Transcript Judita Vaiciunaite

Judita Vaičiūnaitė
(1937-2001 m.)
Judita Vaičiūnaitė
„O mano pačios
autobiografija?
Turbūt ji
eilėraščiuose, kiek
pajėgiau tai išreikšti,
kiek pasidavė žodis“
Judita Vaičiūnaitė
(1985m.)
Biografija
„Aš turiu lyg ir tris prarastas tėviškes, tris taškus
žemėlapy, kur mano kraujo medžio šaknys,
nepažįstama, bet juntama erdvė“. Į tą erdvę
poetė įtraukia ir savo tėvų patirtį (Piliakalnių
kaimą Veprių valsčiuje, Stelmokų kaimą prie
Šiaulių).

„Bėgant metams norisi geriau suprasti
save pačią (tada geriau suprasiu ir kitus).
Norisi giliau pajusti savo šaknis, suvokti
save kaip visumos dalelę, jungiančią
buvusias ir būsimas kartas“.
J.Vaičiūnaitė

Judita Vaičiūnaitė gimė 1937m. Kaune,
inteligentų šeimoje (tėvas- medicinos
profesorius, vienas dėdė – Petras Vaičiūnaspoetas, dramaturgas, kitas- kunigas).

Dirbo Vilniaus universitete filologe.

Savo biografiją J.Vaičiūnaitė sieja su
didžiausiais Lietuvos miestais, su žmonėmis,
saugojančiais inteligentiškumo dvasią.






1960m. Išleista pirmoji poezijos knygele –
„Pavasario akvarelės“.
1962m. – „Kaip žalias vynas“
1964m. – „Per saulėtą gaublį“
1968m. – „Po šiaurės herbais“
1974m. – „Klajoklė saulė“
1994m. – „Pilkas šiaurės namas“ eilėraščių
knyga.
1995m. Pasirodė J.Vaičiūnaitės poezijos
knyga „Žemynos vainikai“. Poetė pelnė
garbingą Baltijos Asamblėjos premiją.
 1996m. Išėjo esė, poetinės – biografinės
prozos knyga „Vaikystės veidrody“.

Kūrybos bruožai:

J.Vaičiūnaitė, išaugusi mieste, inteligentų
šeimoje, iš mažens įtraukta į meno pasaulį,
išsiugdė judrią asociatyvinę mąstyseną, taip pat
gana rafinuotą estetinį jausmą.

“Vaičiūnaitė yra daugiau jausmo, emocinio
tikrovės išgyvenimo poetė, ir tik jos kūrybos
nagrinėjimas reikalauja įtemptų intelektualinių
pastangų todėl, kad savo jausmus ji išreiškia
per subtilų ir komplikuotą poetinių priemonių
santykiavimą estetiškai patrauklioje, darniai
išbalansuotoje vaizdų, ritmo ir metaforų
struktūroje“.
(R.Šilbajoris)

J.Vaičiūnaitė laikoma miesto poete. Mieste
labiausiai išlieka istorijos pojūtis.

Poetės kūrybos pradžioje gana jaučiamas
sąlytis su Salomėja Nėrimi. Bet vis dėlto
jaučiamas ir savarankiškumo siekimas,
pasipriešinimo,
netgi
poetinio
konflikto
galimybė.

J.Vaičiūnaitė siekė išsiveržti , jos žodžiais
tariant, iš „parapinio lyrizmo“, iš mažybinių
formų saldumo, dainingumo.

Tai poetė, kurianti iš ypatingo grožio jausmo.

Trumpų lyrinių dramų rinkinyje „Pavasario
fleita“ (1980) J.Vaičiūnaitė modernizavo
blokiškąjį poetinės dramos tipą, išsižadėdama
simbolikos,
bet
išlaikydama
efemerinį
struktūros trapumą.

J.Vaičiūnaitės poetinio žodyno savitumą lemia
žodžiai, susiję su senąja architektūra
(arkados, galerijos, skliautai), su didžiausiais
meno stiliais (renesansas, barokas), su
sakralumu (bažnyčia, varpinė, angelas), su
specifine miesto augalija (geltonos rožės,
vilkdalgiai, vijokliai).

Į klausimą, kas teikia impulsų kūrybai,
J.Vaičiūnaitė atsakė: „stipri emocija, stiprus
estetinis įspūdis“. Stipriausios emocijos kyla iš
meilės. Stipriausias estetinis įspūdis – iš
grožio.

J.Vaičiūnaitės lyrika savaip koncentriška. Ji
tarsi prasideda nuo pirminės žmogui šventos
erdvės – nuo vaikystės.
Lyrikos žmogus
Lyrinis „aš“ – išdidus, nepriklausomas, laisvas,
dažnai „laukinis“, „neprijaukintas“.
 Kartu tai gyvenimo meilės žmogus, „pririštas“
siūlais prie gyvenimo kasdienybės.


„Aš nieko nežinau gražesnio už kasdienybę- ji
man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės
ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai
<…> Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą,
buvimą, tegu menkiausią, proziškiausią“.
J.Vaičiūnaitė
Kompozicija:
J.Vaičiūnaitės
lyrika
keičia
tradicinę
poetiškumo sampratą.
 Eilėraščiuose dažnai neišlaikoma strofos
simetrija, nėra melodingų pakartojimų,
nugludintos pabaigos.

Eilėraštis- nedidelis šnekos fragmentas,
prasidedantis daugtaškiu ar jungtuku ir taip pat
netikėtai pasibaigiantis.
 Ilgose, grafiškai suskaidytose eilutėse beveik
nejuntame metro inercijos. Tolimi, bet gilūs
rimai
stiprina
trūkčiojančio,
sujaudinto
kalbėjimo įspūdį.


Kaip ir šnekamojoje kalboje, poetė nevengia
gramatiškai nenušlifuotų, nepabaigtų frazių.
Jos žodynas iš principo atviras visiems kalbos
sluoksniams- ir tradiciniams poetizmams, ir
buitinei leksikai, ir inteligento šnekai, tuo
parodant, kad kalba, kuria mąsto ir bendrauja
dabarties žmogus, neblogiau gali perteikti jo
dvasinį pasaulį, negu aukštasis romantinis
stilius.
Eilėraščio vyksmas:
Eilėraščio vyksmas ne vienakryptis, o
šakotas. Paralelės, antitezės, palyginimainetikėti.
 J.Vaičiūnaitės
eilėraščio vyksmo vieta
dažniausiai yra aikštė, perkertama istorijos ir
likimo
linijų
(senas
kiemas,
gatvė,
skersgatvis).

Eilėraščio erdvė:
Erdvę skaido arkos, skliautai, kolonos,
laiptai, vartai, sankryžos. Virš jų, tarsi kylant
į viršų,- stogai, kaminai, varpinės.
 Eilėraščio
vaizdas
turi
įstabaus
geometriškumo: linijų, kampų, ovalų,
susikirtimų, paralelių.


Eilėraščiuose atpažįstami Kauno,
senamiesčio siluetai: Kauko laiptai,
Didžioji gatvė, bažnyčios. Kultūros
regimas kaip dvasios kūrinys, bet
istorijos buveinė.
Vilniaus
Pilies ir
statinys
kartu ir