Varliagyviai

Salamandros – uodeguotųjų varliagyvių šeima. Turi gerai išsivysčiusias galūnes. Jos garsėja sugebėjimu atsiauginti prarastas galūnes. Nuo šiol jos dar keistesnės: tai pirmasis žinomas stuburinis gyvūnas, kurio ląstelėse rasta fotosintetinančių organizmų. Šeimoje yra virš 70 rūšių, paplitusių Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje. Salamandros gyvena šiltose klimatinėse juostose, drėgnuose kalnuotų vietų miškuose.

      

Reta salamandrų rūšis.

Gyvena kalnų upių pakrantėse.

Sutemus medžioja smulkius bestuburius.

Patelė padeda 11-17 stambių ikrų. Po pusantro mėnesio išsirita lervos.

Paplitę Juodosios jūros regiono pietrytinėje dalyje. Nykstanti rūšis ir yra įtraukta į Rusijos Raudonąją knygą.

 Kūnas 15-25 cm ilgio.

 Patelės yra šiek tiek didesnės už patinėlius.

 Daugumą laiko praleidžia nuošaliose vietose.

 Aktyviausios naktį.

 Minta smulkiais bestuburiais.

Beuodegių varliagyvių šeima. Gyvena visuose žemynuose, išskyrus arktines sritis, Australiją ir Pietų Amerikos pietinę dalį. Veisimuisi pasirenka gerai įšildomas vandens telkinio vietas. Žiemoja vandens telkiniuose ar sausumoje.

Varliagyvių oda

  Varliagyvių oda laidi dujoms ir vandeniui, todėl 2/3 reikalingo deguonies jie gauna būtent per ją. Kad per odą vyktų dujų apykaita, ji visą laiką turi būti drėgna. Varlių odoje gausu liaukų, išskiriančių gleives. Jos iš aplinkos sugeria vandenį, sudarydamos kvėpuoti tinkamas sąlygas. Be vandens šios liaukos greitai išsieikvoja, todėl varlės negali per daug nutolti nuo drėgnų vietų. Varlėms būtinas vanduo, būtinai gėlas, nes dėl osmoso jų organizmas netenka skysčių.

Varlių dauginimasis

 

Varlės gali daugintis ir vystis tik vandenyje, nes jų ikrai neturi dangalų, saugančių nuo išdžiūvimo.

Patelės išneršia iki kelių tūkstančių ikrų, sudarančių tam tikras sankaupas, vadinamas kurkulais. Patinų išskirti spermatozoidai šiuos ikrus apvaisina. Iš ikrų išsirita lervos, vadinamos buožgalviais ir kybo and vandens augalų.

Varlių vystymasis



Lervos panašios į žuvytes: uodegą juosia pelekas, šonuose yra šoninė linija, o abipus galvos styro išorinės žiaunos. Po kurio laiko buožgalviams išdygsta užpakalinės, vėliau ir priekinės kojos. Palengva sunyksta uodega, kurios turinys suvartojamas kaip maisto atsargos. Susiformuoja maža, vos pusę gramo sverianti varlytė.

Varlių mityba

  

Ką tik išsivysčiusi varlytė iš karto išlipa į krantą ir pradeda ieškoti sau tinkamo grobio – mašalų, uodų ar kitų smulkių vabzdžių. Suaugusios varlės ėda šliužus, sliekus, įvairius vabzdžius ir jų lervas. Katais gali praryti netgi savo buožgalvius. Auką jos pasigauna pašokdamos staigiu šuoliu arba išmesdamos lipnų liežuvį.

Varlės minta kraujasiurbiais vabzdžiais, daržų ir sodų kenkėjais, todėl yra naudingi.

1) 2) 3) 4) 5) Didžioji kūdrinė varlė (Rana esculenta) Mažoji kūdrinė varlė (Rana lessonae) Ežerinė varlė (Rana ridibunda) Pievinė varlė (Rana temporaria) Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)

Ši varlė labai panaši į ežerinę. Didžiosioji kūdrinė varlė yra 50-90 mm dydžio, jos viršus ryškiai žalias su juodomis ar rudomis dėmėmis.Gyvena prie užželiančių vandens tvenkinių, aktyvi dieną ir naktį.

Ši varlė yra pati mažiausia iš visų žaliųjų varlių rūšių. Kūnas šviesiai žalios spalvos, pilvelis balsvas, o pakraščiai gelsvi. Gyvena nedideliuose augalais užžėlusiuose vandens telkiniuose Lietuvoje dažna, plačiai paplitusi rūšis. Saugoma Berno konvencijos (III apsaugos kategorija).

Pati didžiausia iš visų žaliųjų varlių rūšių. Dydis 70-100 mm. Nugaros fonas pilkai ar rusvai žalias, dėmės juosvos arba tamsiai žalios.

Labai aktyvus, stiprus ir grobuoniškas varliagyvis. Daugiausia laiko praleidžia vandenyje. Mėgsta gyventi nedideliais būriais. Lietuvoje retoka ir negausi. Rūšis saugoma Berno konvencijos (III kategorija).

Patelės didesnės už patinėlius. Rūšiai būdingas polimorfizmas – įvairuoja kūno pigmentacija ir raštas. Nugara gelsvai pilka, rusva, tamsiai ruda su tamsesnėmis dėmėmis. Pievinė varlė – gausiausia varlių rūšis Lietuvoje, aptinkama įvairiuose biotopuose Žiemoja sausumoje, veisiasi vandenyje. Aktyvi prietemoje bei naktį, o lietingu oru ir dieną.

Dydis 40-70 mm. Panaši į pievinę varlę, tik snukis smailesnis. Kūno viršus rudas ar pilkai rudas su juosvomis įvairaus dydžio ir kontrastingumo dėmėmis.

Patinai tuoktuvių metu būna žydri. Aptinkama visur, bet retesnė už rusvąją varlę. Gyvena pelkėtose vietose. Rūšis saugoma Berno konvencijos (III apsaugos kategorija).

Šiltuose kraštuose gyvena ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms pavojingos varlės. Nors jos yra labai gražios ir spalvotos, vos tik žmogus prisiliečia prie vienos iš jų iškart gauna nuodų dozę ir po kelių akimirkų miršta.

Pati nuodingiausia iš jų yra auksinė varlė Terriblis. Viena varlytė turi tiek nuodų, kad galėtų nugalabyti 100 žmonių. Todėl keliaujant džiunglėse, jų vertėtų pasisaugoti.

Informacijos šaltiniai

http://lt.wikipedia.org/ http://www.glis.lt/emys/?pid=2&lang=lt http://www 1.ipc.lt/taurages/versmes/kukta/html/ropliu_dauginimasis.htm

http://www-1.ipc.lt/taurages/versmes/kukta/html/ropliai.htp

http://jdfh.blogas.lt/driezo-isvaizda-ir-gyvenimo-budas 16.html

8 klasės biologijos vadovėlis www.google.lt/imghp?hl=lt “Visuotinis enciklopedijos žodynas”, “Vaikų enciklopedija”, “Gyvūnų pasaulis”.