Transcript Užimtumas
Užimtumas Parengė: Diana Lūžienė ir Jolanta Gelvanovskaja Gyventojų užimtumo samprata. Užimtumas – teisėta darbinė žmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas, siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, teikianti jiems uždarbį (darbo pajamas). Užimtumas, skirtingai nei darbas, yra ne tik veikla, bet ir ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo kooperacijoje. Žmogus laikomas užimtu ir tuomet, kai jis laikinai nedirba: atostogauja, poilsiauja, gydosi ir pan. Svarbu, kad jis tam tikru būdu yra susijęs su konkrečia darbo vieta, įmone, įstaiga, organizacija, savo verslu ir pan. Užimtų asmenų kategorijai taip pat priskiriama ir tam tikra dalis dirbančių nedarbingo amžiaus asmenų (pensininkai, paaugliai), šeimos įmonėje dirbantys apmokami ir neapmokami šeimos nariai, žemdirbiai, kariškiai ir kt. Demokratinėse visuomenėse administracinė darbo prievarta (išskyrus numatytus atvejus) yra neleistina. Savanoriškas piliečių neužimtumas negali būti ribojamas. Valstybės uždavinys – sudaryti sąlygas visiškam, produktyviam ir laisvai pasirinktam piliečių užimtumui, siekiant įgyvendinti jų teisę į darbą. Užimtumas yra įstatymų nedraudžiama veikla, kurią vykdo asmenys sutarties su darbdaviu pagrindu arba savarankiškai, o taip pat ekonominiai bei teisiniai santykiai tarp asmenų, dalyvaujančių darbo kooperacijoje. Užimtumo problema yra sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Užimtumo problemos esmę, galima suformuluoti taip: užimtumas objektyviai yra ne tik didesnio užimtumo siekimas visomis įmanomomis priemonėmis arba kaip darbo pasiūlos ir paklausos atitikimas. Iš tiesų, užimtumo problema nėra vien ekonominė, tai ir socialinė, ir psichologinė, ir net politinė problema. Ji susijusi ir su šalies, ir su paties žmogaus kaip asmenybės poreikiais. Vienas iš svarbiausių darbo rinkos politikos tikslų yra visiškas užimtumas, t. y. nuolatinis visų darbingo amžiaus arba galinčių ir norinčių dirbti asmenų aprūpinimas darbu. Visišką gyventojų užimtumą įgyvendinti vargu ar įmanoma, nes dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių ir darbo jėgos judumo (mobilumo) kai kurie asmenys tam tikrą laiką nedirba ieškodami kito darbo ar rinkdamiesi naują darbovietę. Dėl šių ir kitų priežasčių nuolatos egzistuoja didesnis ar mažesnis nedarbas. Tam tikros gyventojų grupės, pavyzdžiui, namų šeimininkės ar senyvo amžiaus žmonės, dažnai nesiregistruoja kaip bedarbiai, nes nesitiki gauti nuolatinį darbą ir neketina jo ieškoti. Daugelyje šalių visišku užimtumu paprastai laikomas vadinamasis normalus nedarbo lygis – 3 ar 4 procentai bendrosios darbo jėgos. Lietuvos ekonomistų teoretikų nuomone, visiškas užimtumas pasiekiamas tada, kai nedarbo lygis neviršija 6 procentų. Padėtį darbo rinkoje įtakoja valstybės gyventojų užimtumo politika. Svarbiausias jos uždavinys – išlaikyti kuo didesnį racionalų gyventojų užimtumą, kiekvienam sudaryti galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirenkamu darbu. Sudėtinė užimtumo politikos dalis yra darbo rinkos politika. Užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijas, profilaktikos priemones. Lietuvoje užimtumo valstybinis reguliavimas daugiausia apsiriboja nedarbo reguliavimu: darbuotojų masinių atleidimų ribojimu ir besikreipiančių į darbo biržas nedirbančiųjų aptarnavimu. Į tai orientuoja ir Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas bedarbių įdarbinimui, jų užimtumo rėmimo programoms ir labai menkas dėmesys – nedarbo prevencijai, profilaktikai. Gyventojų užimtumo kriterijai. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų ir pan., tačiau nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų bei jau pensinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14–74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14–74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. per savaitę ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: - - - asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogas, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; gyventojai tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją gyventojai skirstomi į grupes: - Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose ar šalių susitarimuose. - Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. - Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Asmenims dirbantiems savarankiškai priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. - Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o ne apmokami padedantiems šeimos nariams. Gyventojų užimtumo tyrimų duomenys, vidutiniai metiniai Užimtųjų skaičius 1534 tūkst. 