Transcript JUDITA VAIČIŪNAITĖ (1937 – 2001)

JUDITA VAIČIŪNAITĖ
(1937 – 2001)
“Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji
man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės
ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai.
<…> Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą,
buvimą, tegu menkiausią, proziškiausią…”
Judita Vaičiūnaitė
Biografija











Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune.
Augo žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros.
Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai, persikėlė į
Vilnių.
Vilniaus universitete baigė lituanistiką.
Taip pat mokėsi dainavimo, turėjo ryškių gabumų.
Dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo
dienovidžio“ redakcijose.
Užaugino dukrą Ūlą, dailininkę, ir dukraitę Kamilę.
1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.
Nepagydomai susirgusi, mirė 2001 m.
J. Vaičiūnaitė yra išvertusi A. Achmatovos, O. Bergolc, D.
Maksimovič, L. Carrollo kūrybos.
Pačios rašytojos kūryba išversta į anglų, norvegų, rusų kalbas.
Judita Vaičiūnaitė su
seserimi
Kūrybinis kelias
J. Vaičiūnaitės poezija dažnai vadinama elegantiška, nes joje daug
grožio.
 Pirmajame rinkinyje „Pavasario akvarelės“ (1960) eilėraščiai labai
emocionalūs, buitis labai estetiška. Ją tada labai veikė B. Pasternakas.
 Vėliau ėmė ryškėti ekspresyvumas, atsirado garsiniai eksperimentai.
Pats ekspresyviausias – “Pasikartojimai” (1971), kuriame sudėti eil.
“Lijundra”, “Raudona suknelė”, “Asiūkliai”, “Glukas”, “Speigas”.
 J. Vaičiūnaitei būdingas cikliškumas. Ji nupiešė žavių istorinių ir
mitinių portretų – “Senos fotografijos”, “Kanonas Barborai Radvilaitei”,
“Keturi portretai” ( Kirkė, Kalipsė, Nausikaja, Penelopė) ,
“Kęstutaičiai”. Šie eilėraščiai lakoniški, duodami tik vaizdo fragmentai,
žavimasi personažų taurumu, stipriomis aistromis, išdidumu.

Lyrinis subjektas
Lyrinis subjektas yra medituojantis naratorius. Jis miesto
žmogus iki gyvo kaulo – kitaip jaučia ir mąsto. Jam
nebūdingas švelnumas, sentimentalumas. Dinamiško miesto
erdvėje, greit besikeičiančiam laike jis viską mato
kontūriškiau, spalvingiau. Pati poetė sako, kad ji nepripažįsta
jokios sakralinės kalbos.
 Lyrinis subjektas mėgsta romantinę nuotaiką.
 Lyrinis subjektas tiesiogiai neišreiškia savo jausmųišgyvenimai atsispindi daiktuose, likimuose, laike. Jis
nepasakoja savo asmenybės istorijos, jausmų biografijos,
neišgyvena asmeninės dramos, o piešia objektyvų paveikslą,
kalba apie judėjimą, akciją, veiksmą, greit kintantį laiką. Jis
yra nuolatinis lyrikos personažas: “už lango laikas plauks”;
“laimingas liūdnas laikas”. Laiko kaita pažadina susimąstymą,
elegišką graudulį.

Laikas
Daugelio J. Vaičiūnaitės eilėraščių laikas- prisiminimų. Tas
prarasto laiko motyvas ryškus eilėraščiuose Kauno ir Vilniaus
tema. Kaunas- gimtasis miestas- apgaubtas vaikystės
spindesio, apšviestas “negrįžimo” saulės. Pažadinta poetinė
sąmonė prikelia visą asociacijų grandinę, atgaivinančią
praeities vaizdus: skardžiu kylantis vaikystės funikulierius,
išniręs iš sapno; pro miglą skamba sesers pianinas.
Atsiminimai visada susiję su šviesa- visa yra nušviesta
prisiminimų saulės. Laiko reginiai matomi lyg pro ūkanas,
miglą, buvę ir jau nesantys. Tai vizijos.
 Dabartis- Vilnius.
 Yra ir istorinis laikas. Tada kalbama apie senąjį Vilnių ar kitus
Lietuvos istorijos puslapius. Praeitis dažnai susitinka su
dabartimi. Numirę skulptoriai, auksakaliai ir mūrininkai
pristabdo šimtmečius, senamiesčio gatvėje sutirpsta
miestiečių balsas, prievartėj girdėti kiemsargiai ir arkliai, kurių
jau seniai nėra.

