Transcript Document

Senovės Egipto simboliai
Alma Balnienė, 2010 lapkritis
Skarabėjus
Spragtelk ant paveikslėlio, jei
nori pamatyti daugiau
pavyzdžių.
• Skarabėjus (kheper) didysis
šventas
skarabėjus,
dažniausiai
sutinkamas
Senovės Egipto amuletuose
ir
meno
kūriniuose.
Skarabėjus laikomas laimės,
sėkmės ir turto simboliu.
Skarabėjus siejamas su
kūrimo dievu Atumu ir
saulės dievu Ra.
Horo akis
Spragtelk ant paveikslėlio, jei
nori pamatyti daugiau
pavyzdžių.
• Horo
akis
(udjat,
wadjet)
vaizduojama, kaip žmogaus akis su
antakiu, žiūrint į žmogaus veidą iš
priekio. Akis dekoruojama ženklais,
puošiančiais sakalų akis. Mite
sakoma, kad saulė ir mėnulis yra
dešinioji ir kairioji dangaus dievo
akys. Kaip amuletas, Horo akis
apsaugo nuo ligų. Dažnai daroma iš
mėlyno arba žalio fajanso arba iš
pusiau brangiųjų akmenų. Egipto
mitai pasakoja, kad Horas prarado
savo kairiąją akį kariaudamas su
Setu, kad atkeršytų už savo tėvo
mirtį. Kairiąją akį, buvusią mėnuliu,
atrado dievas Totas (išminties ir
magijos dievas). Akis buvo sudužusi,
bet Totui pavyko iš šukių sudėti visą
mėnulį.
Gyvenimo
raktas
• Gyvenimo raktas (ankh) vienas
labiausiai
žinomų
Egipto
hieroglifų. Šio hieroglifo reikšmė
– “gyvybė”. Savo rankose jį laiko
dauguma Egipto dievybių. Ankh
reprezentuoja gyvybinius oro ir
vandens elementus. Šventiniai
laivai, kurie buvo naudojami
religinių ceremonijų metu, buvo
statomi taip, kad atitiktų Ankh
hieroglifo formą. Šis simbolis
dažnai buvo vaizduojamas kaip
keliamas link karaliaus lūpų kaip
“gyvybės dvelksmas”. Manoma,
kad gyvenimo raktas buvo
valdžios simbolis.
Spragtelk ant paveikslėlio, jei
nori pamatyti daugiau
pavyzdžių.
Kobra
Spragtelk ant paveikslėlio, jei
nori pamatyti daugiau
pavyzdžių.
• Kobra, beveik visada vaizduojama
gynimosi poza, buvo apsaugos
simbolis. Pagal Ra pasakojimą,
pirmoji kobra buvo Izidės kūrinys.
Izidė ją suformavo iš žemės dulkių
ir saulės dievo spindulio. Nuo
senų laikų kobra simbolizavo
Saulę, Žemutinį Egiptą ir buvo
vadinama “ugnine Ra akimi”.
Kobra, kaip šventas gyvūnas,
garbinama Buto mieste. Ji greitai
tapo viso Žemutinio Egipto
simboliu. Kobra dažnai buvo
vaizduojama su grifu Nekhebet,
kuris buvo Aukštutinio Egipto
simbolis.
Kobra
ir
grifas
simbolizavo dviejų žemių vienybę.
Lotosas
• Lotosas (seshen). Vakare lotosas
susiskleidžia ir pasislepia po
vandeniu, o ryte jis išlenda ir vėl
išskleidžia savo žiedą. Pagal
mitą, iš pirmapradžių vandenų
pirmiausiai atsirado milžiniškas
lotoso žiedas, ir iš jo žengė
saulės dievas.. Tokiu būdu
lotosas tapo saulės, kūrimo,
vaisingumo, tyrumo simboliu.
Lotosas buvo Aukštutinio Egipto
simbolis. Lotoso šaknys persipina
su papiruso stiebais ( Žemutinio
Egipto simbolis), norint parodyti
dviejų žemių vienybę. Lotosas
yra
meilės,
harmonijos,
santarvės simbolis.
•
Benu
Spragtelk ant paveikslėlio, jei
nori pamatyti daugiau
pavyzdžių.
Benu (Benu) buvo išgalvotas
paukštis, panašus į gervę. Ant
pakaušio šis paukštis turėjo dvi
ilgas plunksnas, kartais buvo
karūnuojamas Ozyrio karūna
arba su baltuoju saulės disku.
Benu pavadinimas tikriausiai kilo
iš žodžio weben, reiškiančio
“kilti” arba “šviesti”. Benu buvo
siejamas su saule ir vaizdavo
saulės dievo Ra sielą kaip
kylančios ir besileidžiančios
saulės simbolis. Benu taip pat
buvo siejamas su Nilo potvyniais
ir kuriančiosiomis jėgomis.
Gyvenimo
medis
• Gyvenimo medis (nehet)
Egipto
mitologijoje
šventomis buvo laikomos
keletas medžių rūšių, tačiau
jos visos buvo žymimos
vienu hieroglifo ženklu.
Mene medžiai taip pat
kartais buvo žymimi šiuo
hieroglifu. Gyvenimo medis
su paukščiais simbolizuoja
žmogaus
gyvenimo
tarpsnius - nuo vaikystės iki
senatvės.
