Transcript Ugdymo filosofija 2

2 paskaita
2013
o
o
o
o
Ugdymo paradigmos mitologinėje pasaulėžiūroje
Paideia samprata ankstyvojoje graikų filosofijoje
Atėnų švietimo sistema
Sofistų sąjūdžio reikšmė švietimui
2
Vakarų kultūros ištakos glūdi klasikinėje graikų kultūroje (V a.
pr. Kr. antroji pusė – IV a. pr. Kr.). Savo ruožtu klasikinės graikų
kultūros ištakos glūdi senojoje mitologinėje tradicijoje.
Graikų mitologija maždaug IX a. pr. Kr. įgijo literatūrinį
pavidalą – t.y. legendinis dainius Homeras ne mažą dalį mitų
eiliuotai (hegzametru) perpasakojo savo poemose Iliada ir
Odisėja.
3
•
•
Iliada pasakoja apie Trojos karą, trukusį apie dešimt metų ir
suvienijusį Viduržemio jūros pakrantėse išsibarsčiusias graikų
(vadinamųjų achajų ar helėnų) gentis.
Odisėja pasakoja apie Trojos karo didvyrio Odisėjo kelionę
namo.
Abu kūriniai mums leidžia aiškiai suprasti tai, ką anuomet
reiškė būti „tikru žmogumi“ (tiksliau sakant, „tikrų graiku“).
4
Vienas žymiausių religijotyrininkų Mircea Eliade rašo:
„Reikia pabrėžti, kad religingas žmogus nuo pat pradžių
pasirenka sau pavyzdį iš aukštesnės srities, tos, kurią apreiškė
mitai. Tikru žmogumi tampama tik sekant mitų mokymais,
mėgdžiojant dievus“ („Šventybė ir pasaulietiškumas“).
Mitai pasakojo, kaip dievai statė namus, augino gyvulius,
laidojo, rengė vestuves ir t.t. Analogiškose situacijose (t.y.
statydamas, augindamas gyvulius, laidodamas ir t.t.) žmogus
mėgdžiojo dievus – atlikdavo tam tikrus ritualus, kurių dėka
galėjo tarsi prisišlieti prie dieviškos tikrovės.
Mitas mums yra tai, kas priešinga realybei. Tačiau
archainiam žmogui (tarkime graikui, gyvenusiam IX-VIII a.
pr. Kr.) mitas buvo absoliuti realybė.
5
Sąvoka aretē yra centrinė visai graikiškajai (antikinei) etikai
bei pedagogikai. Pilnavertis bendruomenės (sociumo) narys yra
tasai, kuris pasižymi aretē; visa pedagoginė veikla turi būti
orientuota į aretē išugdymą individe.
Sąvoka aretē susiformuoja Homero poemose ir, galima
sakyti, jo amžininkų mentalitete; ji plačiai analizuojama
Platono, didžiojo graikų mąstytojo, kūriniuose.
6
•
Paprastai žodis aretē į lietuvių kalbą verčiamas kaip
„dorybė“, tačiau tai yra kiek klaidinantis vertimas. Mums
„dorybės“ sąvoka vis dar turi tam tikrą krikščioniškąjį
atspalvį ir asocijuojasi su priešingos reikšmės sąvoka –
„nuodėmė“. Kita vertus, mums „dorybės“ sąvoka siejasi su
įstatymų laikymusi, t.y. su teisėtu, legaliu elgesiu (būtent šia
prasme sakome „doras pilietis“, „doras lietuvis“ ir pan.).
Tačiau graikai „dorybę“ suprato kitaip.
•
Žodžiu aretē (kuris, deja, neturi tikslių analogų
šiuolaikinėse kalbose) Homeras įvardijo kilmingam
kariui būdingų savybių visumą: narsą, fizinę jėgą, kovos
įgūdžius, atsakomybės jausmą, polinkį konkuruoti ir
garbės (timē) troškimą. Kitaip tariant, aretē – tai
aristokrato atributas.
7
„Didžiausia dorybė – kario jėga, stiprus išlavintas kūnas,
suteikiantis karo grobį (kario narsos ekvivalentą), pagalbą
draugams, laisvę jaunai tėvynei, pomirtinę šlovę, malonę
tėvams ir palikuonims. Ši kario jėga buvo dorybė, reikalinga
savam pranašumui pabrėžti, priartinti prie mitinių herojų, gal
net patvirtinti kilmę iš jų.“ (N. Lūžienė)
Homero vaizduojami mitiniai herojai (Achilas, Hektoras,
Odisėjas) yra tie modeliai, pagal kuriuos buvo ugdomos
ištisos graikų kartos.
