Transcript Švelnumas - Geras Tonas Kiekvienam

Švelnumas
automatinis
Yra tokių bruožų, savybių, jausmų,
apie kuriuos vengiama kalbėti. Tai
tokia pažeidžiama būdo savybė –
švelnumas.
Iš pradžių tai yra jausmas,
rečiau ar dažniau
išreiškiamas šypsena, ar
sušildančiu judesiu. Kuo
dažniau sustabdau savyje
tą besišypsančią akimirką,
jausmas virsta mano
nuosavybe – mano
bruožu.
Švelnumas lyg
nereikalingas bruožas
žmogui, besiveržiančiam
pirmyn, beskubančiam
atlikti viską kuo naudingiau
ir nenorinčiam būti ar bent
pasirodyti silpnam.
Švelnumas priskiriamas silpniesiems.
Netiksliai šis jausmas tapatinamas su silpnumu.
Švelnumas neleidžia sakyti jau seniai išmoktų frazių
ar vakar sugalvotos minties.
Švelnumas gimsta čia pat ir kiekvienam suranda tam
tikru metu reikalingiausią išraišką.
Norėdama atgauti jėgas, pusiausvyrą,
pamatyti pasaulį ne įprastomis akimis,
žvelgiu į save ir į visa aplinkui su švelnumu.
Koks netikėtas pasikeitimas.
Pirmiausia – šypsena – visi besišypsantieji turi švelnumo.
Šypsena pasako, kad visa, ką matau, – nenusakomai gražu.
Ne visada gražu
išorėje – mano
švelnumas pasauliui
ir žmogui jame visa
pakeičia – aš
pradedu matyti
akivaizdžiai
neregimų dalykų.
Kuo ilgiau į save žiūriu, tuo žiūriu
švelniau: į save, į šalia esantįjį, į tą
Gyvenimą, kurį tik tikiu esant. Švelni
esu sutrikusi, noriu ką nors tuojau pat
veikti. Bet neleidžiu...
Reikia pabūti švelniai. Nors
truputį. Ir visiems to reikia.
Argi tas jausmas toks
nesvarbus, kad
nepasistengsiu paversti jo
savo savybe? Negi nereikia
tam skirti nors trumpo
dėmesio? Be apsimetimo,
kad esi švelnus.
Švelnumas taip pat turi derėti. Kaip kiekvienas
laukiamas bruožas – telpa visų bruožų darnoje.
Švelnumas beveik nepastebimas – tik gerumo pajutimas vos-vos palydi jį;
vos-vos užgauna žmogaus jautrumą.
Ir dėl to
reikalingas
švelnumas,
kad trapumas
nebūtų
sužeidžiamas.
Švelnumas lyg ir ne
šio pasaulio
bruožas. Jis lyg
nedera prie realaus
gyvenimo tiesų. Bet
jaučiu, kaip jis mane
ugdo, kaip mane
keičia.
Šį bruožą netinka iškelti kaip lozungą, netinka piršti žmogui,
nepasirengusiam priimti švelnumo.
Reikia palaukti,
kol jis pasirengs.
Išdrįs jį priimti, patikės
juo, pažins kaip savą,
artimą. Kaip draugą,
sustojusį palaukti jo,
su visais nespėjančio.
Taip drįstame mokytis
iš Dievo – laukti.
Švelnumas tyli, kaip
tyli Dievas,
laukdamas, kada
pajusiu, pripažinsiu
sopulį savo viduje,
niekuo nenumaldomą
ilgesį.
Ir suprantu –
laukdama nuraminimo,
iš tiesų aš laukiu
švelnumo.
Galiu nujausti,
kai Dievas tyli,
tuomet esu
Jo švelnume.
Švelnumas tik atpažįsta žmogiškumą – kukliai, neįkyriai,
pagarbiai- kaip visa, kas nematoma, papildo žmogų dar viena šilta spalva.
„Ir pamokyk mane būti švelnią“, – noriu paprašyti,
nors stiprusis pasaulis net nepažvelgs ir nepastebės mano pasikeitimo.
Tik mažasis žmogus, sustojęs šalikelėje atsikvėpti, visai nebepajėgantis
pasivyti pirmųjų gyvenimo bėgikų, glausis prie mano švelnumo.
Aš – prie jo bejėgiškumo. Ir abu pakelsime akis į Dangų.
Žmogus yra
pats
švelniausias,
kai bent grįžteli
į Dievą, bent
parodo judesį,
kad norėtų eiti
Jo link.
Gal rytoj, kai sustiprės, pasiryš. Kai patikės, kad švelnumas yra
išgyvenęs ilgą, nuo amžių pradžios gyvenimą.
Tekstas iš Virginija Adomonytė „Švelnumas”,
bernardinai.lt