Transcript IX tema - VU Teisės fakultetas

Politinių ir teisinių teorijų istorija
DOC. DR. HAROLDAS ŠINKŪNAS
IX. XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės
Vokietijos filosofų politinė ir teisinė doktrina
IX. 1. Imanuelio Kanto
(1724-1804 m.) politinė ir
teisinė teorija. Moralės ir
teisės
santykis.
Teisės
samprata. Mokymas apie
valstybę ir valdymo formų
klasifikacija.
Teisinės
valstybės
teoriniai
pagrindai.
Amžinosios
taikos projektas.
Svarbiausieji darbai
 VISUOTINĖS ISTORIJOS IDĖJA PASAULIO PILIETIJOS
(1784) (liet. In Immanuel Kant. Politiniai
traktatai. Vilnius: Aidai, 1996).
 Į AMŽINĄJĄ TAIKĄ (1795) (liet. In Immanuel Kant.
Politiniai traktatai. Vilnius: Aidai, 1996).
 METAFIZINIAI TEISĖS MOKSLO PAGRINDAI (1797).
POŽIŪRIU
Moralės imperatyvas
Aš visada privalau elgtis tik taip, kad galėčiau taip
pat norėti, kad mano maksima taptų visuotiniu
dėsniu.
Kategorinio imperatyvo ribotumas:
 Gyventi absoliučiai pagal imperatyvo reikalavimus
galėtų nebent šventasis;
 Prigimtinis polinkis ieškoti laimės ir malonumų
veikia protą, drumsčia valią ir trukdo gyventi pagal
imperatyvo reikalavimus.
Politinė problema
„Didžiausia žmonių giminės problema, kurią spręsti
juos verčia gamta, yra pilietinės, visuotinės teisinės
visuomenės pasiekimas. (...) Didžiausiu gamtos
uždaviniu žmonių giminei laikytina visuomenė,
kurioje laisvė, valdant išoriniams įstatymams, būtų
kiek įmanoma artimiau susieta su neįveikiama
prievarta, t.y. toks uždavinys turėtų būti tobulai
teisinga pilietinė santvarka. Pereiti į šią prievartos
būklę žmones, paprastai linkusius į nevaržomą laisvę,
verčia neganda; ir didžiausia jų – ta, kurion vienas
kitą įstumia žmonės, dėl polinkio mėgautis laukine
laisve negalintys ilgą laiką išbūti vienas šalia kito.“
Politinės problemos sprendimo būdas
„Žmogus yra gyvūnas, kuriam, jeigu jis gyvena tarp
kitų savo giminės narių, reikalingas šeimininkas. Juk
jis, be abejonės, piktnaudžiauja savo laisve kitų, į jį
panašių būtybių atžvilgiu; ir nors kaip protinga
būtybė jis nori įstatymo, kuris apribotų visų laisvę,
vis dėlto jo paties egoistinis gyvūniškas polinkis
gundo jį laikyti save išimtimi visur, kur įmanoma.
Vadinasi, jam reikia šeimininko, kuris palaužtų jo
paties valią ir priverstų jį paklusti visuotinai
galiojančiai valiai, kurios sąlygomis kiekvienas gali
būti laisvas. Bet kur gi jis gali rasti tokį šeimininką?“
Teisės reikalavimas
Elkis taip, kad tavo laisvė būtų suderinta su kiekvieno
laisve pagal visuotinį įstatymą.
Teisės esmė:
 Reguliuoja tik išorinį elgesį;
 Nekreipiamas dėmesys į tikslus, motyvus ir pan.;
 Teisė ne įtikinėja, o priverčia.
Aš galiu priversti atlikti vieną ar kitą veiksmą, kuris yra
priemonė tam tikram tikslui pasiekti, tačiau negaliu būti
kitų priverstas turėti vienokį ar kitokį tikslą.
Valstybės samprata
 Valstybė steigiama visuomenės sutartimi atsisakant




netvarkingos laukinės laisvės tam, kad būtų įgyta
tikroji laisvė valstybėje.
Valstybė yra teise grindžiama žmonių sąjunga.
Suverenitetas priklauso tautai.
Valstybės valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji
ir teisminė.
Valstybės valdžiai priešintis neleidžiama, permainos
turi būti daromos reformų keliu.