Grifas
• Grifas (neret) paprastai siejamas su
dieve Nekhebet, kuri buvo El-Kab
miesto,
esančio
Aukštutiniame
Egipte, globėja. El-Kab buvo labai
svarbus ankstyvuoju Senovės Egipto
istorijos laikotarpiu, todėl grifas
greitai tapo herbiniu viso Aukštutinio
Egipto ženklu. Kaip herbinis ženklas,
grifas dažnai buvo vaizduojamas
kartu su kobra (heraldinis Žemutinio
Egipto ženklas), dėvinčia baltą
Aukštutinio Egipto karūną. Grifas
taip pat buvo moteriškojo prado
simbolis, dažnai priešinamas su
skarabėju, kuris atstovavo vyriškąjį.
• Egiptiečių raštas atsirado IV tūks. pr.Kr.
pabaigoje. Egiptiečiai rašydavo papiruse
arba užrašus kaldavo ant akmens.
Egiptiečių
rašmenis
„hieroglifais“
pavadino senovės graikai. Tai reiškia
„šventi paveikslėliai“. Šių rašmenų
senajame Egipte randama iš tiesų visur:
tokiais įrašais išmargintos šventyklų
sienos, kapai, statulos, laidojimo
reikmenys. Taigi visa, kas „šventa“,
Egipte yra „su paaiškinimais“. Paskutinis
įrašas hieroglifų raštu buvo užfiksuotas
Filėje Izidės šventykloje IV a. po. Kr, kai
krikščionių imperatorius Teodosijus I
Spragtelk ant
paveikslėlio, jei nori
pamatyti daugiau
įsakė uždaryti visas pagoniškas imperijos
pavyzdžių.
šventyklas. Nuo to laiko šiuo raštu
nebuvo niekas rašoma ir skaitoma.
Hieroglifai
Rosetės
akmuo
•
Egiptiečių raštą nebuvo lengva išmokti patiems
egiptiečiams. Ilgą laiką nepavykdavo užmirštą
raštą perskaityti ir Naujųjų laikų mokslininkams.
Nors XVII-XVIII a. ir buvo paskelbti kelių
diplomatų bei keliautojų pasakojimai, tačiau
Senovės Egiptas atgimsta tik 1798 m. Napoleono
kampanijos metu. Po metų 1799 metais
prancūzų karininkas inžinierius prižiūrintis žemės
sulyginimo darbus statant Julijaus fortą prie
Rosetės atranda juodą akmenį išrašyta trimis
kalbomis: hieroglifais, hieratiniu raštu ir
graikiškai. Išvertus graikišką įraša sužinoma, kad
šis akmuo yra sukurtas Ptolemėjų laikais. Nuo to
laiko imama nepaliaujamai ieškoti rakto atrasti
kitų toje steloje esančių įrašų prasmę. Dėl šio
uždavinio labiausiai kovojo
anglas Tomas
Jungasir prancūzas Žanas Fransua Šampoljonas.
Tik 1822 metais prancūzų mokslininkas Ž. F.
Šampoljonas (Champollion) pagaliau iššifravo
egiptiečių hieroglifus ir taip sukėlė egiptologijos
gimimą.
Mirusiųjų
knyga
•
•
•
•
Mirusiųjų knyga – senovės egiptiečių magiški
tekstai ir iliustracijos papiruso ritiniuose. Jie buvo
paliekami mirusiesiems, kad padėtų įveikti dausų
pavojų pomirtiniame pasaulyje. Tai himnų,
litanijų, ritualinių maldų ištraukos, kurias galima
pavadinti užkeikimais.
„Mirusiųjų knygos“ pavadinimą sugalvojo XIX a.
egiptologas K. R. Lepsius. Ištarmes jis pavadino
skyriais ir sunumeravo. Tekstai reiškia perėjimą iš
tamsos į šviesą.
Knygą sudarydavo žyniai, brangiai parduodavo,
todėl ją galėjo nusipirkti tik turtingi žmonės.
Ankstyviausi rasti papirusai datuojami XV a. pr.
m. e. viduriu. Pirmieji buvo rašomi pusiau
kursyviniais
hieroglifais
juodu
rašalu,
raudonaiišryškinant pavadinimus ir svarbiausiais
vietas. Seniausieji variantai buvo labai trumpi, o
vėliau atsirado ilgų, iki 40 metrų ilgio. Apie 1085715 metus pr. m . e. papirusuose vyravo beveik
vien iliustracijos be lydinčių tekstų. Naujosios
karalystės laikmečiu ritiniai tampa privaloma
kapo reikmenų dalimi. Jie būdavo apvyniojami
lininiu audeklu, užantspauduojami ir dedami į
sarkofagą šalia mumijos arba į tuščiavidurės
medinės Ozyrio statulėlės vidų. Yra žinoma apie
200 papirusų su ištarmėmis.
Kartušas
Spragtelk ant paveikslėlio, jei
nori pamatyti daugiau
pavyzdžių.
• Kartušas (shenu) Egiptietiškas
žodis kartušas (shenu), kilęs
iš panašaus veiksmažodžio
"sheni" (reiškia – apsupti,
apgaubti, saugoti). Kartušas rėmelis, į kurį buvo įrašomas
faraono ar jo žmonos vardas.
Kartušai turėjo aiškią saulės
simboliką. Žiedai, nešiojami
ant
pirštų,
dažniausiai
gaminami pagal kartušo
formą. Kartušas buvo savo
valdovą saugantis simbolis.