APIE TAVE,

Ž

MOGAU...

APIE TAVE, ŽMOGAU...

„Kiekvienas žmogus stebuklas.“ „Aš pažįstu daug laimingų žmonių, bet nieko nežinau apie laimę...“ Antuanas de Sent-Egziuperi

Medis nėra sėkla, nėra nei stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis - tai ta galia, kuri iš lėto susilieja su dangumi. Tą patį galima pasakyti ir apie tave, mano mažas žmogau... Esi tasai, kuris išsipildo.

…Bergždžias ir neįvykdomas dalykas yra rūpintis ateitimi. Bet vienintelis priimtinas veiksmas – išreikšti esantį pasaulį. O išreikšti – tai statyti iš esamos sumaišties vientisą veidą, kuris jai viešpatautų, tai sukurti tylą iš akmenų. Bet kokia kita užgaida tėra žodžių vėjas...

Tu ieškai gyvenimo prasmės, bet juk prasmė pirmiausia – tapti pačiu savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę, kurią teikia ginčų užmiršimas. Jei kas nors tau priešinasi ir drasko tave, leisk augti, nes taip yra todėl, kad tu leidi šaknis ir keitiesi.

Palaimintas tavo skausmas, verčiantis tave patį save pagimdyti, nes jokia tiesa akivaizdžiai neįrodoma ir nepasiekiama. Ir tiesos, kurias tau siūlo kiti, tėra patogus sutvarkymas, migdomieji, kad miegotum... Žinok, kad bet koks neišsprendžiamas prieštaravimas, bet koks nepataisomas ginčas verčia augti, kad jį sugertum. Kančia tave augina, kai tu ją priimi.

Vienintelis žygis yra svarbus. Nes tik jis tveria, o ne tikslas, kuris tėra keliautojo iliuzija, kai šis eina nuo keteros keteros link, sakytum pasiektas tikslas turėtų prasmę. Lygiai taip visai nėra pažangos, jei nepriimama tai, kas yra ir iš ko nuolat išeini. Vienintelė kryptis turi prasmę. Svarbu eiti link, o ne pasiekti skirties vietą, nes niekas, išskyrus mirtį, niekados niekur neatvyksta.

Jis užsimanė įsigyti. Įsigijo. Ar dabar jau patyrė laimę? Bet laimė buvo žygis siekiant įsigyti. Pažvelkite į augalą, kraunantį žiedą. Laimingas, sukrovęs savo žiedą? Ne, bet užbaigtas. Ir nebeturintis daugiau ko norėti, nebent mirties. ...Malonumas sukrauti žiedą, nugalėti audrą, pastatyti šventovę, skiriasi nuo malonumo turėti sukrautą žiedą, nugalėtą audrą, stovinčią šventovę.

Kai žmogus gyvena laive, jis nebemato jūros. Arba jei jis pastebi jūrą, ji tėra laivo pagražinimas. Tokia yra dvasios galia. Jūra jam pasirodė sukurta, kad neštų laivą. Bet jis klysta... ...Žmogui, savaime suprantama, reikalingos sienos, kad ten užsisklęstų ir taptų panašus į sėklą. Bet jam taip pat reikalingas Paukščių Takas ir jūros platybės, nors nei žvaigždynai, nei vandenynas šią akimirką jam niekuo nepasitarnauja.

Supratau, kad vikšras miršta, kai suformuoja savo drugelio lėliukę. Augalas sunyksta, kai subrandina sėklas. Kiekvienas, kuris keičiasi, pažįsta liūdesį ir nerimą. ...O aš, sodininkas, kapliuoju žemę nesirūpindamas žiedais nei laime, nes tam, kad atsirastų žiedais apsiklėtęs medis, iš pradžių reikia medžio, o kad žmogus būtų laimingas, iš pradžių reikia žmogaus.

Images prit sur le web Création Gisèle

Muzika: Ernesto Cortazar – “Gondola” Citatos iš Antuano de Sent-Egziuperi „Citadelė“