1415,9 tūkst. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 1520 tūkst. Nelegalus užimtumas. Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali, arba šešėlinė, darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino jau veikiančiose šešėlinėse ekonomikos įmonėse teisiškai neįforminę darbo santykių; Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams; Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Šešėlinės ekonomikos mastai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi ir pozityvių ir negatyvių bruožų. Pozityvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai ■ Šešėlinė darbo rinka atlieka savotišką „ekonominio vožtuvo“ vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo „garas“. ■ Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai reikalingas ir naudingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai ■ Valstybės biudžetas praranda nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas pajamų bei pridėtinės vertės mokesčių. ■ Dirbantys šioje užimtumo sferoje gyventojai neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. ■ Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti socialiai pavojingo ir neperspektyvaus darbo pobūdį. ■ Užimti neoficialiojoje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gauti bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. Nelegalus darbas ir jo transformavimasis į legalų užimtumą. Pagal DK 98 str. nelegaliu darbu laikomas darbas: 1) esant nustatytiems darbo sutarties požymiams dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; 2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos. Nelegaliu darbu nelaikomi pagalbos (talkos) ir savanoriški darbai. Vadinasi, iškilus klausimui, legaliai ar nelegaliai dirbama, reikėtų spręsti pagal faktinį santykių pobūdį, išnagrinėti ir įvertinti visas aplinkybes, šalių tarpusavio įsipareigojimus, o ne vien remtis tam tikrais formaliais požymiais – yra ar nėra rašytinė darbo sutartis. Tik atsakę į klausimą – kokios teisinės prigimties yra faktiniai santykiai, atsiradę tarp ginčijamo visuomeninio santykio subjektų, galima spręsti, ar tuos santykius reikėjo įforminti darbo sutartimi. DK 98 str. 3 d. numato, kad darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Darbuotojų atsakomybė už nelegalų darbą DK nenumatyta. Nelegaliu darbu laikoma komercinė, ūkinė, finansinė, profesinė veikla, vykdoma: ■ neįsteigus įstatymų nustatyta tvarka įmonės ar neišpirkus atitinkamai veiklai reikalingo patento; ■ kai dalis darbo užmokesčio mokama „vokeliais”; ■ kai asmenys dirba legaliose įmonėse, bet su jais nesudarytos darbo sutartys; ■ kai dirbama ilgesnį negu oficialiai darbo sutartyje sulygtą darbo laiką. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 26 d. nutarimą Nr. 1407 „Dėl nelegalaus darbo reiškinių kontrolės koordinavimo“ nelegalaus darbo kontrolę bei prevenciją Lietuvos Respublikoje vykdo 5 institucijos: • Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri: ■ rengia nelegalaus darbo reiškinių kontrolės metodikas ir rekomendacijas, organizuoja seminarus, nustato kontroliuojančiųjų institucijų ir įstaigų pareigūnams bendradarbiavimo organizuojant bendrus patikrinimus tvarką; ■ parengia bendrąsias nelegalaus darbo reiškinių apskaitos formas (ketvirčio), analizuoja kontrolės rezultatus ir teikia išvadas visoms nelegalų darbą kontroliuojančioms institucijoms ir įstaigoms; ■ ne rečiau kaip kartą per pusmetį rengia visų nelegalų darbą kontroliuojančių institucijų ir įstaigų atstovų pasitarimus, kuriuose aptariamos nelegalaus darbo reiškinių problemos, pasiūlymai dėl susijusios su nelegaliu darbu teisinės bazės tobulinimo, tarpusavio bendradarbiavimo ir kitokie klausimai; ■ organizuoja švietėjišką veiklą, skirtą ugdyti nepakantumą nelegalaus darbo reiškiniams ir skatinti visuomenės aktyvumą juos nustatant. • Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri nelegalų darbą kontroliuojančių valstybės institucijų ir įstaigų prašymu atlieka operatyvinį darbą ir nustačiusi nusikaltimų finansams požymių vykdo baudžiamąjį persekiojimą. • Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, kuri tikrina atvejus, kai dirbama neturint verslo liudijimų, nedeklaravus individualios veiklos ar neregistravus įmonės. • Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris pagal kompetenciją teikia pagalbą valstybės institucijoms ir įstaigoms, vykdančioms nelegalaus darbo reiškinių prevenciją, o taip pat vykdo draudžiamos, neregistruotos bei dirbamos neturint verslo liudijimo veiklos kontrolę. • Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, kuri kontroliuoja, ar darbuotojai turi darbo sutartis, ar nėra pažeidimų mokant socialinio draudimo įmokas. Nuo 2001 metų Valstybinė darbo inspekcija koordinuoja nelegalų darbą kontroliuojančių institucijų vykdomus nelegalaus darbo reiškinių kontrolės veiksmus. Visos nelegalaus darbo kontrolės bei prevencijos veiksmus vykdančios institucijos turi teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus. Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai, patikrinimų metu nustatę pažeidimus, kurie priskirtini kitų institucijų kompetencijai, nedelsdami informuoja apie tai kompetentingas institucijas. Kiekvienais metais nelegalaus darbo klausimams spręsti priimamas Nelegalaus darbo prevencijos ir kontrolės stiprinimo veiksmų planas, kuriuo siekiama sumažinti nelegalaus darbo paplitimą. Siekdama didinti nelegalaus darbo reiškinių prevencijos ir kontrolės efektyvumą Valstybinė darbo inspekcija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su šiomis institucijomis: · · · · · · · · · · · · · · · · Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba Muitinės departamentu prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba Valstybine lošimų priežiūros komisija Valstybine kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos Valstybine medicinos audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Valstybine socialinio draudimo fondo valdyba Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Generaline miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus m. savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamentu Taksi paslaugų teikėjų asociacija Policijos departamentu Migracijos departamentu Valstybės sienos apsaugos tarnyba Per 2010 metų I pusmetį nustatyta: Nelegaliai dirbusių asmenų (be darbo sutarties) – 454 atvejai; Buvo verčiamasi veikla, neturint verslo liudijimų – 266 atvejai; Buvo verčiamasi, neįregistravus įmonės, neturint licencijos ir kitu neteisėtu būdu – 1892 atvejai. Iš viso institucijos surašė 2437 administracinių teisės pažeidimų protokolus ir iškėlė 484 ikiteisminio tyrimo bylas. Informacija apie Valstybinės darbo inspekcijos vykdomą nelegalaus darbo reiškinių kontrolės koordinavimą per 2010 metų I pusmetį 80 74% 71% 70 60 50 40 2009 m. I pusmetis 30 2010 m. I pusmetis 20 12% 14% 10 14% 12% 4% 0% 0 Policijos departamentas VDI Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba Valstybinė mokesčių inspekcija Įgyvendinami ESF projektai Bedarbių užimtumo didinimas Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas Laikinieji darbai Neįgaliųjų užimtumo rėmimas Parama užimtumui ir mobilumui Būk aktyvus darbo rinkoje Neprarask darbo įgūdžių Parama neįgaliesiems Vietinės užimtumo iniciatyvos Įgyvendinami vietinių užimtumo iniciatyvų projektai, padedantys sutelkti vietos bendruomenės socialinių ekonominių partnerių pastangas didinti atskirų savivaldybių, seniūnijų gyventojų užimtumą bei vystyti vietos socialinę ekonominę infrastruktūrą. Tai efektyvus instrumentas, padedantis spręsti bedarbių socialines problemas aukšto nedarbo teritorijose skatinant jose darbo vietų kūrimą. Šie projektai pradėti įgyvendinti nuo 2001 metų, juos finansuojant iš Užimtumo fondo ir valstybės biudžeto lėšų. Per šį laikotarpį įgyvendinus projektus ir panaudojus 57,7 mln. Lt, sukurtos 3442 darbo vietos bedarbiams įdarbinti. Projektų vykdytojams, įgyvendinantiems atrinktus, atitinkančius VUI atrankos kriterijus projektus, skiriama negrąžintina finansinė parama (subsidija). Subsidijos vienai darbo vietai steigti dydis negali viršyti 40 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžių konkurso paskelbimo dieną. Įsteigtos darbo vietos turi būti išsaugomos ne trumpiau kaip 3 metus nuo jų įsteigimo. Siekiant didesnio valstybės paramos lėšų panaudojimo efektyvumo kasmet vertinamas šių projektų įgyvendinimo efektyvumas pagal nustatytą metodiką ir atsižvelgiant į padėtį darbo rinkoje bei iškilusias įgyvendinimo problemas prireikus tikslinamas Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo teisinis reglamentavimas. 2005-2008 metais įgyvendintų projektų efektyvumo vertinimas parodė, kad įdėtos lėšos darbo vietoms steigti sugrįžta į valstybės biudžetą ar Užimtumo fondą per 3 - 4,5 metų. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimą reglamentuoja: LR Užimtumo rėmimo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 73-2762, 2009, Nr.863638) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtintas "Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas" (Žin., 2009, Nr. 98-4133). Platesnė informacija – Lietuvos darbo biržos svetainėje.