Transcript Simonas Daukantas Lietuvių tautos • istorikas, • švietėjas, • rašytojas, • pirmasis Lietuvos istoriją parašęs lietuvių kalba. (1793 – 1864)

Simonas Daukantas
Lietuvių tautos
• istorikas,
• švietėjas,
• rašytojas,
• pirmasis Lietuvos
istoriją parašęs
lietuvių kalba.
(1793 – 1864)
S. Daukantas - žemaitis
Gimė 1793 m.
spalio 28 d.
Skuodo rajono
Kalvių kaime.
S. Daukanto memorialinis muziejus Papilėje (Akmenės r.)
Gyveno audringu, lietuvių nacionalinei
istorijai svarbių įvykių laikotarpiu.
• Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m.;
• Napaleono žygis į Rusiją 1812 m.;
• Vilniaus universiteto suklestėjimas XIX a.
pradžioje ir filomatų byla 1823 m.;
• 1831 metų sukilimas ir Vilniaus universiteto
uždarymas;
• 1863 metų
sukilimas…
Mokėsi Kretingoje, Žemaičių
Kalvarijoje, Vilniuje.
• Tėvai Kotryna ir Jurgis Daukantai buvo
mažai mokyti žmonės, tačiau mokslą vertinę ir branginę.
• Vyriausiąjį sūnų Simoną leido į mokslus, nors namuose
duonos nebuvę per daug - augino 7 vaikus(du sūnus ir
penkias dukteris).
• Dvaro eigulio sūnus atsidūrė Kretingos dviklasėje
pradinėje mokykloje, išlaikomoje Bernardinų
vienuolyno. Anuo metu tai buvo viena didžiausių pradinių mokyklų
Lietuvoje.
• Paskui mokslo žinias gilino Kalvarijos keturklasėje.
1814 m. rudenį pėsčias atėjo į Vilnių –
į universitetą.
• Kišenėje tik 10 rublių, kurių
galėjo užtekti mėnesiui, dviem.
• Į universitetą įstoti negalėjo
- neįsisavintas visas reikalingas
mokyklos kursas.
• Vilniaus gimnazija - dvarininkų ir valdžios pareigūnų
vaikams. “Negi mano galva blogesnė už jų? - svarstė
Simonas.
• 1816 metų vasarą jis sėkmingai baigė gimnaziją.
Vilniaus universiteto studentas
• Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto
studentas - antikinė filosofija,rusų
literatūra; moralinių ir politinių mokslų fakultetas.
• Su būsimuoju poetu Adomu Mickevičiumi tapo
kurso draugais.
• Paskaitos apie Lietuvą, jos istoriją nulėmė
ryžtą tapti istoriku, tyrinėti krašto praeitį.
• Baigdamas universitetą, jis apgynė mokslinį
darbą ir gavo teisių magistro laipsnį.
Darbas ten, kur dokumentai, pasakojantys
Lietuvos istoriją.
• Dirbo Rygoje,
generalgubernatoriaus
raštinėje.
• Peterburge, Rusijos Senateaukščiausioje valdžios taryboje.
• O vėliau vargais negalais
įsitrynė į archyvus, kur
slepiami brangiausi Lietuvos
istorijos šaltiniai.
• Ypač neįkainojamas lobis Lietuvos Metrika!
Svarbiausi S. Daukanto veikalai rašyti lietuvių kalba.
• „Istorija žemaitiška”,
• „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir
žemaičių”,
• „Pasakojimas apie veikalus lietuvių
tautos senovėje”.
S. Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo
sąjūdžio dalyvių.
• Šis sąjūdis siekė sukurti kultūrinius pamatus
moderniai lietuvių tautai.
• Jo bendraminčiai :
Kajetonas Nezabitauskis,
Simonas Stanevičius,
Jurgis Pliateris,
Dionizas Poška,
Liudvikas Adomas Jucevičius.
S. Daukantas laikomas pirmuoju lietuvių
pasakojamosios tautosakos rinkėju.
Pats ir per savo talkininkus,
kurių turėjo apie 50,
rinko lietuvių tautosaką ir parengė spaudai
rinkinius
„Dainės žemaičių”,
„Pasakos masių”.
