Transcript Renesanso literatūra

Renesanso literatūra
XV—XVI a. Vakarų Europos kraštų
kultūrinėje raidoje yra vadinamas
Renesanso, arba Atgimimo,
epocha. Italijoje Renesanso
kultūrinis judėjimas prasidėjo
anksčiau, dar XIV a. Todėl Italija
laikoma Renesanso kultūros
lopšiu.
Renesansas — tai didelių visuomeninio
gyvenimo pasikeitimų laikotarpis,
mokslo pakilimo, meno ir literatūros
suklestėjimo epocha. Renesanso
judėjimas buvo nukreiptas prieš
viduramžių tamsumą, žmogaus
asmenybės ir jo įsitikinimų varžymą.
Engelsas Renesanso epochą pavadino
didžiausiu progresyviu
perversmu, kokio ligi tol žmonija
nebuvo pergyvenusi.
Literatūra kaip ir kiti Renesanso
epochos menai visų pirma siekė
teisingai ir visapusiškai
pavaizduoti žmogų. Renesanso
literatūrai būdingas žanrų ir formų
įvairumas, idėjinio turinio gilumas.
Ši epocha davė pradžią daugeliui
naujųjų laikų literatūros žanrų:
dramai, novelei, romanui.
Renesanso literatūra realistiškai vaizdavo tikrovę,
pamažu atsisakydama viduramžių literatūrai
būdingo alegorinio, metaforiško vaizdavimo būdo.
Ypač tai išryškėja, kuriant žmonių charakterius.
Viduramžių literatūros kūriniuose dažnai veikdavo
įasmenintos ydos arba dorybės, o Renesanso
literatūroje — gyvi, realūs žmonės, kuriems
būdingi ir teigiami, ir neigiami bruožai.
Humanizmo epochos rašytojai sukūrė daug ryškių,
psichologiškai gilių ir sudėtingų personažų.
Humanizmo literatūros herojus — gilių jausmų ir
stiprios dvasios asmenybė, išsiskirianti iš
aplinkos. Tokie yra Šekspyro, Rablė, Servanteso
herojai.
Renesanso rašytojai stengėsi pavaizduoti ir realias
sąlygas, kuriomis formuojasi atskiras individas,
nors sudėtingą to meto gyvenimo foną kartais
būdavo pernelyg sudėtinga atskleisti. Renesanso
literatūra glaudžiai siejosi su liaudies kūryba,
tautosaka, folkloru. Rašytojai plačiai panaudojo
tautosakinius liaudies motyvus, savo kūrinių
veikėjais padarydami paprastus žmones. Tačiau
ne vien dėl to šio laikotarpio literatūra liaudiška.
Svarbiausia tai, kad joje pasmerkiamas blogis,
kuris atsiranda dėl neteisingos
visuomeninės santvarkos, atsispindi meilė
paprastam žmogui, iškeliamas jo moralinis
tvirtumas ir vertybių sistema.
Pasmerkdami blogį, neigiamas žmogaus
savybes, nekilnius dalykus humanistai
tikėjo, kad jie yra laikini ir galiausiai turės
išnykti nuolat besikeičiančioje
visuomenėje. Jie tikėjo žmonijos pažanga,
ir tai suteikė Renesanso literatūrai
optimizmo ir savito šviesumo. Žinoma, šio
laikotarpio rašytojai dar nežinojo realių
kelių ir priemonių blogiui panaikinti, tad jų
įsivaizduojamas geresnės žmonijos ateities
paveikslas dažnai būdavo fantastinis,
utopinis, perdėtai idealistinis.
Kaip jau minėta, Renesanso epocha pirmiausia
prasidėjo Italijoje. Ten susidarė tinkamos
istorinės sąlygos pasireikšti humanizmo kultūrai
ir ideologijai. Italijoje anksčiau negu kitose
šalyse plačiai išsivystė prekyba, pamažu pradėjo
rastis kapitalistinės visuomenės idėjos.
Italų literatūroje jau XIII a. buvo jaučiamas didelis
pakilimas, naujų temų ir formų ieškojimas.
Įžymiausias šio šimtmečio rašytojas Dantė nors
ir nenutraukė ryšių, su viduramžiais, bet daug
kuo savo kūryboje priartėjo prie humanizmo
epochos. Būtent todėl jis ir buvo vadinamas
pereinamojo laikotarpio rašytoju.
Tačiau tas tikrasis Renesanso literatūros laikotarpis
prasidėjo XIVa.
XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia —
Renesanso pabaigos, arba humanizmo
krizės, laikotarpis. Tuo laikotarpiu
humanistų pažiūros nebe tokios
optimistiškos, tikėjimas žmogumi ir gėrio
pergale nebe toks stiprus, todėl ir
literatūroje vis dažniau pasigirsta tragiškų
motyvų.
Geriausi šio laikotarpio kūriniai—
Servanteso romanas ,,Don Kichotas"
ir Šekspyro tragedijos.
Renesanso literatūros bruožai












Derinami buitiniai ir fantastiniai motyvai;
Naudojami mitologiniai, biblijiniai, tautosakiniai siužetai, folkloro
tradicijos;
Siekiama meninės harmonijos;
Aiški riba tarp tragiškumo ir komiškumo nėra nubrėžta;
Filosofiniai ir psichologiniai motyvai;
Gilūs, įsimintini personažai;
Humoras, satyra, groteskas;
Natūralistiškumas, kritiškumas;
Jausmingumas;
Įvairių stilių samplaika;
Liaudies kalbos jungimas su humanistine erudicija.
Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, pastoralė sonetas, odė, poema,
drama (tragikomedoja, komedija, tragedija)
Žymiausi atstovai





F. Petrarka
Dž. Bokačas
F. Rablė
V.Šekspyras
M. de Servantesas
Fransua Rablė
(1494 – 1553 )
Prancūzų rašytojas, antikinės literatūros, bei kalbų
žinovas, medicinos daktaras, Renesanso atstovas.
Žymiausias jo kūrinys – fantastinis romanas
„Gargantiua ir Pantagriuelis”. Tai ne vien grožinės
literatūros kūrinys, bet ir teisės, filosofijos,
medicinos traktatas. Čia randame žinių iš įvairiausių
mokslo sričių. Jame daug įvairiausių žanrų motyvų:
mito, pasakėčios, farso, humoristinio pamokslo,
disputo, alegorijos. Kūrinys prisotintas
ambivalentiško (prieštaringo, dvilypio) juoko, jame
kaitaliojasi įvairiausi prasminiai ir stilistiniai klodai.
Norint gerai jį suprasti, reikia pažinti viduramžių
liaudies juoko savitumą, farsų, liaudies švenčių,
karnavalų tradicijas, nes Rablė juoko esmę nulėmė
kaip tik liaudiški jo kūrybos šaltiniai. Rablė romaną
„Gargantiua ir Pantagriuelis“ nelengva skaityti ir
suprasti. Savo sudėtingumu ir daugiaplaniškumu jis
prilygsta tokiems pasaulinės literatūros šedevrams
kaip Dantės „Dieviškoji komedija“, Servanteso „Don
Kichotas“, H. Melvilio „Mobis Dikas“, Dž. Džoiso
„Ulisas“.