8
Tikrai vertas gyventi yra tasai žmogus, kuris pakankamai
stiprus ir sumanus, kad viską, ko trokšta, iš gyvenimo
pasiimtų pats.
•
Pavyzdžiui, Iliadoje išsakomas toks gyvenimo motto:
„Būti pirmajam visad ir visur už kitus pranašesniam“
(VI.208).
•
O štai Odisėjoje konstatuojama: „Gerąją pusę doros
[aretēs] tam perkūnvaldis atima Dzeusas / Kam jis
gyvenime skiria vergijos apverktiną dalį“ (XVII.322-323).
Nesunku suprasti, kodėl tokias Homero amžininkams priimtinas
elgesio ir gyvenimo normas šiandienos filosofai vadina
„konkuravimo vertybėmis“ (angl. competetive values; A.
Adkinso terminas).
9
Friedrichas Nietzsche savo Moralės genealogijoje siekia
rekonstruoti pradinę, tikrąją vertybių sistemą, kurią istorijos
eigoje užkloja iškreiptos, „išsigimusios“ moralės klodas.
Tikrąją, t.y. aristokratinę, moralę Nietzsche aiškiai sieja su
Homero kūryboje įkūnytais idealais:
„Riterių ir aristokratų vertybinių sprendimų prielaidą sudaro
tvirtas kūno sudėjimas, puiki, nepriekaištinga, tiesiog trykšte
trykštanti sveikata, taip pat ir tai kas padeda toms vertybinėms
nuostatoms išlikti, - karai, nuotykių ieškojimas, medžioklės,
šokiai, turnyrai ir apskritai viskas, kas priskiriama dideliam,
laisvam ir nuotaiką keliančiam aktyvumui.“
10
Homero laikais vyrauja įsitikinimas, kad tapti „doru“
galima tik bendraujant, būnant kartu su „doraisiais“ (t.y.
„kilmingaisiais“), sekant jų pavyzdžiu.
Graikų poetas Pindaras, kuris, kiek žinoma, buvo
aristokratijos ideologijos šalininkas, tvirtina: „Geriausia yra
tai, kas įgimta, tačiau žmonės siekia laimėti šlovę išmoktomis
dorybėmis“ (IX.100).
11
VIII amžiuje pr. Kr. prasideda didžioji graikų kolonizacija
rėmėsi anaiptol ne tik brutalia jėga.
•
Ima sparčiai vystytis amatai ir prekyba, suintensyvėja
kultūriniai mainai. Darbas žemės ūkyje (t.y. produktų
gaminimas, o ne jų grobimas) tampa svarbia graikų
civilizacijos vystymosi sąlyga.
•
Pasikeičia ir vertybių sistema. Nuo „konkuravimo
vertybių“ persiorientuojama į „bendradarbiavimo
vertybes“ (angl. cooperative values; A. Adkinso terminas).
Šiuos esminius pokyčius puikiai atspindi graikų mitologija ir
literatūra – būtent Hesiodo poemos (sukurtos maždaug VIII
a. pr. Kr.).
12
•
Hesiodo kūryboje aretē jau natūraliai asocijuojasi su
žemdirbio kasdienybe. „Doras“ gali būti ir žemakilmis
žmogus. Žmogaus moralė, jo tikroji vertė, Hesiodo
įsitikinimu, išvis nepriklauso nuo kilmės, nuo socialinio
statuso. Hesiodas apskritai atmeta įgimtos aristokratinės
„dorybės“ sampratą.
•
Bet jei „dorybė“ nėra įgimta, tuomet kaip ji įgyjama?
Hesiodas į šį svarbų klausimą atsako paprastai – tiktai
sunkiu, varginančiu darbu. Darbuose ir dienose (286-310):
„O dorybės [aretēn] dievai be prakaito niekam neduoda“;
t.y. gerą padėtį (priteklių ir reputaciją) garantuoja tik
sunkus fizinis darbas.
•
Hesiodas, kitaip nei Homeras, jau traktuoja dievus kaip
žmonių poelgių moralinio vertinimo arbitrus.