Piliečio statuso elementai
Iš tautos suvereniteto kyla šie piliečio bruožai:
 Teisinė laisvė.
 Teisinė lygybė.
 Pilietinis savarankiškumas.
 Pilietis teisės srityje nereikalingas atstovavimo.
Valdymo formos
Kiekis asmenų, turinčių valdžią (forma imperii):
 Autokratija;
 Aristokratija;
 Demokratija.
Ar įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios atskirtos
(forma regiminis):
 Respublika;
 Despotija.
Amžinosios taikos projektas
 Jokia sutartis nebus taikos sutartimi, jeigu ji sudaryta su





slaptomis išlygomis būsimajam karui;
Jokia savarankiška valstybė neturi būti įgyta kitos
valstybės nei paveldint, nei maininkaujant ar gaunant
dovanų;
Reguliariosios kariuomenės turi ilgainiui išnykti;
Valstybės skolos neturi būti naudojamos tvarkyti
užsienio reikalus;
Jokia valstybė neturi jėga kištis į kitos valstybės
santvarką ir valdymą;
Jokia valstybė, kariaudama su kita, neturi imtis tokių
priešiškų veiksmų, dėl kurių, sudarius taiką, taptų
neįmanomas abipusis pasitikėjimas.
IX. XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės
Vokietijos filosofų politinė ir teisinė doktrina
IX. 2. Georgo Friedricho
Hegelio (1770-1831 m.)
politinės ir teisinės idėjos.
Abstrakti teisė, moralė,
dorovė.
Tarpasmeninės
individų sąjungos: šeima,
pilietinė
visuomenė,
valstybė.
Valstybės
sąrangos
problematika.
Tarptautinės
teisės
koncepcija.
Svarbiausieji darbai
 VOKIETIJOS KONSTITUCIJA (1800-1802)
 DVASIOS FENOMENOLOGIJA (1807) (liet. Georg
Wilhelm Friedrich Hegel. Dvasios fenomenologija.
Vilnius: Pradai, 1997).
 TEISĖS FILOSOFIJOS APMATAI (1820) (liet. Georg
Wilhelm Friedrich Hegel. Teisės filosofijos apmatai.
Vilnius: Mintis, 2000).
 FILOSOFIJOS ISTORIJA (liet. Georg Wilhelm Friedrich
Hegel. Filosofijos istorijos paskaitos. 3 tomai.
Vilnius: Alma littera, 1999-2001).
Hegelio dialektika
Valstybės ir teisės idėja apima:
 Subjektyvią dvasią (tai – individuali sąmonė);
 Objektyvią dvasią (visuomenės sukurti institutai);
 Absoliučią dvasią (išoriniame pasaulyje realizuota
laisvė kaip absoliuto valia).
Subjektyvi dvasia (tezė) – objektyvi dvasia
(antitezė) – absoliuti dvasia (sintezė).
Laisvos valios ir teisės pasireiškimas
Laisva valia ir teisė pasireiškia objektyvioje dvasioje
kaip:
 ABSTRAKČIOJI TEISĖ,
 MORALUMAS,
 DOROVĖ.
Abstrakčioji teisė
„Savyje esanti, arba abstrakti, valia yra asmuo. (...)
Asmenybėje apskritai glūdi teisnumas ir ji sudaro
ABSTRAKČIOSIOS, todėl FORMALIOSIOS, teisės sąvoką bei
patį abstraktų pagrindą. Todėl teisės principas yra
toks: BŪK ASMUO IR GERBK KITUS ASMENIS.“
Abstrakčioji teisė pasireiškia kaip:
 NUOSAVYBĖ,
 SUTARTIS,
 NETEISĖ.
Moralumas (I)
„Nusikaltimas ir keršijantis teisingumas yra būtent ta
valios vystymosi forma, kurioje ji pasiekė skirtumą
tarp VISUOTINĖS SAVYJE ir ATSKIROS SAU valios, kuri
skiriasi nuo anos esančios, be to, kad savyje esanti
valia dėl šio priešingumo grįžo į save ir tapo pati SAU
esančia bei TIKRA. (...) Dabar idėjoje yra
EGZISTENCIJOS pusė arba realus jos momentas, valios
SUBJEKTYVUMAS“.
