Transcript Priedas

Ugdytinių pažinimo svarba ir
galimybės. Ugdymo
individualizavimas
Socialinio pedagogo/darbuotojo klientu gali būti kiekvienas
vaikas ar kitas visuomenės grupės narys, patekęs į
sudėtingą gyvenimiškąją situaciją.
Prof. dr. G. Kvieskienė
Socialinio darbo kliento sąvoka
Dažniausiai kliento sąvoką apima tam tikras gyventojų
kategorijas, kurioms reikia specifinės pagalbos ir paramos,
pagalbos adaptuotis, reabilitacijos, kartais korekcijos. Tai:
 VAIKAI, atsidūrę sudėtingose situacijose: patyrę žiaurų
elgesį, likę be priežiūros, beglobiai vaikai, vaikai patyrę
ekonominį, seksualinį išnaudojimą, sergantys socialinėmis
ligomis (ŽIV);
 NEĮGALIEJI;
 MOTERYS, patyrusios smurtą, prievartą;
 PRIKLAUSOMYBĖS LIGOMIS SERGANTYS ASMENYS;
 KALINIAI;
 PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS;
 MIGRANTAI;
 PABĖGĖLIAI;
 BEDARBIAI;
 BENAMIAI.
Individualizavimas

Šiandien ugdymo procese pirmenybė teikiama
individualizavimui. JAV “individualizavimo terminu
bandoma aprėpti bet kuriuos mokymo metodus ir
formas, jei tik jie maksimaliai atsižvelgia į
moksleivių ypatybes” (I. Thomas). Kai kurie
tyrinėtojai individualizuotą ugdymą laiko ugdymo
strategija, kiti – atsitiktiniu diferencijavimo atveju.
Matyti kad ugdymo individualizavimą reikėtų laikyti
vienu svarbiausių ugdymo tikslų, o mokymo
diferencijavimą (didaktinį) – priemone siekiant šio
tikslo.
Individualizavimas

Individualizavimo nereikia suabsoliutinti, tačiau svarbu
ugdymą individualizuoti vien todėl, kad “suteiktumėm
vaikui galimybę dirbti pagal jo individualius gabumus ir
interesus, parenkant tokius ugdymo būdus ir stilių, kurie
atitiktų jo temperamentą; eiti į priekį konkrečiam vaikui
tinkamu tempu” (N. Gage, D. Berliner, 1994). Greta
individualizavimo taikomas ir diferencijavimas, kuris
suprantamas kaip ugdytinių skirstymas į grupes pagal
tam tikrus kriterijus (gabumus, polinkius, interesus,
intelektą), o tai daugeliu atvejų sietina su tam tikra
socialine diskriminacija.
Pagrindinės individualaus SP darbo
kryptys










Pagalba šeimai sprendžiant problemas, susijusias su vaiko mokymusi, auklėjimu,
priežiūra.
Pagalba vaikui šalinant priežastis, kurios negatyviai veikia jo pažangumą ir mokymo
įstaigos lankymo galimybes.
Vaikų tėvų, visuomenės įtraukimas į socialinių – pedagoginių renginių, akcijų
organizavimą ir vedimą.
Vaiko interesus konfliktų, problemų, stresinių situacijų ankstyvuose jų raidos
etapuose, atpažinimas, diagnozavimas ir sprendimas, susijęs su galimų pasekmių
prevencija.
Vaikų, tėvų, pedagogų, administracijos individualus ir grupinis konsultavimas,
sprendžiant įvairias problemines situacijas, konfliktus ir t.t.
Vaikų poreikių, pageidavimų ir pasiūlymų tyrimas ir pagalbos planavimas, įtraukiant
kitus kompetentingus specialistus.
Pagalba pedagogams sprendžiant konfliktus su mokiniais, išaiškinant mokymo ir
auklėjimo proceso problemas, galimų sprendimo būdų paieška.
Įvairių veiklos sričių planų ir programų projektavimas ir įgyvendinimas.
Vaikų, tėvų, visuomenės švietimo organizavimas.
Neformalaus ugdymo ir laisvalaikio organizavimas.
Socialinio ugdymo individualizavimas