13
Homeras ir Hesiodas suformuluoja dvi diametraliai
priešingas „dorybės“ sampratas, ir šis prieštaravimas tampa
vienu svarbiausių graikų mentaliteto bruožu. Dar ir Platono
laikais (IV a. pr. Kr.) „dorybės“ sąvoka lieka dviprasmiška,
o klausimas, ar „dorybės“ galima išmokyti (ir išmokti), lieka
atviras ir aktualus.
14
Ankstyvajai graikų filosofijai (kaip ir epinei literatūrai)
ugdymo problematika glaudžiai susijusi su etine
problematika. Pirmiausiai siekiama kuo aiškiau apibrėžti
„dorybės“, „laimingo gyvenimo“ kategorijas, o po to
ieškoma tinkamų ugdymo metodų. Šiaip ar taip pagrindinis
ugdymo tikslas yra „doras“ ir sykiu „laimingas“ („tikras“,
pilnavertis) žmogus.
15
Iš ankstyvųjų filosofijos krypčių (ar mokyklų) didžiausią dėmesį
ugdymui, edukacijai skyrė pitagoriečiai. Vadinamieji
pitagoriečiai buvo mokslinė, o sykiu politinė ir religinė
sąjunga, susikūrusi maždaug V amžiaus pradžioje (jos
įkūrėju laikomas legendinis Pitagoras).
Tikėtina, kad pirmiausiai pitagoriečių sąjunga susibūrė Krotone,
o vėliau išplito ir kituose šiandieninės Italijos miestuose (graikų
kolonijose).
16
•
Pitagoriečių sąjungos nariai buvo skirstomi ne pagal kilmę ir
socialinį statusą, bet pagal gabumus ir polinkius. Negabiems
nariams taikoma tai, kas galėtų būti vadinama religiniu
ugdymu; gabiesiems jau taikomas intelektualinis
lavinimas.
•
Pitagorietiškas žmogaus idealas – tai harmoninga
asmenybė, vienodai išlavinusi tiek kūną, tiek ir dvasią.
Taigi šalia religinių praktikų ir mokslinės veiklos buvo
kultivuojama ir gimnastika, akcentuojama kūno kultūros
reikšmė. Tam, kad kūnas būtų sveikas, reikalingi ne tik
fiziniai pratimai, bet ir tinkama mityba bei dienotvarkė.
17
„Aukso pjūvis“ graikų skulptūroje ir architektūroje.
18
•
Šalia religinio ugdymo, intelektinio lavinimo ir kūno
kultūros akcentuojamas ir estetinis (meninis) lavinimas.
Tam, kad žmogus pats taptų harmoningas, jis turi mokėti
pastebėti harmoniją pasaulyje, atskiruose jo reiškiniuose.
Asmens estetiniam išsivystymui didžiausią įtaką daro
būtent muzika. Pitagoriečiai pirmieji atkreipė dėmesį į
muzikos galią vienaip ar kitaip įtakoti žmogaus psichiką.
Tačiau jie pastebėjo ir muzikos gydomąjį, terapinį poveikį
žmogaus kūnui. Esama liudyjimų, jog pitagoriečiai plačiai
taikė muziką medicinoje, t.y. gydydami įvairius susirgimus.
Pagrindinė jų pasaulėžiūros sąvoka – t.y. „harmonija“
(gr. harmonia) – visų pirma reiškė muzikinį sąskambį,
muzikinę dermę.
19
•
Bene didžiausias pitagoriečių nuopelnas yra būtent
naujas, revoliucingas požiūris į žmogų, į individą. Būtent
pitagoriečiai įteigė graikams mintį, jog žmogus nėra
tiktai kūniška būtybė. Priešingai – žmogus turi ne tik kūną,
bet ir sielą (psychē), o pastaroji yra svarbiausia žmogiškosios
prigimties dalis. Pitagoriečiai sielą traktuoja kaip
nemirtingą ir dievišką žmogaus pradą, kaip tikrąjį
žmogaus Aš, kurio galimybės turi būti pažintos ir
realizuotos. Riba tarp mirtingų ir netobulų žmonių bei
nemirtingų, tobulų dievų, kuri aiškiai brėžiama Homero ir
Hesiodo poemose, nutrinama pitagoriečių pasaulėžiūroje.
20
Demokritas (460 – 370 m. pr. Kr.) ugdymą jau traktavo kaip
procesą, orientuotą į sielą, o ne kūną.
•
„Žmonės pasiekia laimę ne kūno ar pinigų, bet teisingo
gyvenimo ir išprusimo dėka“.
