Transcript Planetos ir jų palydovai

Skaidres parengė:
Gargždų „Vaivoryktės“
ginmnazijos II c klasės mokiniai :
Edvinas Pakamore;
Dovydas Šatkus;
Ernestas Šeinius;
Martynas Jonušas;
Simas Kovšovas;
Vytautas Kasparavičius.
Turinys:
 Merkurijus;
 Venera;
 Žemė;
 Marsas;
 Jupiteris;
 Saturnas;
 Uranas;
 Neptūnas.
Merkurijus
Merkurijus – artimiausia
Saulei planeta. Merkurijus aplink
Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita
(nuotolis nuo Saulės kinta nuo 46
iki 70 milijonų km), dėl to Saulės
apšviestas paviršius įkaista iki 700
K (430 °C) perihelyje ir iki 560 K
(290 °C) afelyje. Per ilgą
Merkurijaus naktį temperatūra
nukrinta iki -163 °C. Merkurijaus
skersmuo 2,6 karto, o masė 18
kartų mažesnė negu Žemės.
Merkurijus apskrieja Saulę per
87,97 dienas, o apie ašį apsisuka
per 58,647 dienos, todėl saulinė
para jame trunka 175,942 Žemės
dienas.
Merkurijaus geologija
Merkurijaus geologija
iš visų Saulės sistemos
kietųjų planetų mažiausiai
tyrinėta. Kaip Marso ir
Mėnulio,
Merkurijaus
geologinė
istorija
yra
suskirstyta į eras:
 Pretolstojus
 Tolstojus
 Kaloris
 Mansuris
 Kuiperis
Eros išskirtos santykinės
geochronologijos būdu.
Merkurijaus tyrimai
Detalios
paviršiaus
nuotraukos, gautos 1974-1975
m. kai JAV kosminė stotis
„Mariner 10“ tris kartus
praskriejo pro šią planetą.
Manoma, jog ši planeta turi
maždaug 1800 km spindulio
geležies ir nikelio branduolį,
virš jo – silikatų mantiją ir
granito bei bazaltų plutą.
Merkurijaus
magnetinis
laukas maždaug 300 kartų
silpnesnis
negu
Žemės.
Palidovų Merkurijus neturi.
Venera
Venera
–
antroji
pagal atstumą nuo Saulės
planeta. Po Mėnulio, tai
antrasis pagal šviesumą
objektas
naktiniame
danguje (iki -4,6 ryškio),
maksimumą pasiekiantis
tuoj pat po saulėlydžio
arba prieš pat saulėtekį.
Planetos vardas siejamas su
romėnų grožio ir meilės
deive, tapačia senovės
graikų Afroditei. Lietuviai
ją laikė Saulės dukromis
Vakarine ir Aušrine.
Veneros strutūra
Paviršiaus geologija
Beveik
visame
Veneros
paviršiuje
pastebimi
vulkaninio
aktyvumo
požymiai.
Apskritai,
Veneroje yra keletą kartų daugiau
ugnikalnių nei Žemėje, o taip pat 167
gigantiški ugnikalniai, kurių skersmuo
didesnis nei 100 km. Veneros kraterių
dydis labai nevienodas – nuo 3 iki 280
km skersmens. Kraterių, mažesnių nei
3
km skersmens,
nepastebėta.
Manoma, kad dėl tokios tankios
planetos atmosferos, mažesni kūnai
tiesiog
nepasiekdavo
planetos
paviršiaus arba jų kinetinė energija
sumažėdavo
tiek,
kad
smūgis
nebūdavo pakankamas išmušti kraterį.
Vidinė sandara
Apie Veneros vidinę
sandarą žinoma ganėtinai
mažai, tačiau, kaip ir kitos
panašios
planetos,
turi
branduolį, mantiją ir plutą.
Pluta, manoma, yra plonesnė
nei Žemės (apie 16 km), po ja
– mantija, siekianti iki
3224~3245 km, o dar giliau
metališkas 14 g/cm³ tankio
branduolys.
Veneros struktūra
Magnetinis laukas
Nustatyta, kad Veneros
magnetinis laukas yra labai
silpnas, maždaug 0,1 %
Žemės magnetinio lauko
stiprumo. Dėl to, Saulės vėjo
elektringosios dalelės nėra
nukreipiamos ir daro įtaką
planetos
atmosferai.