SU individualizavimas – individualių ugdymo poveikio
priemonių, atskleidžiančio vaiko ar kito kliento individualių
savybių raišką ir tobulinimą, leidžiančio sukurti optimalias
gebėjimų, galimybių realizavimo sąlygas, pritaikymas ir
ugdymo proceso organizavimas.
Individualus priėjimas– vienas pedagogikos principų;
darbo su konkrečiu žmogumi sistema. Individualus
priėjimas kaip principas – pedagoginiame darbe
pedagogas organizuoja savo veiklą atsižvelgdamas į
kiekvieno kliento individualias savybes. Individualus
priėjimas kaip darbo sistema – darbo su konkrečiu klientu
organizavimas, numatant laiką tam tikrai pedagoginei
problemai spręsti.
Individualus SP darbas

Individualus socialinis – pedagoginis darbas
suprantamas kaip ilgalaikio ar trumpalaikio kontakto
organizavimas, paremtas pasitikinčiu ir produktyviu
bendravimu, tuo pačiu padedant klientui, jo šeimai
suvokti aplinkybes, situaciją, kurioje jie atsidūrė,
mobilizuoti vidinius resursus, įsisąmoninti savo
vaidmenį bendruose veiksmuose, stimuliuoti ir/arba
organizuoti aktyvius veiksmus sprendžiant problemą.
Tam socialinis pedagogas pasitelkia įvairius
metodus, būdus:
Metodai/būdai


netiesioginiai – užtikrina tarpininkavimą ir pagalbą
situacijose, kai vaikas negali pats išspręsti iškilusios
problemos;
tiesioginiai – sukuria saugios aplinkos grupėje
atmosferą, kuri neleidžia kilti grėsmei iš
bendraamžių ar suaugusiųjų tarpo, tuo pačiu
apsaugojama nuo pačios problemos atsiradimo.
Pagrindiniai netiesioginiai

naudoja priemonių sistemą, įgyvendinamą tiesiogiai įsikišant į
situaciją, kurioje kyla grėsmė vaikui, kilus neatidėliotinai būtinybei
apsaugoti vaiką ir ginti jo teises.

Socialinis pedagogas, betarpiškai bendraudamas su vaiku,
išsiaiškina ir nukreipia, o vaikas pats sprendžia problemą. Be to, šie
metodai naudotini situacijose, kada vaikas negali įvardinti savo
problemų arba egzistuojančios problemos negali išspręsti
objektyviai (pvz., fizinė negalė). Šiai grupei iš dalies priklauso ir
vadinamoji “šalutinė apsauga”, kada socialinis pedagogas ir vaikas
bendrai ieško galimų problemos sprendimo būdų. Tokiu atveju
socialinis pedagogas neduoda vaikui “paruošto recepto”, o
atskleidžia jo potencialias galimybes, gebėjimus, kuriuos jis gali
panaudoti spręsdamas problemas bei padeda atsirinkti labiausiai
tinkančius konkrečiai situacijai .
Socialinio pedagogo vaidmenys






Atradėjas (Outreach Worker): nustato asmenis, asmenų grupes,
kurie turi problemų, sunkumų arba priklauso rizikos grupei. Tikslas
– aptikti, ištirti keliančią problemas aplinką.
„Brokeris” (Broker): nukreipia asmenis į atitinkamas įstaigas ar
institucijas, kurios gali pagelbėti sprendžiant problemą.
Tarpininkas (Mediation): yra tarp konfliktuojančių pusių: dviejų
asmenų, asmens ir grupės, dviejų grupių. Tikslas – niveliuoti
nesutarimus ir išmokyti abi puses dirbti kartu ir produktyviai.
Advokatas (Advocate): kovoja už asmenų, kuriems reikia pagalbos,
teises. Tikslas – pakelti klientų aptarnavimo, pagalbos kokybę,
teikti pasiūlymus iš praktikos įstatymų keitimui.
Vertintojas (Evaluator): renka informaciją, vertina klientų,
bendruomenių problemas. Tikslas – pagalba renkantis galimus
sprendimus.
Mobilizatorius (Mobilizer): organizuoja jau egzistuojančių ar naujai
sutelktų žmonių grupių veiklą problemos sprendimui.
Socialinio pedagogo vaidmenys