Erdvė

Pirmuosiuose eilėraščiuose atsiveria plačios erdvės. Daug jaunatviško
maksimalizmo, kai norima bėgti per žydinčią žemę. Vėliau vis
dažnesnė retrospekcija, o paskutiniuose eilėraščiuose erdvė gerokai
siauresnė- kambarys, miesto aikštė, bet erdvės įspūdis vis tiek išlieka
stiprus.

Erdvė dažnai modeliuojama geometrinėmis figūromis: itin dažni ratas,
rutulys, kreivė, taškas, kampas, kontūras, tiesė, kubas, ratilas,
skritulys. Kai kurie sudaro atskiras semantines grandis: matyt, nuo
saulės, vienos svarbiausių J. Vaičiūnaitės metaforų, yra kilę nimbo,
aureolės, rato, apskritimo vaizdiniai.

Tapybos nulemti yra erdvės modeliavimai. Ji mėgsta suskaldytą,
sudvigubintą erdvę – kartoja veidrodžio, peizažo, fono motyvus.

Erdvė dažnai yra šviesi: krinta saulės, žvaigždynų, prožektorių šviesa.
Gali švytėti sekmadienio sienos, veidrodžio gelmės, saulė atsispindi
vaikystės veidrody. Šie įvairaus intensyvumo šviesos efektai kartais
primena impresionizmo, kartais ekspresionizmo poetiką.
Meninė erdvė

J. Vaičiūnaitės lyrikoje meninė erdvė kuriama iš realybės
detalių, meno ir kultūros asociacijų, praeities regėjimų. Vizijos,
kultūros, istorijos, mito, realybės sandūroje kuriamas vientisas
meninis pasaulis, sudvasinantis, humanizuojantis miesto
kultūrą.

J. Vaičiūnaitė teigia, kad visi jos eilėraščiai gimsta iš aplinkos,
iš kasdienio gyvenimo. Net ir buičiai suteikiama estetinė
erdvė, ji suvokiama kaip kultūros dalis.
Pagrindinės temos

I tema: Vilnius. Vilnius ir Kaunas yra kaip meno kūriniai, o ne kaip
baisūs žmogui architektūros kūriniai ( plg. Škėmą). J. Vaičiūnaitė
kuria Vilniaus miesto epą- atgaivina senąją ir vaizduoja naują buitį,
senus namus, prekių stotis, aikštes, turgavietes, miesto cirką,
balaganus, skverus, egzotiškus miesto gyventojus, jų papročius ir
psichologiją.

II tema: muzika, tapyba. J. Vaičiūnaitė yra parašiusi ciklų pagal
Čiurlionį, Botičelį ir Vinčį, jos amžininką A. Stasiulevičių, apie
Šopeną. Mėgsta iš renesanso atėjusį perspektyvos dėsnį ir todėl jos
daiktai ir žmogus visada yra matomi aplinkoje. Muzikinės asociacijos
padeda kurti eilėraščių foną, dvasinę atmosferą. Iš praeities ataidi
įvairių muzikos instrumentų garsai, minimi muzikos terminai.

III tema: gamta. Nuolat minimi žydintys lauko ir kambariniai
augalai. Grynai gamtinės lyrikos nėra daug.

IV tema: istorija. J. Vaičiūnaitės kūryboje dažni yra eilėraščiaivizijos, atgaivinantys istoriją, mitą, kultūrą. Jų vaizdas grynas,
menamas, iš pasąmonės gelmių išplaukęs, pabrėžiamas
pasaulio nematerialumas. Su iš pasąmonės išplaukusia vizija
suliejama autentiška patirtis, kuriamas bebalsis dialogas. Toks
eilėraštis paprastai kuriamas kaip istorinės ar mitologinės
kaukės monologas, jis linksta į siužetą, kompozicija paremta
sintaksinės konstrukcijos intonaciniais periodais, dažnai
pradedamais jungtukais. Raiškiai ir įtaigiai praveriami istorijos
toliai: žydi alyvmedžiai Gardine, kvepia medum ir vaisiais
kunigaikščių menės, prisimenami 9 Kęstučio vaikų likimai,
Barboros Radvilaitės gyvenimas. Istorija apie šią moterį yra
tapusi neatskiriama Vilniaus kultūros dalimi, Renesanso
atspindžiu Lietuvoje, talpia moteriškumo, grožio, meilės
metafora.
Apskritai moters paveikslai J. Vaičiūnaitės lyrikoje ryškėja iš
lietuvių tapybos asociacijų, iškyla įvairiomis metamorfozėmis iš
mito ir tautosakos parafrazių: istorijos mūza Klio- maža
pajūryje žaidžianti mergaitė, prie gaublio budinti Uranija
( astronomijos ir apskritai mokslo deivė), nakty šokanti
Terpsichorė ( šokio deivė).