Manoma, kad toks mažas
magnetinis laukas yra dėl
labai lėto planetos sukimosi
aplink ašį.
Venerods debesų struktūra :
Veneros struktūra
Orbita ir sukimasis
Venera skrieja aplink Saulę
vidutiniškai
nutolusi
apie
106
milijonus km ir pilną ratą apskrieja per
224,7 Žemės dienas ( tai lėčiausias
apsisukimo periodas visoje Saulės
sistemoje) . Kaip ir visos planetų
orbitos, Veneros orbita yra elipsės
formos,
tačiau
labai
artimos
apskritimui, orbitos ekscentricitetas
(suplokštėjimas) mažesnis nei 1 %. Kai
Venera atsiduria tarp Žemės ir Saulės,
ši padėtis vadinama apatine jungtimi,
mažiausias atstumas tarp planetų
tampa apie 40 milijonų km. Ši apatinė
jungtis kartojasi kas 584 Žemės
dienas.
Ankstyvieji tyrinėjimai
Pitagoras, Vl a. pr.
mūsų.
erą
stebėdamas
planetos judėjimą nustatė,
jog rytais ir vakarais patekanti
„žvaigždė“ yra vienas ir tas
pats dangaus kūnas. XVII
amžiaus pradžioje Galilėjas
Galilėjus pastebėjo Veneros
fazes,
kintančias
nuo
pjautuvo į priešpilnį, o
galiausiai į pilną skritulį ir
atvirkščiai.
Venera
Moksliniai tyrimai iš
Žemės
Pirmoji
nepilotuojama
misija į Venerą, ir apskritai
pirmoji misija į kitą planetą,
buvo „Venera 1“, paleista 1961 m.
vasario 12 d. Tai pirmasis Tarybų
Sąjungos didelių pasiekimų
Veneros programos kosminis
aparatas,
tačiau
misijos
neįvykdęs. Iš viso buvo paleista
15 „Venera“ kominių apratų. Taip
pat šiandiena „Venus Express“
ten dirba, krurį sukūrė Europos
kosmoso tyrimų agentūra, o
paleido
Rusijos
kosmoso
agentūra.
Palydovai
Venera
palydovų
(mėnulių) neturi, tačiau
dabar aplink ją sukasi
asteroidas 2002 VE68.
Žemė
Žemė yra trečia nuo Saulės
(tarp Veneros ir Marso) ir penkta
pagal masę. Žemės amžius yra apie
4,57 mlrd. metų. Jūros ir vandenynai
sudaro apie 71 % viso Žemės
paviršiaus, o sausuma užima 29 %.
Sausumos paviršiuje yra nelygumų –
kalnų, daubų ir panašiai, tačiau net
didžiausi kalnai bei vandenyne
giliausios įdubos, palyginus su visos
Žemės dydžiu, yra labai maži. Dėl to
bendra Žemės forma priimta laikyti
tą, kurią sudaro ramus jūrų ir
vandenynų
paviršius,
tariamai
pratęstas per žemynus. Toks
paviršius
vadinamas
lygio
paviršiumi. Tyrimais nustatyta, kad
teorinis Žemės paviršius yra
elipsoidas, t. y. figūra, kuri gaunama
sukant elipsę apie jos mažąją ašį.
Žemės sandara
Kietas
išorinis
Žemės
sluoksnis vadinamas pluta, kurią
sudaro sustingusios lavos produktai
— granitai ir bazaltai. Po pluta yra
Žemės mantija, susidedanti iš
olivino ir pirokseno (magnio ir
geležies silikatų). Po žemynais
mantija prasideda 35-70 km gylyje, o
po vandenynais — 6-10 km gylyje.
Mantijos storis apie 2900 km. Po ja
yra 2200 km storio skystas
sluoksnis,
vadinamas
išorinis
branduolys, kurio viduje glūdi 1250
km
spindulio
kietas
vidinis
branduolys. Jį sudaro geležies ir
nikelio lydinys su geležies sulfido
priemaiša.
Žemės
centre
temperatūra siekia maždaug 6000
K, o tankis 12-17 g/cm³.
Žemės palydovas
Mėnulis – vienintelis Žemės
gamtinis palydovas ir artimiausias
jai kosminis kūnas. Mėnulis nuo
žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės.