Matydamas žūstantį lietuvių kalbos grožį, jausdamas jos
tragišką lemtį, skubėjo ją tyrinėti, stengėsi gimtąją kalbą
apginti nuo įvairiausių „teršalų“.
• Lietuvių - lotynų ir Lenkų - lietuvių kalbų žodynus,
• vadovėlius „Prasma lotynų kalbos”,
„Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos”,
• išvertė iš lotynų kalbos
„Pasakas Fedro”,
• Parašė ir išvertė į lietuvių kalbą nemažai kitų darbų.
•
Dažniausiai pasirašinėdavo J. Laukio, M. Šauklio, J.
Girdenio, J. Einoro ir kt. pavardėmis.
S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie
prigijo lietuvių kalbos vartosenoje:
• Laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas,
būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai
(priebalsiai).
• Kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša
(kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis
(siuvėjas), vypsonė (spektaklis).
Neužmiršo ir patarimų kaimo žmonėms.
Lankydamasis tėviškėje, rinkdamas tautosaką,
matė, kaip sunku valstiečiui išbristi
iš bėdų ir nelaimių, tad bandė pateikti jiems
ūkininkavimo žinių:
„Parodymas, kaip apynius auginti“,
„Bičių knygelė“,
„Pamokymas, kaip rinkti
medines sėklas“,
S. Daukantas ir M. Valančius
bandė bendradarbiauti, bet
„Ugnies knygelė“...
Netrukus išsiskyrė jų požiūriai.
Simono Daukanto kapas Papilėje
Nuo 1861 m. gyveno
Papilėje (Akmenės r.),
kur 1864 m. gruodžio 6 d.
ir mirė.
Papilėje kiekvieno dėmesį patraukia miestelio centre
esantis paminklas Simonui Daukantui
(skulptorius V. Grybas).
Pastatytas už Lietuvos mokytojų surinktus pinigus.
Ar jo aprašyta lietuvių tauta ir jos būdas mums
įdomūs tik kaip praeities ženklas?
• S. Daukantas kūrė tautinės lietuvių kultūros viziją - tai kultūra,
išauganti iš konkrečios vietos, kuriama žmonių, nuo amžių
susigyvenusių su atšiauriu, šiaurietišku kraštovaizdžiu.
• Kraštovaizdis(gamta) formuoja ir jų būdą, gyvenimas kartu su
kaimynais lemia jų papročius.
• Svarbu, kad šioje kultūros istorijoje S. Daukantas nekuria lietuvių
kaip istorijos aukos vaizdinio.
• S. Daukantas sako, kad lietuviai patys atsakingi už tai,
kas atsitiko jų valstybei ir tautai, nes jie „nestrūnijo"
fabrikų, neplėtojo amatų, prekybos, nesirūpino kultūra,
nekūrė įžvalgios užsienio politikos ir leido sustiprėti
agresyviems kaimynams, degradavo moraliai ir prarado
valstybę.
Tai kokie tie S. Daukanto aprašyti lietuviai,
koks jų būdas?
• Tai žmogus, kuris pasitenkina mažu, yra ryžtingas,
nuoseklus, nepraranda vilties.
• Tas, kuris „ryžimesi negūra", t. y. pradėjęs darbą
pabaigia, davęs žodį jį ištesi, kuris randa
pusiausvyrą tarp privačių ir viešų interesų ar tarp
valstybės ir visuomenės reikalų.
• Ypač pabrėžė, kad proistorėje lietuviai vyrai buvo
kariai, moterys rūpinosi namų ūkiu. Tai buvo ne
moterų vergovės, o įtakos ir atsakomybės sritis.
• Lietuviai vengė plėsti žemės valdas, kad „nuo karės
nenutaustų" (kad nuo karinių reikalų nebūtų atitraukti į
privačią žemdirbystės sritį).
Neužmirštamas S. Daukantas
Just. Marcinkevičius “Daukantas”:
dviejų dalių draminė apysaka.
Kaunas: Santara, 1997
Rytis Daukantas sukūrė istoriją, kuri patrauks
vaikus.
Tikrus istorinius faktus
supynė
su kruopelyte
fantazijos ir
šmaikščiomis
iliustracijomis.