Moralumas (II)
Moralumas pasireiškia kaip:
 SUMANYMAS IR KALTĖ;
 KETINIMAS IR GEROVĖ;
 GĖRIS IR SĄŽINĖ.
Dorovė
„Subjektyvaus ir objektyvaus savyje bei esančio sau
gėrio vienybė DOROVĖ, ir joje sutaikinimas įvyksta jos
dėka. (...) Dorovė yra LAISVĖS SĄVOKA, TAPUSI ESTINČIU
PASAULIU ir SAVIMONĖS PRIGIMTIMI.“
Dorovė pasireiškia kaip:
 SANTUOKA;
 PILIETINĖ VISUOMENĖ;
 VALSTYBĖ.
Pilietinė visuomenė (I)
„Pilietinė visuomenė yra diferencija, iškylanti tarp
šeimos ir valstybės (...). Pilietinėje visuomenėje
kiekvienas sau – tikslas, visa ktia jam yra niekas. Be
santykio su kitais jis negali visiškai pasiekti savo
tikslų; todėl šie kiti yra priemonės ypatingam tikslui.
Bet ypatingas tikslas, santykiuodamas su kitais,
suteikia sau ypatingybės formą ir pasitenkina pats,
kartu patenkindamas kitų gerovę.“
Pilietinė visuomenė (II)
Pilietinė visuomenė apima:
 POREIKIŲ SISTEMA;
 TEISINGUMO VYKDYMAS;
 POLICIJA IR KORPORACIJA.
Valstybė (I)
„Valstybė kaip substancionalios VALIOS, kurią ji turi į
savo visuotinumą iškeltoje ypatingoje SAVIMONĖJE,
tikrovė yra PROTINGUMAS savyje ir sau. Ši
substancionali vienybė yra absoliutus, tvarus
savitikslis, kuriame laisvė pasiekia savo aukščiausią
teisę, ir šis galutinis tikslas yra aukščiausia teisė
pavieniams žmonėms, kurių SVARBIAUSIA PAREIGA –
būti valstybės nariais. (...) Kadangi ji yra objektyvi
dvasia, pačiam individui būdingas objektyvumas,
tiesa ir dorovė tiek, kiek jis yra valstybės narys.
SĄJUNGA PATI yra tikrasis turinys ir tikslas, ir individų
paskirtis gyventi visuotinį gyvenimą (...)“.
Valstybė (II)
Valstybė pasireiškia kaip:
 VALSTYBĖS VIDAUS TEISĖ (SANTVARKA);
 IŠORINĖ VALSTYBĖS TEISĖ;
 PASAULINĖ ISTORIJA.
Valstybės vidaus teisė
Politinė valstybė išsiskaido į:
 Visuotinybę apibrėžiančią ir nustatančią valdžią,
ĮSTATYMŲ LEIDYBOS VALDŽIĄ;
 YPATINGŲ sferų ir konkrečių atvejų priskyrimą
visuotinybei – VYRIAUSYBINĘ VALDŽIĄ;
 Subjektyvumo kaip galutinio valios sprendimo
valdžią, VALDOVO VALDŽIĄ, kurioje skirtingos valdžios
sujungtos į individualią vienybę.
Valstybės vystymasis į KONSTITUCINĘ MONARCHIJĄ
naujojo pasaulio (...) darbas.
Išorinė valstybės teisė
„Išorinė valstybės teisė remiasi savarankiškų
valstybių SANTYKIU; (...) taigi valstybė kitų atžvilgiu
turi suverenų savarankiškumą. Būti tokiai dėl KITOS,
t.y. BŪTI jos pripažintai, yra pirmoji absoliuti teisė.
TARPTAUTINĖ TEISĖS, kaip VISUOTINĖS, kuri savyje ir
sau turi būti svarbi valstybių santykiams, principas,
(...) yra tas, kad TURI BŪTI LAIKOMASI TARPTAUTINIŲ
SUTARČIŲ.“
Pasaulinė istorija
„Tautai,
kuriai toks momentas būdingas kaip
PRIGIMTINIS
principas,
pavesta
jį
įvykdyti
besivystančios pasaulinės dvasios savimonės plėtroje.