Antras pagal šviesumą (po Saulės)
kosminis kūnas. Plika akimi
šviesiame
Mėnulio
skritulyje
matomos tamsios dėmės ir lygios
žemesnės sritys; jos vadinamos
jūromis.
Šviesios
sritys
yra
aukštumos ir vadinamos žemynais.
Šie pavadinimai sąlygiški, nes
Mėnulio paviršiuje nėra didelio
kiekio vandens. Tiek jūrose, tiek
žemynuose
daug
kraterių.
Matomoje Mėnulio pusėje lygumų
daugiau negu nematomoje.
Marsas
Marsas – ketvirtoji
pagal atstumą nuo saulės
ir septinta pagal dydį
Saulės sistemos planeta.Iš
Žemės matomas plika
akimi kaip ryški rausvos
spalvos
žvaigždė.
Dėl
rausvo atspalvio žvelgiant
iš Žemės kartais vadinama
„raudonąja
planeta“.
Planetos pavadinimas kilęs
nuo romėnų karo dievo
Marso
(graikų
Arėjo
atitikmuo).
Marsas
Fizinės charakteristikos
Marsas skrieja aplink Saulę elipsine
orbita vidutiniu 24,1 km/s greičiu. Nuotolis
nuo Saulės kinta nuo 207 iki 249 milijonų
km. Saulę jis apskrieja per 1,9 metų (687
Žemės paras). Vidutinis atstumas nuo
Marso iki Saulės yra 228 mln. km (1,52 a.v.).
Paros trukmė Marse yra tik pusvalandžiu
ilgesnė nei para Žemėje (24,37 val). Panašus
į Žemės ir orbitos posvyris į ekliptikos
(sukimosi) plokštumą (25,2°), todėl Marse,
kaip ir Žemėje, keičiasi metų laikai.
Atmosfera labai reta, jos slėgis 170 kartų
mažesnis nei Žemėje. Temperatūra ties
planetos pusiauju naktį nukrinta iki 170 K
(-103 °C), dieną pakyla iki 290 K (+17 °C);
ties ašigaliais vidutinė temperatūra vasarą
būna apie -75 °C, žiemą – apie -125 °C.
Judėjimas
Aplink Saulę Marsas skrieja
elipsės formos orbita, kurios
viename židinyje yra Saulė. Dėl to
Marso nuotolis nuo Saulės kinta
nuo 206 iki 250 milijonų
kilometrų.
Planetos
orbita
pasvirusi į ekliptikos plokštumą
(ta plokštuma Žemė skrieja aplink
Saulę)
1,85°.
Saulę
Marsas
apskrieja per 686 dienas ir 23
valandas, vidutiniu 24 km/s
greičiu. Būdamas arčiausiai Saulės
Marsas
orbitoje
skrieja
maksimaliu 26,5 km/s, o toliausiai
Saulės – 21,9 km/s greičiu.
Marsas
Paviršius
Marso paviršiuje daug kraterių, yra
kanjonų,
plokštikalnių,
lygumų,
ugnikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas
apie 10 mln. km. Kalnuotos Marso sritys
meteoritinių kraterių nusėtos daugiau, nei
žemumos, kurių daugiau šiauriniame
pusrutulyje. Aukščiausi planetos kalnai yra
4 ugnikalniai (Olimpas, Arsija, Askrėja ir
Povas), esantys Tarsidos srityje, o jų aukštis
siekia 26-27 km. Planetos plutoje yra
didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra
4000 km ilgio, 100 km pločio ir iki 6 km
gylio
Marinerio
kanjonų
sistema
(Marinerio slėnis), besitęsiantis beveik
lygiagrečiai planetos pusiaujui. Vietomis
vingiuoja sausos upių vagos. Marso pietų
pusrutulis apie 3 km aukštesnis negu
šiaurinis, be to, pietiniame pusrutulyje
žymiai daugiau kraterių.
Atmosfera
Marso atmosferą sudaro anglies
dioksidas (95 %), azotas (2,7 %),
argonas (1,6 %), deguonis (0,1 %),
vandens garai (<0,2 %). Planetos
albedas 20 %, slėgis prie planetos
paviršiaus 170 kartų mažesnis negu
prie Žemės paviršiaus: 15-45 km
aukštyje kartais matomi
ploni
debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl
retos ir giedros Marso atmosferos labai
kinta paviršiaus temperatūra per parą:
pusiaujo srityse vidurdienį paviršius
įšyla iki 20 °C, per naktį atšąla iki 100 °C. Reta atmosfera nesudaro
šiltnamio efekto. Atmosferoje pučia
stiprūs vėjai (iki 100 m/s), kurie
sukelia smėlio audras, apimančias visą
planetą.