Mokytojas (Teacher): perduoda klientams informaciją ir žinias.
Tikslas – pagalba asmenims ugdant mokėjimą savarankiškai
spręsti savo problemas.
Elgesio keitėjas (Behavior Change): keičia elgesio stereotipus,
įgūdžius ir požiūrį į kitus žmones ar grupes.
Konsultantas (Counsultant): teikia pagalbą kitiems socialiniams
pedagogams ar instiucijoms, įstaigos, tarnyboms. Tikslas –
pagalba gerinant kolegų profesinių kompetencijų lygį.
Koordinatorius (Coordinator): padeda planuojant ir koordinuojant
grupių, agentūrų, tarnybų, įstaigų ar institucijų veiklą, vykdant
programas ir projektus.
Vadybininkas (Manager): renka, klasifikuoja ir analizuoja apie
klientą gautus duomenis.
Administratorius (Administrator): suteikia konkrečią, pastovią
pagalbą įstaigai, institucijai, tarnybai, bendruomenei.
Sisteminis požiūris į
ugdytinį/klientą yra kompleksinis:




Suvokiama visuma aplinkybių, kurios turėjo
įtakos asmeniui;
Įvertinami socialiniai veiksniai;
Analizuojami tarpusavio santykiai kliento
aplinkoje;
Įvertinami ryšiai su kliento šeima, draugais,
mokykla, darbdaviais ir kt.
Bendravimo lygiai







Pedagoginio bendravimo taisyklės:
„Mes” jausmo formavimas.
Asmeninio kontakto su vaiku ar vaikais palaikymas.
Savo padėties demonstravimas (mimika, gestai,
intonacija, tonas ir t.t.).
Bendros veiklos tikslų (artimų, tolimų) turėjimas.
Pastovaus susidomėjimo klientu ir jo problema
demonstravimas.
Pagalbos prašymas ir teikimas.
Pedagoginio bendravimo lygiai:




Primityvus. Charakteristika: jam klientas ne partneris, o reikalingas arba
trukdantis daiktas. Jei reikalingas, reikia jį užvaldyti, jei trukdantis, reikia
atstumti. Klientas neįdomus, negerbiama jo asmenybė,
demonstruojama negatyvioji pozicija.
Manipuliacinis. Charakteristika: jam klientas – žaidimo, kurį būtina
laimėti, konkurentas. Pergalė reiškia naudą (psichologinę, buitinę,
materialinę). Nedemonstruojama jokia sava pozicija, bandoma išryškinti
silpnasias kliento asmenybės puses.
Standartinis. Charakteristika: bendravimas su klientu vyksta laikantis
susikurtų standartų ar prisidengiant kaukėmis („Nulio kaukė” – aš jūsų
netrukdau ir jūs manęs netrukdykit; „Tigro kaukė” – kad bijotų; „Kiškio
kaukė” – bijau imtis atsakomybės; „Klauno kaukė” – visa tai ką jūs
sakote, vieni juokai ir pan.). Klientas suvokiamas pritaikant konkretų
socialinį vaidmenį (keleivis, pardavėjas ir pan.).
Konvencinis. Šis lygis tarpinis tarp ankstesniųjų ir toliau vardijamų.
Charakteristika: natūralus susidomėjimas kliento asmenybe,
rūpinimasis juo, susitapatinimas. Bendraujama atvirai, papildant vienas
kitą.
Bendravimo lygiai



Dalykinis. Charakteristika: bendravimas pasižymi tuo, kad matomi ne
tik akivaizdūs bendros veiklos pasiekimai, vyrauja prieraišumo,
pasitikėjimo, šiltumo jausmai, bet galimi ir antipatiški jausmų
proveržiai(žmogaus asmeninės savybės geriausiai atsikleidžia darbe).
Interesas klientui kyla vertinant jo dalykines savybes, būdingas
atvirumas, bendravimo pozicija įvairi: nuo teigiamų iki konfliktinių.
Žaidybinis. Charakteristika: bendravimas žmogiškas, pilnatviškas,
gausu įvairių tarpusavio santykių atspalvių. Šiame lygyje bendraujame
tik su tais žmonėmis, kuriuos jau truputį pažįstame ir su jais sieja jei ne
šilti tarpusavio jausmai, tai bent be nuoskaudų ar užgauliojimų.
Bendravimas remiasi „žaidimu vienas su kitu”, „atsispindėjimu vieno
kitame”, kaip geroje vaidyboje. Toks bendravimas tarp partnerių labai
atviras, o tai suteikia šventiškumo, patrauklumo ir produktyvumo
tarpusavio pažinimo, supratimo srityse.
Dvasinis. Charakteristika: pats aukščiausias žmonių bendravimo
lygmuo. Toks bendravimas sujungia savyje patraukliausius žaidybinio
ir dalykinio bendravimo bruožus: interesas partnerio asmenybei,
spontaniškumas, bendros tiesos paieškos, bendras siekis, sutarimas.
Bendravimo zonos