•
Anot Demokrito, „išminties“ (sophiē) pagrindinis tikslas
– sielos pagydymas, pasitelkus „protavimą“ (logismos).
•
Tinkamas ugdymas, anot Demokrito, turi orientuoti į tris
pagrindinius aspektus: pirma, jis privalo jaunuoliui
suteikti galimybę „gerai mąstyti“, antra, galimybę „gerai
kalbėti“ ir galiausiai galimybę „gerai veikti“.
21
•
•
Demokritas aiškiai atmeta aristokratinį „dorybės“ idealą,
nemanydamas, kad viską apsprendžia būtent prigimtis
(aukšta kilmė). „Gerais žmonėmis tampama veikiau
pratybų dėka, o ne dėl prigimties.“ Veikiau pritardamas
Hesiodui, Demokritas tvirtina: „Mokymas gimdo puikius
dalykus tiktai per darbą, savo ruožtu blogi dalykai randasi
savaime, be jokių mūsų pastangų.“
Anot Demokrito, pedagogas be jokių dvejonių turėtų
taikyti savo ugdytiniams pačias griežčiausias priemones,
netgi prievartą: „Jeigu vaikai nebūtų verčiami dirbti, tai
jie neišmoktų nei gramatikos, nei muzikos, nei gimnastikos,
neįgytų ir to, kas svarbiausia dorybei, būtent gėdos
jausmo.“ Pedagogas pirmiausiai turi išguiti vaikams
būdingą
lengvabūdiškumą,
nes
esą
būtent
lengvabūdiškumas yra pagrindinę visų ydų priežastis.
22
•
Taigi matome, kad Demokritas piešia gana niūrų
pedagoginės veiklos paveikslą, ir tai nėra atsitiktinumas,
nes, anot jo, pedagoginę veiklą turime žiūrėti kuo
rimčiausiai: „Vaikų ugdymas – rizikingas užsiėmimas,
kadangi čia sėkmė pasiekiama sunkiu darbu ir rūpesčiu, o
nesėkmės atveju patiriamas vargas nesulyginamas su jokiu
kitu“.
23
Anot graikų istoriko Tukidido, Atėnai – visų graikų mokykla.
Toks apibūdinimas nėra atsitiktinis.
•Būtent Atėnuose susiformuoja pirmoji išbaigta švietimo
sistema, kuri, šiandienos terminais kalbant, apima ir
„ikimokyklinį ugdymą“, ir „bendrąjį lavinimą“, ir galiausiai
„aukštąjį mokslą“.
•Ši sistema atskleidė ir išskleidė kertinį graikų mentaliteto
bruožą – polinkį ugdyti, lavinti, t.y. rūpintis tuo, kas buvo
vadinama žodžiu paideia (P. Hadot).
•Būtent Atėnuose filosofija ženkliai prisideda prie švietimo
sistemos tobulinimo: pavyzdžiui, Platoną ir Aristotelį galima
laikyti „aukštojo mokslo“ reformatoriais.
24
Penkiasdešimties metų tarpsnis – t.y. 479-429 m. pr. Kr. vadinamas Atėnų aukso amžiumi. Tuo laikotarpiu Atėnai
iškilo kaip naujas graikų pasaulio kultūrinis, politinis ir
ekonominis centras.
•
Atėnų politinė santvarka buvo demokratija (t.y. „liaudies
valdžia“). Kitaip tariant, valstybės valdyme dalyvavo visi
piliečiai. Piliečiams įstatymai numatė tam tikras
neginčijamas teises ir laisves: žodžio laisvę (parrēsia),
lygybę prieš įstatymą (isonomia), teisę užimti valstybines
pareigas (isotimia).
•
Anot Tukidido, „Į valstybės pareigas pasižymėję žmonės
skiriami ne dėl savo padėties, bet dėl garso, kurį pelno
savo dorybe“ (Peloponeso karas, II 38). „Dorybė“ čia
įvardijama kaip charakteristika, reikalinga politinei karjerai,
valstybiniam darbui.
25
•
•
Atėnuose moterys kaip ir vergai nebuvo laikomi
pilnateisiais piliečiais (kaip manoma, iš 300 000 atėniečių
populiacijos pilnateisiais piliečiais buvo tik apie 40 000.)