Marsas
Kosminiai tyrimai
Marso
tyrimai
ypač
paspartėjo 1965 m., kai pro jį
praskriejo JAV kosminė stotis
„Mariner 4“, perdavusi į Žemę iš
arti
darytas
planetos
nuotraukas. Po to Marsą tyrė dar
3
„Mariner“
programos
kosminės stotys ir 7 sovietinės
stotys „Mars“. Nuo 2004 m.
kosminiai zondai „Spirit“ ir
„Opportunity“ (JAV) tiria Marso
paviršiaus uolienas ir dirvožemį
Palydovai
Marsas turi 2 gamtinius
palydovus – Fobą ir Deimą.
1877 m. juos atrado amerikiečių
astronomas
Asaph
Hall.
Palydovai netaisyklingos formos:
didžiausias
Fobo
skersmuo
28 km, o Deimo – 16 km. Abiejų
palydovų paviršiuje matoma
daugybė smūginių kraterių.
Manoma, jog palydovai yra kiti
astronominiai
kūnai
(pvz.,
asteroidai), patekę į Marso
gravitacijos lauką ir pradėję
skrieti aplink planetą.
Marso palydovai
Fobas
Deimas
Jupiteris
Jupiteris yra penktoji pagal
nuotolį nuo Saulės sistemos
planeta, dujinė milžinė. Turi
žiedų sistemą.Kaip ir kitos
planetos, Jupiteris aplink Saulę
skrieja ištęsta elipsine orbita,
kurios viename židinyje yra
Saulė. Nuotolis tarp Saulės ir
Jupiterio kinta nuo 740 mln. iki
816 mln. km, Saulę apskrieja per
11,86 Žemės metų. Tai –
didžiausia
Saulės
sistemos
planeta, kurios skersmuo už
Žemės didesnis 11 kartų, tūris –
1331 kartą, o masė - 317 kartų.
Sandara ir atmosfera
Jupiteris neturi kieto
paviršiaus. Maždaug 1000 km
gylyje atmosfera pereina į
molekulinio
vandenilio
vandenyną, kuris yra apie 17
000 km gylio. Po juo yra
maždaug 44 000 km storio
kieto vandenilio sluoksnis, o
centre – apie 10 000 km
spindulio
branduolys,
sudarytas
iš
silikatų,
susimaišiusių su vandens,
amoniako ir metano ledais.
Debesų temperatūra yra 135 K
(-138 °C).
Jupiterio palydovai
Aplink Jupiterį skrieja 63 gamtiniai palydovai,
keturi didieji matomi pro nedidelį teleskopą arba net
stipresnį žiūroną: Ganimedas, Kalista, Ijo ir Europa.
Trys iš jų didesni už Mėnulį, o Ganimedas – net ir už
Merkurijų. Kelis iš šių palydovų 1610 m. atrado
Galilėjo Galilėjus.
Jupiterio palydovas „Ganimedas“
Ganimedas yra Jupiterio
palydovas, didžiausias Saulė
sistemoje. Jo skersmuo 5268
km, t. y. jis 8% didesnis už
Merkurijų.
Taip
pat
Ganimedas - masyviausias
palydovas Saulės sistemoje,
šie kiek daugiau nei 2 kartus
sunkesnis už Žemės palydovą
Mėnulį.
Tai
septintas
palydovas pagal nuotolį nuo
planetos
ir
trečias
vadinamųjų
Galilėjaus
palydovų. Aplink Jupiterį
apsisuka per septynias dienas.
Jupiterio palydovas „Kalista“
Kalista – antras pagal
dydį Jupiterio palydovas.Pagal
skersmenį šiek tiek mažesnis
už
Merkurijų.
Kalistos
paviršius yra ledinis su
daugybe smūginių kraterių.
Manoma, kad po ~200 km
storio ledo pluta gali būti net
iki 10 km gylio sūrus
vandenynas, dar giliau –
uolienų ir ledo mišinys. Turi
silpną magnetinį lauką ir retą
anglies dioksido atmosferą.