Intymioji (nuo 0 iki 40 cm).
Asmeninė (nuo 0,4 iki 1,5 m).
Socialinė (nuo 1,5 iki 4 m).
Visuomeninė (nuo 4 m).
ŠEIMA KAIP SOCIALINIO DARBO
KLIENTAS






Šeima – socialinis institutas – mažoji grupė, turinti funkcionavimo bei
vystimosi dėsningumus;
Pagal socialinės psichologinės sveikatos lygį galima išskirti darnias,
problemines, konfliktines ir krizines šeimas;
Socialinės adaptacijos aspektu – skiriamos darnios, socialinės
rizikos grupių, nedarnios ir asocialios šeimos;
Pagal auklėjimo poveikį – palankios, palankios nestabilios,
nepalankios, neutralios, kriminogeninės, konfliktinės, desocializuotos
šeimos;
Pagal materialųjį aprūpinimą – šeimos, gaunančios dideles, vidutines
ir mažas pajamas bei skurstančios;
Pagal ypatingas gyvenimo sąlygas – šeimos, kur vienas arba abu
sutuoktiniai yra nepilnamečiai, studentai, distancinės ir
neregistruotos santuokos šeimos ;
SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS
ŠEIMOS. RIZIKOS VEIKSNIAI





Socialiniai ekonominiai (žemas materialinis lygis, prasto
būsto sąlygos, tėvų nedarbas);
Socialiniai demografiniai (vienos arba abiejų tėvų nebuvimas,
pakartotinė santuoka, svetimas vaikas šeimoje);
Medicininiai higieniniai (nepalankios gyvenimo sąlygos,
lėtinės tėvų ligos, neįgalieji šeimoje, apsunkintas
paveldimumas);
Psichologiniai pedagoginiai (tarpasmeninių santykių
sutrikimas, vertybių deformacija, ištuoka, susvetimėjimas,
auklėjimo trūkumai ir kt.);
Kriminaliniai veiksniai (žiaurumas, parazituojantis tėvų
gyvenimo būdas, tėvų girtavimas);
SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS
ŠEIMOS





Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas šeimos kaip
socialinio instituto nuosmukio procesas;
Poreikis turėti šeimoje vaikų užima ne tokią svarbią
vietą asmens poreikių hierarchijoje;
Pasikeitė sutuoktinių funkcijos šeimoje;
Patriarchalinio tėvo ir sutuoktinio vaidmens
silpnėjimas – atsiranda prieštaravimai – kas
išmaitina šeima?
Nyksta sistemos “santuoka – partnerystė – tėvystė
– giminystė” vienybė;
Socialinio darbo su šeima
technologijos:




INFORMACIJOS RINKIMO APIE ŠEIMĄ
TECHNOLOGIJOS: Socialinės psichologinės šeimos
sveikatos diagnostika, tėvų ir vaikų konfliktiškumo
laipsnio nustatymas, šeimyninių nukrypimų
diagnostika;
SOCIALINĖS PAGALBOS ŠEIMAI TECHNOLOGIJOS:
tarpininkavimas, ekonominės, psichologinės
pedagoginės ir kt. pagalbos teikimas;
TIESIOGINIO SPECIALISTO DARBO SU KLIENTU
KONKREČIAIS KLAUSIMAIS TECHNOLOGIJOS:
ištuokos, įvaikinimas, globa, patronažinis auklėjimas
ir kt.
SOCIALINIŲ PASLAUGŲ PROGNOZAVIMO,
SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMO
TECHNIKOS IR KT.
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI





Kas dešimtas žemėje gyvenantis asmuo yra 60 metų
ir vyresnis – sparčiausiai auganti gyventojų grupė;
Socialinis darbas su pagyvenusiais ir senais
žmonėmis vadinamas gerontosocialiniu darbu;
Gerontosialinio darbo ypatumai pasireiškia per
skirtingų kartų susitikimą – senų žmonių priežiūrą
didžia dalimi vykdo jauni žmonės, todėl:
svarbus senų žmonių raidos specifiškumo senėjimo proceso senėjimo;
Sąveikos su senais žmonėmis įgūdžių formavimas
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI
Fizinių galimybių mažėjimas, sveikatos blogėjimas, silpnumas,
socialinio statuso bei ryšių praradimas – laikomos
neigiamomis senatvės pasekmėmis;
 Patiriamos netektys, išgyvenamos krizės;
 Darbinių ryšių nutraukimas;
 Pajamų sumažėjimas;
 Senelių statusas;
Socialinis darbas grindžiamas psichosocialinių krizių senatvėje
supratimu
 Socialiniai darbuotojai dirba su pagyvenusias žmonėmis
poliklinikose, internatuose, geriatrijos ir psichogeriatrijos
skyriuose, medicininiuose reabilitacijos centruose ir
ligoninėse, specializuotuose, pritaikytuose seniems žmonėms,
namuose;

PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI
Pagrindinės gerontosocialinio darbo sritys:
 Priežiūra;
 Socialinė reabilitacija;
 Psichogeriatrija;
 Demencijos profilaktika;
Sėkmingą senėjimą įtakoja įvairių sričių specialistų grupių
(gerontologai, priežiūros (slaugos), socialinės paramos
darbuotojai, kinezioterapeutai - fizioterapeutai) veikla –
socialiniam darb. svarbus yra jų veiklos pažinimas;
 Socialiniai darbuotojai susiduria su negatyviu ir cinišku
aplinkiniu elgesiu seno žmogaus atžvilgiu;
 Kyla etinės dilemos ir moraliniai svarstymai derinant senų
žmonių, jų artimųjų ir visuomenės interesus
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI
PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS:
 Galimybių tvarkytis buityje sumažėjimas;
 Sveikatos sutrikimų išaiškinimas: Alzheimerio liga,
demencija, insultas, lūžiai, psichikos ligos ir kt.
 Neįgalumas, protinio vystimosi atsilikimas, regėjimo
klausos susilpnėjimas;
 Priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholizmo problemos;
 Psichologinių praeities traumų poveikio pasireiškimas
(karas, evakuacija, nelaimingi atsitikimai)
 Vienišų senų žmonių problemos (geografinis aspektas);
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI
PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS:
 Stresiniai veiksniai: vienatvė, našlystė, depresija, žiaurus
elgesys;
 Pagyvenę asmenys slaugantys suaugusį sergantį vaiką
(arba vienas kitą);
 Probleminiai tarpusavio ir su giminaičiais santykiai (ginčai,
smurtas, pavydas);
 Seksualinių mažumų atstovų senėjimas, ŽIV infekuotų
senėjimas;
 Pagyvenusių migrantų, grįžusių į tėvynę problemos;
 Kita;
PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI



1.
2.
3.
4.
5.

Socialinio darbuotojo profesionalumo specifika – įstatymų,
reglamentuojančių pagyvenusių asmenų teises, pensijų įstatymų,
valstybinių ir privačių socialinių, kultūrinių ir medicininių paslaugų
sistemų išmanymas;
Pagyvenusio žmogaus socialinės atskirties įveikmo strategijų taikymas:
DARBO TERAPIJA – sutrikusių asmens funkcijų atkūrimas ir
kompensacija taikant įvairias darbo formas. Taikomos terapijos
variantai:
Sveikatą stiprinantis (palaikantis);
Savitarnos (apsitarnavimo) mokymas (buities reabilitacija);
Atkuriamoji (funkcinė);
Pramogų (užimtumo terapija);
Profesinė;
MENO TERAPIJA – koncertai, vaidyba, muzikos užsiėmimai, dailė ir kt.
NEĮGALŪS ASMENYS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI








NEĮGALUSIS – asmuo, turintis sveikatos disfunkciją,
pasižyminčia ilgalaikiu organizmo funkcijų sutrikimu, kurią
nulėmė ligų, traumų pasekmės arba defektai ir kuri riboja veiklą
bei sukelia asmens socialinės apsaugos poreikį;
Neįgalumas sąlygoja socialinį nepakankamumą:
Asmens gebėjimus apsitarnauti;
Gebėjimą savarankiškai judėti;
Gebėjimą mokytis; gebėjimą dirbti;
Gebėjimą orientuotis laike ir erdvėje;
Gebėjimą bendrauti 9komunikuoti su žmonėmis, apdoroti ir
perduoti informaciją);
Gebėjimą kontroliuoti savo elgesį;
NEĮGALŪS ASMENYS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI


1.
2.
3.
4.
Neįgaliuoju asmenį gali pripažinti Valstybinė medicininės
socialinės ekspertizės tarnyba;
Neįgaliųjų mikroaplinka:
Neįgalieji daug rečiau turi vaikų - didelė dalis
sutuoktinių porų, kai vienas arba abu partneriai
neįgalūs, vaikų neturi;
Su amžiumi vienišų neįgaliųjų skaičius didėja;
Neįgalieji gyvena kartu su savo giminaičiais (būdingas
bruožas);
Neįgalieji turi žemiausią išsilavinimo lygį, mažiausias
pajamas bei šeimyninį aktyvumą, palyginti su kitais
gyventojais
NEĮGALŪS ASMENYS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI



Socialinio darbo su neįgaliaisiais užduotis – valstybinių,
visuomeninių ir privačių institucijų iniciatyvų,
savipagalbos grupių pastangų suvienijimas, siekiant
tenkinti neįgaliųjų poreikius;
Siekiant integruoti neįgaliuosius į visuomenę steigiami
reabilitacijos centrai, kuriuose teikiamos profesinio
orientavimo, profesinio mokymo, konsultavimo dėl
psichologinių, teisinių ir organizacinių problemų
paslaugos;
Socialinis darbas reabilitacijoje skirtas padėti
neįgaliąjam įveikti funkcionavimą ribojančią būklę,
prisitaikyti prie naujos aplinkos;
VAIKAI IR JAUNIMAS KAIP
SOCIALINIO DARBO KLIENTAI
Visuomenės civilizuotumo lygis, valstybės, tautos autoritetas
priklauso nuo vaikų, paauglių ir jaunimo padėties
visuomenėje;
 Socialinis darbas su vaikais apima tokias grupes:
 Neįgalūs vaikai;
 Našlaičiai;
 Vaikai, augantys nepilnoje šeimoje;
 Vaikai, linkę į nusikaltimus;
 Vaikai, likę be tėvų globos;
 Vaikai, patyrę smurtą, išnaudojimą;
 Mokyklos nelankantys vaikai;
 Vaikai, turintys žalingus įpročius (alkoholizmas narkomanija);
(UŽDUOTIS: APIBŪDINTI PASIRINKTĄ GRUPĘ)

PRIKLAUSOMYBĖ TURINTYS
ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO
DARBO KLIENTAI

1.
2.
3.
4.
5.
6.
Socialiniai darbuotojai dirba reabilitacijos
programose (komandose), kurios apima:
Aplinkos terapiją (reabilitacinė aplinka);
Užimtumo terapiją;
Psichoterapiją;
Darbas su šeima;
Darbas su socialine kliento aplinka (apimant
paramos paslaugas);
Mokymas/ugdymas
PRIKLAUSOMYBĘ TURINTYS
ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO
KLIENTAI
Pagrindinės taisyklės socialiniams darbuotojams:
 Kliento pripažinimas, nesmerkimas, individualizacija,
laisvas apsisprendimas, refleksija, partnerystė bei
pasitikėjimas;
 Veiksminga komunikacija;
 Socialinių ir psichologinių kliento problemų supratimas;
 Grupinės veiklos įgūdžių vystimas;
 Kliento įtraukimas į sprendimo priėmimo procesą;
 Būdamas kartu su klientais skatina jų veiklą;
LITERATŪRA
1.
Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilniaus universitetas, 2007;
2.
Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius: Vilniaus universitetas,
1999.
3.
Leliūgienė, I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997;
Ypatingi socialinio darbo praktikos
atvejai
1.



