Slide 1

KAIP GERAI,
KAD....


Slide 2

Gyveno kartą, gal prieš
kokį šimtą metų, maža
mergaitė. Turėjo ji mamą
ir tėtį, gyveno name su
dideliu sodu, o prižiūrėjo
ją auklė - vienuolė.


Slide 3

• Su aukle mergaitė
praleisdavo ištisas
dienas – drauge
mokydavosi,
skambindavo pianinu,
vaikštinėdavo ir,
žinoma, žaisdavo…


Slide 4

Auklė išmokė ją žaisti
žaidimą, kurį jos vadindavo
„Kaip gerai, kad…“. Kaip jį
žaisti? Ogi reikia pasakyti
„Kaip gerai, kad …“ ir
pratęsti mintį užbaigiant
sakinį „nes …“.


Slide 5

Kartą mergaitė
siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo
pas auklę ašarų pilnomis
akimis ir rodo jai
kraujuojantį pirštelį. O auklė
nepradeda guosti mergaitės,
bet siūlo jai:


Slide 6

• „Žinai, pažaiskime mūsų
žaidimą „Kaip gerai,
kad…“. „Kaip gerai, kad
įsidūriau pirštelį“, –
netvirtu balseliu sako
mergaitė, – „gerai, nes…
nes… nes


Slide 7

nes„galėjau juk
įsidurti net du
pirštelius“. „Taip“, –
pritaria auklė,


Slide 8

– „Kaip

gerai, kad įsidūrei
pirštelį, ir greitai pamatei tai,
nes juk galėjo kraujo lašelis
nukristi ant siuvinėjamos
staltiesės ir sutepti ją, o tai
juk dovana mamai
vardadienio proga,
nespėtum kitos išsiuvinėti“.


Slide 9

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir
nešaukiau garsiai, nes mama būtų
labai išsigandusi – ji visada
pergyvena, kai man kas atsitinka“,
– mergaitės ašaros jau
nudžiūvusios, balselis guvus, ją
pagauna azartas, – „Aš tuoj
sugalvosiu dar daugiau, kodėl
galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad
įsidūriau pirštelį…


Slide 10

Kaip gerai… kaip gerai,
nes dabar, o ne vakar, kai
turėjome eiti į teatrą…
kaip gerai, kad … kad
adatėlė nenulūžo…“.
Mergaitė jau šokinėja ir
juokiasi. Auklė šypsosi –
koks puikus žaidimas!


Slide 11

Kitą dieną mergaitė važinėjosi
dviratuku sodo keliukais, o
auklė žingsniavo šalia.
Dviratukas užkliuvo už medžio
šaknies, ir mergaitė apvirto
skaudžiai susimušdama koją.
Dar klūpėdama ant žemės ji
pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir
tuoj pat prisiminė jų žaidimą
„Kaip gerai, kad…“.


Slide 12

Tuomet pamažu atsistojo,
nusivalė smėlėtas rankas, ir
ramutėliu balsu pasakė:
„Kaip gerai, kad nukritau
čia, o ne kokioj baloj…“ Po
to šlubčiodama priėjo prie
auklės, parodė jai
nubrozdintą kelį ir pridūrė:
„Ir gerai, kad susimušiau tik
vieną koją“.


Slide 13

Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog
ji neapsieidavo be jo nei dienos.
Nesvarbu, kas benutiktų – ar reikėdavo
nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo
su namiškiais, ar negaudavo to, ko
norėdavo – žaidimas padėdavo visada.
Žodžiai „Kaip gerai, kad…“ tapo tiesiog
įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj
situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė
užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo,
ji juos vis prisimindavo.


Slide 14

Po daugelio metų, ilgai ir
sunkiai sirgęs, mirė tos
mažos mergaitės, kuri jau
buvo tapusi suaugusia
mergina, tėvas. Į laidotuves
atvyko ir auklė. Ji priėjo prie
netekties prislėgtos savo
auklėtinės, paėmė ją už
rankos ir pasakė:


Slide 15

Žinau, tau sunku. Bet net ir
dabar mes galime pažaisti
mūsų seną žaidimą „Kaip
gerai, kad…”. Mergina
atsakė jai: „Kaip gerai, kad
taip yra – jam nebeskauda,
jis nebesikankina – tėtis
dabar danguje, jam ramu“. Ir
jos abi nusišypsojo.


Slide 16

Kaip gerai, kai
moki tokį
žaidimą…


Slide 17

• AČIŪ UŽ DĖMESĮ
ŽIBŲ PRADINĖ MOKYKLA

MOKYTOJA ELYTĖ
BARDAUSKIENĖ