Jupiterio palydovas „Ijo“
Ijo – palydovas pavadintas
graikų mitologijos personažės
Ijo vardu, kuri buvo Dzeuso
(Jupiterio romėnų mitologijoje)
mylimoji. Ijo labiausiai žinomas
dėl savo vulkanų aktyvumo. Šiuo
metu yra laikomas vulkaniškai
aktyviausiu
kūnu
Saulės
sistemoje. 2001 vasario mėnesį
buvo užfiksuotas didžiausias
visoje
Saulės
sistemoje
ugnikalnio išsiveržimas. Ijo turi
panašius į Žemės ugnikalnius,
kurie išmeta sierą ir sieros
dioksidą
Jupiterio palydovas „Europa“
Europa – ketvirtas pagal
diametrą palydovas, todėl
priskiriamas prie keturių
didžiųjų Jupiterio palydovų.
Palydovas pavadintas graikų
mitologijos dievo Dzeuso
mylimosios Europos garbei.
Dievas Dzeusas pasivertęs
baltu buliumi suviliojo ir
pagrobė Europą. Ją nusinešė į
Kretą, kur ji susilaukė trijų
vaikų: Mino, Radamanto ir
Sarpedono.
Saturnas
Saturnas – antra
pagal dydį (po Jupiterio)
ir šešta pagal atstumą
nuo Saulės. Saturnas
matomas plika akimi, dėl
to žinomas nuo senovės.
Saturnas nuo Saulės
vidutiniškai nutolęs per
1429 milijonų km. Aplink
Saulę apsisuka per 29,64
metus
Saturnas
Sudėtis
Saturnas
priklauso
didžiosioms dujų planetoms.
Jo atmosfera kaip ir Jupiterio
susideda
daugiausia
iš
vandenilio ir helio, tačiau
kitokiu
santykiu.
Jeigu
Jupiterio atmosferoje šie
elementai
yra
panašiu
santykiu kaip ir Saulėje, tai
Saturne helio dalis yra žymiai
mažesnė.
Fizinės charakteristikos
Planetos skersmuo per
ekvatorių yra 60 000 km, per
polius – 6000 km mažesnis.
Planetos masė 95 kartus viršija
Žemės masę. Aplink ašį Saturnas
apsisuka per 10,25 val. Saturno
žiedas
susidaręs
iš
ledo
gabaliukų. Šiauriniame poliuje
stebėta šešiakampė debesų
sistema.Saturnas yra antroji
pagal dydį planeta. Jo pusiaujinis
skersmuo 120 000 km, ašigalinis
- daug trumpesnis, tai yra dėl to,
kad planeta yra labai plokščia.
Saturno palydovai
Saturnas turi mažiausiai 62 palydovus, iš kurių 53
turi oficialius pavadinimus. Keli jų: Titanas, Panas,
Atlantas, Prometėjas, Pandora, Epimetėjas, Janas,
Mimas, Enceladas, Tetija, Telesta, Kalipsė, Dionė,
Elenė, Rėja, Hiperionas, Japetas, Febė.
Saturno palydovai :
Titanas
Pandora
Uranas
Uranas – pirmoji Saulės sistemos
planeta, atrasta pro teleskopą. 1781 m.
kovo 13 d. planetą atrado anglas Viljamas
Heršelis. Planeta pavadinta seniausiojo
graikų dievo Urano vardu. Uranas –
planeta milžinė – jos skersmenyje būtų
galima išrikiuoti 4 Žemės dydžio
planetas, o iš planetos masės padaryti 14
Žemės dydžio planetų. Uranas skrieja 6,8
km/s greičiu ir Saulę apskrieja per 84
mūsų metus. Orbita labai ištęsta –
perihelyje Uranas būna 270 mln. km
arčiau Saulės negu afelyje. Planetos
pusiaujo posvyris į orbitą beveik 90°
laipsnių, todėl Uranas rieda tartum
kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną,
tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga
diena, kitoje ilga naktis.
Urano sandara
Urano atmosfera susideda iš
82 % vandenilio, 15 % helio, 2 %
metano, taip pat amoniako.
Paviršių pastoviai dengia debesys.
Jie sudaryti iš amoniako ledo,
vandens ledo, metano ledo ir
amonio hidrosulfido kristalėlių.
