi darbo rinkos paklausą atitinkančią kvalifikaciją (išėję iš ankstesnio
darbo dėl asmeninių priežasčių, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, pirmą
kartą ieškantys darbo po studijų baigimo, pakeitę gyvenamąją vietą ir kt.), ir
nustatomas kaip laisvų darbo vietų skaičius, kuris atitinka tų pačių profesijų
bedarbių skaičių tame pačiame mieste ar regione. Laikinasis nedarbas dar
skirstomas į sezoninį (atsirandantį tam tikru nepalankiu metų laiku, ypač žiemą,
kai dėl sezoninio gamybos pobūdžio nėra darbo žemės ūkyje, statybose, turizmo
versle ir kitose ūkio šakose, kurioms būdingas stiprus sezoniškumas) ir migracinį
(frikcinį) nedarbą (darbo vietos neužpildomos, nes darbdaviams reikia laiko
susirasti tinkamiausią darbuotoją, o darbuotojams – tinkamiausią darbo vietą).
Laikinasis nedarbas yra neišvengiamas, paprastai trumpalaikis ir nesukelia
rimtų ekonominių ar socialinių problemų. Dauguma laikinųjų bedarbių nedirba
savanoriškai, nes turi pragyvenimo šaltinį (išsivysčiusiose šalyse tai gali būti ir
bedarbio pašalpos) ir labiau vertina laisvalaikį nei siūlomą darbo užmokestį arba
tikisi ateityje gauti geriau mokamą, lengvesnį ar įdomesnį darbą.
3
Struktūrinis nedarbas atsiranda dėl to, kad bedarbių įgūdžiai neatitinka
darbo rinkos poreikių (profesijos, kvalifikacijos ar teritorijos atžvilgiu). Laisvų
darbo vietų yra, bet norėdami įsidarbinti šie žmonės turi papildomai mokytis,
persikvalifikuoti ar pakeisti gyvenamąją vietą. Struktūrinis nedarbas trunka
ilgiau negu laikinasis, jį sukelia struktūriniai ekonomikos pokyčiai (pvz., žemės
ūkio lyginamojo svorio mažėjimas ir paslaugų sferos didėjimas), mokslinė
techninė pažanga ir vis sudėtingesnių technologijų naudojimas, didėjantys
reikalavimai darbuotojų išsilavinimui ir kvalifikacijai, bedarbių pasyvumas,
nepakankamas teritorinis ir profesinis mobilumas, informacijos apie darbo rinką
trūkumas. Struktūrinis nedarbas ekonomikoje irgi neišvengiamas, kinta tik jo
apimtis.
Laikinojo ir struktūrinio nedarbo, išreikšto procentais nuo visos darbo
jėgos, suma ekonomikos teorijoje vertinama kaip natūralusis nedarbo lygis –
minimalus įmanomas lygis, kurio negalima sumažinti valstybės ekonominės
politikos priemonėmis. Ši situacija vertinama kaip visiškas užimtumas (visi
bedarbiai nedirba todėl, kad nenori).
4
Ciklinis nedarbas atsiranda tik per nepalankias ekonominio ciklo fazes, kai
sumažėja ūkinis aktyvumas, smunka prekių ir paslaugų gamybos ir pardavimo
apimtis, finansinių sunkumų patiriančios įmonės atleidžia dalį darbuotojų arba
bankrutuoja. Darbo rinkoje susidaro santykinis darbuotojų perteklius, kai
ieškančių darbo asmenų skaičius yra didesnis už laisvų darbo vietų skaičių.
Ekonominio nuosmukio metu ciklinis nedarbas apima daugumą ūkio šakų ir
išlieka iki krizės pabaigos, o pakilimo metu beveik išnyksta. Antikrizinė
ekonominė politika yra nukreipta visų pirma į ciklinio nedarbo mažinimą:
išsprendus šią problemą padidės ir BVP bei gyvenimo lygis.
Šiuolaikinėje nedarbo statistikoje taip pat dažnai išskiriamos nedarbo rūšys
pagal demografines gyventojų grupes: jaunimo nedarbas (paprastai žymiai
didesnis už šalies vidurkį); vyresnio amžiaus žmonių; vyrų ir moterų; neįgaliųjų;
imigrantų; įvairių etninių grupių (ypač gyvenančių didesnėje ar mažesnėje
socialinėje izoliacijoje ir dėl to mažiau konkurencingų darbo rinkoje, pvz.,
afroamerikiečių JAV, romų Europoje) ir kita.
5
Be oficialiai registruoto nedarbo, kurį fiksuoja darbo biržos, ekonomikoje
visada būna ir paslėptinis nedarbas. Dalis dirbančiųjų, oficialiai turėdami darbo
vietą, faktiškai nedirba dėl priverstinių prastovų ar yra išėję nemokamų atostogų
darbdavio iniciatyva. Nedirbantys ir neturintys vilčių, kartais ir noro (pvz.,
asocialūs asmenys) įsidarbinti gyventojai dažnai nesiregistruoja darbo biržose ir
nutraukia darbo paiešką, nepatekdami į statistiką nei kaip užimtieji, nei kaip
bedarbiai (prislėgtasis nedarbas).
Dar viena paslėptinio nedarbo forma – tai padėtis, kai žmonės, negaudami
nuolatinio jų kvalifikaciją atitinkančio darbo (dėl šios srities specialistų
pertekliaus, atviros ar paslėptos diskriminacijos darbo rinkoje, valstybei
nepripažįstant užsienio šalyse išduotų išsilavinimo ir kvalifikacijos dokumentų
ar dėl kitų priežasčių), sutinka dirbti bet kokį siūlomą darbą, kad užsidirbtų
pragyvenimui, taip pat dirba ne visą darbo dieną ar savaitę (dalinis nedarbas).
Tokių darbuotojų darbo produktyvumas labai menkas, dėl to valstybei būtų
ekonomiškai naudingiau perkelti juos į tinkamesnes darbo vietas (jeigu ji turi
tam ekonominių svertų). Dalinis nedarbas labai padidėja per ekonomines krizes,
kai net atsitiktiniai, nekvalifikuoti, ne viso etato darbai tampa patrauklūs.
6
Ačiū už dėmesį!
7