Pedagoginės sistemos pagrindinis tikslas - išugdyti
pilnavertį, tobulą pilietį. Tobulas pilietis - tai žmogus,
kuriam būdinga kalokagatija (kalokagathia), kitaip
tariant, žmogus, kuris yra kalos („gražus“ ar „girtinas“)
ir agathos („geras“ ar „naudingas“). Apibendrintai
galima sakyti, kad kalokagatija reiškė „dorybių visumą“,
ir tai visumai priklausė fizinė jėga, išorinis grožis, taip
pat tvirtas, nepriekaištingas charakteris, o svarbiausia –
gebėjimas efektyviai atlikti visuomenines pareigas.
26
Trumpai aptarsime, kokia buvo Atėnų pedagoginė sistema,
grindžiama kalokogatijos idealu.
o
Iki 7 metų vaikai buvo ugdomi šeimoje (tai būdinga tiek
aristokratams, tiek ir prastuomenei). Kurį laiką vaikas
prižiūrimas mamos arba auklės (pasiturinčiose šeimose).
Kiek paūgėjęs, jis buvo perduodamas vadinamojo
„pedagogo“ globai. Žodžiu paidagōgos buvo vadinamas
vergas, dažnai senyvo amžiaus ir netinkantis kitiems ūkio
darbams (pais – „vaikais“; agō – „vesti už rankos“).
27
o
Nuo 7 metų berniukai pradėdavo lankyti mokyklą,
didaskaleion (mergaitės gi likdavo namuose). Kadangi
mokyklas galėjo lankyti tik materialiai apsirūpinusių
šeimų vaikai, mokykloms nebuvo keliamas reikalavimas
išmokyti savo ugdytinius „užsidirbti pragyvenimui“. Tai
buvo ne profesinio rengimo, bet būtent visapusiško
kultūrinio ugdymo įstaigos; jos turėjo teikti tokių žinių ir
įgūdžių, kurie būtini „laisvam graikui“, pilnateisiam
piliečiui. Mokyklos buvo dviejų tipų: „muzikines“
mokyklas lankydavo vaikai nuo 7 iki 16 metų; nuo 12 metų
(iki 16) jie paraleliai lankydavo ir „gimnastikos“ mokyklas.
28
„Muzikinės“ mokyklos – tos, kurios vaikus mokydavo
„mūzų globojamų menų“ (gr. mousikē), t.y. gramatikos,
literatūros, grojimo bei matematikos.
Pirmiausiai buvo mokoma gramatikos, t.y. skaitymo ir rašymo
meno. Skaityti tuo metu buvo gana nelengvas darbas, nes tekstai
buvo rašomi nepaliekant jokių tarpų tarp žodžių ir sakinių
(pergamento taupymo tikslais).
Išmokę skaityti, vaikai imdavo studijuoti graikų literatūrą –
pirmiausiai Homero kūrinius. Būtent jie formavo mokinių
pasaulėžiūrą ir vertybių sistemą.
Po gramatikos ir literatūros studijų buvo mokomasi muzikos
(šiandienine prasme), t.y. dainuoti, skambinti arfa ir kitara.
Pagrindinė muzikos mokymo funkcija – estetinis lavinimas,
grožio jausmo ir grožio supratimo (tiek mene, tiek gyvenime)
formavimas.
29

Matematika (aritmetika ir geometrija) buvo studijuojama
pirmiausiai dėl praktinės reikšmės. Net ir kilmingas jaunuolis
turėjo mokėti apskaičiuoti savo pajamas ir išlaidas, karo
žygio kaštus, išmatuoti savo valdomų žemių plotą ir pan.
Kita vertus, regis, buvo studijuojama ir teorinė
matematika: buvo lavinamas mokinių loginis mąstymas,
jie buvo mokomi iš tam tikrų akivaizdžių tiesų (aksiomų)
logiškai taisyklingai, nuosekliai išvesti mažiau akivaizdžias
tiesas (aksiomas).
30
Galima sakyti, kad „muzikinėse“ mokyklose buvo lavinama
mokinių siela, t.y. jų intelektas, moralinis sąmoningumas ir
meninis skonis. Savo ruožtu „gimnastikos“ mokyklos
orientavosi į kūno lavinimą. Mokyklų pavadinimas kilo iš
graikiško žodžio gymnos, kuris reiškė „nuogas“.
„Gimnastikos“ mokyklų programą galima nusakyti vienu
graikišku žodžiu – pentathlon, kurį galima versti kaip
„penkiakovė“. Taigi programą sudarė penkių rūšių fiziniai
pratimai: bėgimas, imtynės, šuoliai į tolį, disko metimas, ieties
metimas.
