Transcript ROMANTIZMAS
ROMANTIZMAS Romantizmas – XVIII a. pab. –XIX a. I pusės Europos meno, filosofijos ir literatūros kryptis. Romantizmas pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos. Romantizmas buvo požiūris arba intelektualinė orientacija, kuri padarė įtaką daugeliui literatūros, dailės, muzikos, architektūros, kritikos ir istoriografijos kūrinių nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio. Romantizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso, idealizavimo ir racionalumo, kuris vyravo klasicizme ir ypač XVIII a. pabaigos neoklasicizme, atmetimu. Tam tikra prasme romantizmas buvo taip pat ir reakcija į Švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę, spontaniškumą, emocionalumą ir transcendenciją. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. Reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Tipiškos romantizmo charakteristikos: Žavėjimasis gamtos grožiu. Bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto. Posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas Genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą Naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos laikymasis Vaizduotės kaip vartų į transcendencinius potyrius pabrėžimas Ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra ir tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Romantizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matyti prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Romantizmas Lietuvoje Romantizmas Lietuvoje susijęs su XIX a. – 1831 m. ir 1863 m. – sukilimais, nacionalinio išsivadavimo kova. Vilniuje lenkų kalba apie Lietuvos praeitį, jos didvyrius ir valdovus rašė vadinamieji „Vilniaus romantizmo“ atstovai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Janas Kraševskis, Vladislavas Sirokomlė-Kondratovičius. Žemaičių kultūrinis sąjūdis, kurio svarbiausi veikėjai buvo Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir Silvestras Valiūnas, taip pat padėjo romantizmui plėtotis Lietuvoje. Ryškus romantinis poetas yra Antanas Baranauskas, sukūręs poemą „Anykščių šilelis“, kurioje poetizavo gamtos ir žmogaus dvasios ryšį. Svarbiausias lietuvių romantizmo atstovas yra Maironis (idėjų poema „Jaunoji Lietuva“, poezijos rinkinys „Pavasario balsai“, istorinės dramos „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas Kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“). Jis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios) kultūros tradicijas, susiejo praeitį su dabartimi. Jo kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės ir nepriklausomybės siekius. Romantizmas dailėje Romantizmo dailininkai linko į dramatizmą, patosą, religinę mistiką. Domėjosi istorija, folkloru, egzotinėmis kultūromis, transcendentiniais reiškiniais. Garbino gamtą, pirmykščių natūralių stichijų pasaulį. Jie priešinosi neoklasicizmo ir akademizmo įteisintoms griežtoms ikonografijos normoms bei vaizduosenos taisyklėms. Dailininkai romantikai nesukūrė savarankiškos, vientisos stilistinės sistemos. Jie rėmėsi neoklasicizmo, baroko, vėlyvuoju laikotarpiu realizmo išraiškos priemonėmis. Kūriniams būdinga dinamiška kompozicija, ekspresyvi plastika, emocionalus meninis vaizdas. Pirmiausia romantizmas subrendo Anglijoje ir Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje. Jo principai pasireiškė Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Rusijos, Ispanijos ir kitų šalių menininkų kūryboje. Romantizmo tendencijos, atgimusios 19 a. pab. - 20 a. pr., dažnai įvardijamos neoromantizmo terminu. Vokietijoje ši epocha prasidėjo viešpataujant klasicizmui ir truko iki pat bydermejerio. Romantizmo judėjimas sėmėsi medžiagos iš viduramžių architektūros, prisiminė gotiką. Tapyboje sakmes, pasakas, apskritai folklorą. Ryškiausiai romantizmo idėjos atsiskleidė tapyboje (iš dalies grafikoje). Plėtojosi peizažas, istorinis žanras, portretas. Vaizduoti savojo laikmečio įvykiai bei praeities (ypač viduramžių) scenos, neretai sukurtos remiantis meninės prozos ir poezijos šaltiniais. Skaidres parengė: Kaltinėnų A. Stulginskio gimnazijos IA gimnazijos klasės mokinė Simona Laurinavičiūtė 2010metai