NEPAKANKAMAS LANKSTUMAS (griežtumas,
rigidiškumas):
Pradedantysis specialistas veikia vadovaudamasis
instrukcijomis, rekomenduojamomis schemomis,
tačiau turi prisiminti, kad pagalbos procesas skirtas
klientui, o rekomendacijos, instrukcijos – tik darbo
palengvinimui;
Specialistas gali bandyti “perleisti klientą per visą
pagalbos programos procesą”, tačiau gali paaiškėti,
kad klientui reikalingas tik koks vienas etapas;
Pagalbos proceso pagrindas: klientas ir jo problema,
ne instrukcija (kad ir kokia gera ji būtų), yra dėmesio
centre
Ypatingi socialinio darbo praktikos
atvejai
2. PER DIDELIS RŪPINIMASIS:



Pagalbos teikimo procesas (schema) suteikia
kryptingumą specialisto veiksmams, tačiau klientas
– turi būti lygiavertis dalyvis;
Procesas skirtas kliento savidisciplinai stiprinti,
siekiant spręsti savo problemas;
Tačiau socialinis darbuotojas taikydamas įvairias
metodikas gali suvaržyti kliento iniciatyvą
Ypatingi socialinio darbo praktikos
atvejai
3. SIAURA SPECIALIZACIJA: vienos metodikos
taikymo išmanymas;
4. SEKSUALINIO PRIEKABIAVIMO PROBLEMOS
SOCIALINIAME DARBE. Jį sudaro šie veiksmai, jeigu
jie atliekami be jūsų išankstinio sutikimo:
 Seksualinės pretenzijos bet kuria paslėpta arba
atvira forma;
 Prašymas suteikti seksualines paslaugas;
 Kiti seksualinio pobūdžio verbaliniai arba fiziniai
veiksmai;
Ypatingi socialinio darbo praktikos
atvejai
SEKSUALINIO PRIEKABIAVIMO PAVYZDŽIAI:
 ĮŽEIDINĖJIMAI: replikos, užrašai ant sienų, nepadorūs
anekdotai, pasisakymai seksualinių santykių tema, girdint
priešingos arba tos pačios lyties atstovams be jų sutikimo;
 KVIETIMAS: pakartotiniai kvietimai užsiimti seksu,
skambučiai telefonu, laiškai, nesusiję su darbiniais
santykiais;
 PAŽADAI;
 PRISILIETIMAI;
 KITOS RŪŠYS (žiūrėdamas į jus švilpauja melodiją, ilgai
nužiūrinėja, spokso, apsinuogina, rodo nepadorius
ženklus)
Ypatingi socialinio darbo praktikos
atvejai
Psichologinės traumos ir psichosomatiniai reiškiniai, kurie gali
būti seksualinio priekabiavimo pasekmės:
 Depresija, šokas, nepasitikėjimas savimi;
 Pyktis, baimė, irzlumas;
 Nesaugumo jausmas, nejaukumas;
 Sumišimas ir bejėgiškumo jausmas;
 Gėda, savęs vertinimo smukimas;
 Kaltės jausmas, savęs kaltinimas;
 Galvos skausmai;
 Mieguistumas;
 Miego sutrikimas;
 Virškinimo sutrikimai;
 Svorio kitimai;
 Fobijos ir panikos reakcijos;
Ypatingi socialinio darbo praktikos
atvejai
Patarimai išgyvenusiems seksualinį priekabiavimą:
1.
Pasakykite agresoriui ryžtingą “NE”;
2.
Parašykite priekabiautojui laišką. Patvirtinkite savo
norą sustabdyti priekabiavimą. Žinutę iįsiūsti
registruotu paštu, išsaugoti kopiją ir kvitą;
3.
Papasakokite draugams ir draugėms apie įvykius.
4.
Registruokite priekabiavimo išpuolius, veskite užrašus
5.
Darbdavys turi jus apsaugoti nuo priekabiaujančių
klientų;
6.
Atsiradus somatiniams ir psichologiniams sutrikimams
– kreiptis į gydytoją;
LITERATŪRA
1.
2.
3.
4.
5.
Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas.
Vilniaus universitetas, 2007;
Giedrė Kvieskienė. Socializacija ir vaiko
gerovė. V.2003
Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir
psichologija. Vilnius: Vilniaus universitetas,
1999.
www.vpu.lt/socpedagogika
www.nvovaikamskonfederacija.lt