31
Būtent bėgimas buvo pati seniausia ir labiausiai paplitusi fizinio
lavinimo forma.
Reikia pažymėti, kad užsiėmimai „gimnastikos“ mokyklose
buvo tiesiogiai susiję su muzika: viena vertus, treniruotės
paprastai vykdavo esant muzikiniam „akompanimentui“
(„muzikiniam fonui“); kita vertus, būtent „gimnastikos“
mokyklose buvo studijuojama vadinamoji „orcheistika“, t.y.
šokio menas (kuris, beje, buvo gerokai sudėtingesnis ir
įvairesnis nei sportiniai šokiai šiandien).
32
o
Nuo 16 iki 18 metų vaikai lankydavo gimnazionus. Tai
buvo valstybinės įstaigos, pirmiausiai skirtos tolesniam
tobulinimuisi gimnastikos srityje, o taip pat (mažesniu
mastu) skirtos ir tobulinimuisi „muzikiniuose“ menuose.
Pažymėtina, kad gimnazionai buvo atviri visiems
piliečiams: čia lankydavosi ne tik jaunimas, bet ir
suaugusieji, kurie ateidavo pasidalinti naujienomis ir
patirtimi (arba tiesiog pasižiūrėti, kaip jaunuoliai
treniruojasi).
33
Apibendrinant galima sakyti, kad gimnazionai graikams
buvo vieta „kultūringai“, prasmingai praleisti laiką. Čia
noriai lankydavosi populiarūs sofistai ir filosofai. Tuo metu,
kai knygos buvo retenybė, jie savo kūrinius patys garsiai
skaitydavo
susirinkusiai
auditorijai.
Tokiu
būdu
visuomenėje plito naujausios idėjos.
Atėnų apylinkėse buvo įsikūrę trys gimnazionai – Likėjus,
Akademija ir Kynosargas. Ilgainiui du pirmieji gimnazionai
tapo filosofinėmis mokyklomis (šiuolaikiniu universitetų
prototipais).
34
o
Nuo 18 iki 20 metų jaunuoliai turėdavo atlikti privalomą
karinę tarnybą, vadinamąją „efebiją“ (gr. ephēbeia;
ephēbos – „jaunuolis“). Aštuoniolikmečiai jaunuoliai
pirmiausiai buvo įtraukiami į specialius sąrašus, o po to
turėdavo viešai prisiekti ištikimai tarnauti valstybei. Po
šios priesaikos jie tapdavo pilnateisiais Atėnų piliečiais.
35
Mergaitės mokyklos nelankydavo – jų ugdymas
apsiribodavo tuo, ko jas galėdavo išmokyti namiškiai. Jos
buvo rengiamos ne viešajam gyvenimui ir valstybiniam
darbui, bet būtent santuokai ir motinystei.
Žymiojo Sokrato mokinys Ksenofontas rašo: „Paprotys
moko, kad ... vyrui ir moteriai pritinka užsiimti tuo, ką daryti
kiekvienam iš jų dievas suteikė didesnius sugebėjimus:
moteriai labiau dera sėdėti namie nei rodytis viešumoje, o
vyrui labiau gėdinga sėdėti namuose nei užsiimti viešais
reikalais“ (Ekonomika, VII, 7).
36
Pirmosios graikų poetės Sapfo biografija mums teikia
įdomių žinių apie mergaičių ugdymą senovės Graikijoje.
Spėjama, kad Sapfo gimė apie 560 m. pr. Kr., Lezbo saloje,
aristokratų šeimoje. Po tėvų mirties giminaičiai ją atidavė į
vadinamųjų heterų mokyklą, kur ji ir gavo gerą išsilavinimą.
Kilus politiniams nesklandumams pasitraukė į Siciliją, vėliau
vėl grįžo į gimtinę. Gimtajame mieste įsteigė savo mokyklą,
skirtą kilmingoms mergaitėms, kurią vadino „Mūzų tarnautojų
namais“. Čia Sapfo mokė muzikos, šokio, literatūros, poezijos,
deramo elgesio, greičiausiai ir meilės meno.
37
Aptariamuoju laikotarpiu (V-IV a. pr. Kr.) visuomenės
neinstitucinio (neformalaus) švietimo funkciją atliko teatras.