Kadangi planeta skrieja 19 kartų
toliau nuo Saulės negu Žemė,
gauna 360 kartų mažiau šviesos ir
šilumos.
Išorinių
debesų
temperatūra siekia vos −218 °C
Temperatūra planetos paviršiuje
kur kas didesnė – 58 °C, tačiau
beveik visame paviršiuje ji
išsilaiko vienoda.
Urano palydovai
Planeta turi bent 27
gamtinius palydovus. Dauguma
jų pavadinti V. Šekspyro arba
Alexander Pope kūrinių veikėjų
vardais. Iš Žemės galima
pamatyti 5 didžiausius Urano
palydovus – Mirandą, Arielį,
Umbrielį, Titaniją ir Oberoną.
Didieji palydovai sudaryti iš ledo
ir uolienų, paviršius nusėtas
tarpekliais
ir
krateriais.
Didžiausias palydovas – Titanija.
Jos skersmuo apie 1580 km.
Urano palydovas „Miranda“
Miranda – mažiausias iš
vidinių Urano palydovų. Čia
gausu įvairiausių geologinių
darinių – kraterių, gūburių,
labai
aukštų
ir
stačių
skardžių, slėnių, tektoninių
lūžių, matomi keisčiausių
formų dariniai, pavyzdžiui,
tarytum
plūgu
išvagoti
laukai. Kai kurie astronomai
teigia, kad prieš daugelį metų
Mirandą sutrupino kitas
kūnas, o vėliau jos dalys vėl
susijungė,
sudarydamos
dabartinį kraštovaizdį.
Urano palydovas „Arielis“
Arielis
–
Urano
palydovas. Atrastas kartu su
Umbrieliu 1851 m. spalio 24 d.
Viljamo Laselio. Pavadinimas
parinktas iš Viljamo Šekspyro
kūrinio. Apie 70 % teritorijos
dengia ledynai (vandens,
anglies dioksido, metano),
likusią dalį dengia silikatinės
uolienos. Palydove gausu
kraterių
(didžiausias
pastebėtas – Jangoras, 78 km
skersmens), lūžių, kanjonų.
Urano palydovas „Urielis“
Umbrielis – Urano
palydovas.
Sudarytas
daugiausia
iš
ledo
(vandens,
anglie
dioksido, galbūt metano)
ir silikatinių uolienų.
Aplink pusiaują eina
neaiškios
kilmės
šviesesnis žiedas (kaip
manoma
krateris)
Vunda.
Urano palydovas „Titanija“
Titanija arba Uranas
III – didžiausias Urano
palydovas. 1787 m. sausio
11 d. atrado britų
astronomas
William
Herschel. Pavadintas fėjų
karalienės
Titanijos
vardu
iš
Viljamo
Šekspyro
komedijos
„Vasarvydžio
nakties
sapnas“.
Urano palydovas „Oberonas“
Oberonas
arba
Neptūnas IV – toliausiai
esantis didysis Urano
palydovas. 1787 m. sausi
11 d. atrado britų
astronomas
William
Herschel. Pavadintas fėjų
karaliaus Oberono vardu
iš Viljamo Šekspyro
komedijos „Vasarvydžio
nakties sapnas“.
Neptūnas
Neptūnas
–
Saulės
sistemos išorinė planeta, aštunta
pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink
Saulę skrieja elipsine orbita
vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika
akimi yra nematomas, kadangi
opozicijoje jo ryškis siekia tik 7,6
ryškio. Pro teleskopą opozicijos
metu
Neptūno
skritulys
matomas 2,5" kampu. Neptūno
atmosfera
susideda
iš
vandenilio,
helio,
metano,
amoniako. Paviršių nuolatos
dengia debesys. Atmosferos
geometrinis albedas 50 %.
Neptūno palydovai
Neptūnas turi 13 gamtinių palydovų. Didžiausias
jų – Tritonas, kurį atrado William Lassell, praėjus tik 17
dienų po paties Neptūno atradimo. Tritonas, skirtingai
nuo kitų didelių planetinių palydovų, skrieja priešinga
orbita.Kiti žinomesni Neptūno palydovai: Nereidė,
Protėjas, Najadė, Talasa, Despina, Galatėja, Larisa.
Neptūno palydovai
„Tritonas“
Ačiū už dėmesį!
Informacija imta iš:
http://lt.wikipedia.org