V tema: meilė. Meilė jai ir aistra, pilna grožio, nerimo ir
pražūties. Bet ji gali būti ir nuodėminga, ir draustas
džiaugsmas, ir viską nuplaunanti liepsna bei praradimo
skausmas, vienatvė, tyla. Ir begalinė ištikimybė, laukimas,
vaikiškas patiklumas, graudulys, švelnumas. Kai kurie meilės
eilėraščiai- savotiškos lyrinės novelės (“Kanonas Barborai…”)
Poetika






J. Vaičiūnaitės lyrika keičia tradicinę poetiškumo sampratą. Jos
eilėraščiuose dažnai neišlaikoma strofos simetrija, nėra
melodingų pakartojimų, nugludintos pabaigos.
Eilėraštis- nedidelis šnekos fragmentas, prasidedantis
daugtaškiu ar jungtuku ir taip pat netikėtai pasibaigiantis.
Ilgose, grafiškai suskaidytose eilutėse beveik nejuntame
metro inercijos.
Tolimi rimai stiprina trūkčiojančio, sujaudinto kalbėjimo
įspūdį.
Kalba dažnai primena šnekamąją, nes nevengiama
nenušlifuotų, nepabaigtų frazių.
Žodyne yra ir tradicinių poetinių žodžių, ir buitinės leksikos, ir
inteligento šnekos.





Pastebimi šaltų spalvų akcentai – violetinė, žalia, juoda, o
ypač mėlyna. Spalvos labai ryškios.
Kadangi kalbama apie miestą, kuris savaime yra uždara erdvė,
tai ir eilėraštis dažnai yra uždaras ( žiedinės kompozicijos).
Sakinys dažnai labai ilgas, todėl sudaro epinio užmojo įspūdį.
J. Vaičiūnaitė labai mėgsta aliteracijas. Ta garsų pasikartojimo
sistema kiekviename eilėraštyje ir kiekvienoje eilutėje yra taip
suderinta su žodžių tiesioginėmis ir perkeltinėmis reikšmėmis,
kad iš tų garsų ir žodžių santykio iškyla dar gilesnis paslėptas
išgyvenimas, kurio vieni tie žodžiai patys išsakyti negali.
Aliteracijos suriša žodžius, nugludina frazę arba priešingai –
garsinis panašumas paryškina semantinį kontrastą.
Išgyvenimo išraišką eilėraščio visumoj dar daugiau praturtina
rūpestingai parinktos metaforos, sintaksinių vienetų
pasikartojimai, rimas, ritmas.
Judita Vaičiūnaitė
Bibliografija
Debesų arka: [eilėraščiai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. 127 p.
Pavasario akvarelės: [eilėraščiai]. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla,
1960
Kaip žalias vynas: [eilėraščiai]. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962
Per saulėtą gaublį: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1964
Vėtrungės: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1966
Po šiaurės herbais: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1968
Pakartojimai: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1971
Spalvoti piešinukai: [eilėraštukai]. Vilnius: Vaga, 1971
Klajoklė saulė: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1974
Balkonas penktame aukšte: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1976
Neužmirštuolių mėnesį: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1977
Mėnulio gėlė: [pjesės-pasakos]. Vilnius: Vaga, 1979
Pavasario fleita: [pjesės]. Vilnius: Vaga, 1980
Šaligatvio pienės: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1980
Karuselės elnias. Vilnius: Vaga, 1981
Smuikas: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1984
Nemigos aitvaras: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1985
Žiemos lietus: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1987
Šešėlių laikrodis: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1990
Gatvės laivas: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1991
Pilkas šiaurės namas: [eilėraščiai]. Vilnius: Viltis, 1994
Žemynos vainikai: [eilėraščiai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995
Vaikystės veidrody. Vilnius: Baltos lankos, 1996
Kai skleidžiasi papirusas: [orientalistiniai eilėraščiai]. Kaunas: Orientas, 1997
Seno paveikslo šviesa: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 1998
Skersgatvių šešėliais aš ateisiu. Vilnius: Žuvėdra, 2002