Reikia pažymėti, jog teatras buvo tiesiog neatsiejama
atėniečio gyvenimo dalis (kas nebūdinga mūsų visuomenei).
Tuo metu graikų dramaturgija pasiekė apogėjų - savo
šedevrus sukūrė tragikai Aischilas, Sofoklis, Euripidas,
komediografas Aristofanas.
38
•
•
Graikų drama reprezentavo mitologinę pasaulėžiūrą, kuri
buvo artima plačiajai publikai, eiliniam žiūrovui; kita vertus,
čia buvo mėginama tradicines nuostatas suderinti su
naujomis humanizmo ir racionalizmo idėjomis (kurias
populiarino filosofai ir sofistai).
Dauguma dramaturgų scenoje mėgino parodyti tai, jog
svarbiausios gyvenimo tiesos yra suvokiamos tiktai per
kančią. Joks atskiras individas negali pakeisti pasaulio, o
tik rasti pasaulyje jam priderančią vietą (t.y. „pažinti
save“).
39
Taigi Atėnų ugdymo sistema buvo pajungta demokratinės
santvarkos poreikiams. Tačiau savo pagrindinio tikslo (t.y.
išugdyti pilnavertį pilietį) atžvilgiu ta sistema nebuvo tobula. Tai
pastebėjo jau vadinamieji sofistai, akcentuodami „humanitarinio
išsilavinimo“ reikšmę „aukštojo mokslo“ lygmenyje.
•
Valstybinių pareigų efektyvus atlikimas reikalauja žinių ir
įgūdžių įvairesnių nei tie, kurie suteikiami nei mokyklose nei
gimnazionuose.
•
Sofistai valdymo efektyvumą pirmiausiai sieja su retorika:
gerai valdyti, vadinasi, gebėti manipuliuoti minia, gebėti
nurungti oponentą „žodinėse dvikovose“.
40
•
Kita vertus, sofistų požiūriu, valdymo efektyvumą garantuoja
kritiška, nepriklausoma mąstysena. Sofistų įsitikinimu,
būtina neprisiriti prie jokių stereotipų, reikia būti pasiruošus
reaguoti į dinamiško pasaulio pokyčius ir iššūkius; jeigu
senosios nuostatos neatitinka faktų, nepadeda susidoroti su
esamomis problemomis, tuomet tos nuostatos turi būti
atmestos.
41
•
•
•
Laisvas žmogus yra aukščiau už autoritetus ir minią – jis
tikras „dvasios aristokratas“. Būtent tokius „dvasios
aristokratus“ ir siekė išugdyti sofistai.
Reikia pažymėti, kad sofistai (sofistika) – tai veikiau ne
atskira filosofinė mokykla, bet intelektualinis judėjimas,
kuris pirmiausia orientavosi į politinio elito ugdymą (P.
Johansen).
Sofistai buvo keliaujantys mokytojai, beje, už mokslą
imdavę didelius pinigus (tad jų paslaugos buvo prieinamos
tik turtingiausiems). Pats žodis sofistas (sophistēs) iš
pradžių reiškė profesionalą, meistrą, savo amato žinovą;
vėliau jis įgijo „išminčiaus“, „visažinio“ („erudito“)
reikšmę.
42
•
•
Sofistai neigė, jog mokslas, žinojimas yra savaime
vertingas dalykas; jų įsitikinimu, vertingos yra būtent
praktiškai pritaikomos žinios (įgalinančios užsitikrinti
aukštą socialinį statusą, materialinę gerovę ir pan.).
Išsilavinimas, sofistų įsitikinimu, turi duoti greitą ir
apčiuopiamą naudą. Taigi sofistų požiūris į ugdymą yra
labai pragmatiškas.
Bene žinomiausias sofistas - Gorgijas iš Leontinų (483 –
376 m. pr. Kr.). Jam priskiriami tokie teiginiai: „Žodis –
didis valdovas, menkiausiu ir neregimiausiu kūneliu tikrai
dieviškus darbus dirbąs. Juk jis gali ir baimę išvyti, ir
liūdesį sunaikinti, ir džiaugsmą sieloji įkurdinti, ir gailestį
prikelti.“ „Įtikinimo [t.y. iškalbos] menas yra daug
didingesnis už visus kitus menus, kadangi žmones paverčia
vergais jų pačių valia, o ne prievarta; tad oratorius gali
kalbėti apie visus daiktus pačiu geriausiu būdu.“
43
44