Ši tauta – VIEŠPATAUJANTI istorijoje, šiai epochai - IR
PASAULINĖJE ISTORIJOJE JI GALI TIK VIENĄ KARTĄ BŪTI
EPOCHA“.
 RYTŲ KARALYSTĖ
 GRAIKŲ KARALYSTĖ
 ROMOS KARALYSTĖ
 GERMANŲ KARALYSTĖ
IX. XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės
Vokietijos filosofų politinė ir teisinė doktrina
IX. 3. Istorinės teisės
mokyklos
doktrina:
Gustavas Hugo (1764-1844
m.), Friedrichas Karlas von
Savinji (1779-1861 m.),
Georgas Puchta (17981846
m.).
Prigimtinės
teisės kritika. Teisės kilmė.
Teisės
kodifikavimo
problematika.
G. Hugo, F. Savinji, G. Puchta
G. Hugo: Visuomenės sutarties kritika
 Tokios sutartys niekada nebuvo sudarytos. Valstybės




atsiranda dėl kitų priežasčių.
Visuomenės sutartis praktiškai neįmanoma – milijonai
nepažįstamų žmonių negali susitarti amžinai paklusti
valstybės valdžiai ir institucijoms.
Visuomenės sutartis – ydinga koncepcija, nes nei viena ja
grindžiama valdžia nebus pakankamai tvirta. Valstybės
valdžia yra absoliuti, „kurios atžvilgiu niekas negali
turėti teisinių pretenzijų“.
Valdžia ir teisė formavosi skirtingu keliu. Tiek valdžia,
tiek ir teisė nekyla ir neatitinka aukščiausiojo proto, o
pripažįstamos tik laikinai.
Teisė atsiranda dėl praktinių priežasčių – būtinybės
spręsti ginčus.
G. Hugo: Teisės doktrina
 Teisė
kuriama ne įsakymais ar sutartimis, o
formuojasi stichiškai ir pamažu, kaip ir žaidimo
taisyklės, kalba.
 Teisė yra dvejopa – paprotinė teisė ir įstatymų
leidėjo kuriama pozityvioji teisė.
 Papročių pranašumas tas, kad jie yra visuomenei
žinomi, apibrėžti ir pripažinti.
 Pozityvioji teisė nėra tobula, besikeičianti, o jos
vertingumas pasireiškia tuo, kad ji užtikrina tvarką
visuomenėje.
F. Savinji: Teisės doktrina
 Teisė kyla iš tautos dvasios ir kartu su ja kinta.
 Tauta yra suprantama ne tik kaip dabarties karta, bet ir
kaip ankstesnės kartos, palikusios savo papročius, kurie
jungia įvairias tautos kartas.
 Teisė, kaip ir kalba, plėtojasi ir tobulėja priklausomai nuo
būtinumo.
 Pozityvieji įstatymai bejėgiai kovoti su visuomenės
gyvenimo ydomis. Geriausiu atveju jie tegali padėti
sutvarkyti paprotinę teisę, kuri formuojasi istoriškai dėl
tautos dvasios viduje vykstančių nepaaiškinamų pokyčių.
 Kodifikacijos kritika: vokiečiai „dar neišaugo iki
įstatymų sąvado“.
F. Savinji: Tautos dvasia ir jo raidos etapai
 VAIKYSTĖ, kai teisė tik formuojasi, o pagrindinis žmonių
santykių reguliatorius – paprotys.
 JAUNYSTĖ, kai atsiranda teisininkai, kurie, vienok, dar
nesuformavę profesinės (korporacinės) teisinės sąmonės.
 BRANDA, teisė tampa sudėtinga, o profesinė kvalifikacija
– būtina. Susiformuoja teisės mokslas , teisininkai tampa
uždara grupe. Teisėkūra aktyvi, o teisė tampa labiau
dirbtina.
 SENATVĖ, kai teisėje dominuoja įstatymas, o tautos
kūrybinės galios gęsta. Teisė gyvuoja senųjų taisyklių
pavidalu, kol tautos dvasiai mirus atsiranda nauja tauta
ir nauja teisė.
G. Puchta: Teisės doktrina
 Nematomi teisės šaltiniai – Dievas ir tautos dvasia.
 Išoriniai teisės šaltiniai:
Papročiai;
- Įstatymai;
- Teisės mokslas.
 Teisė kaip gyvas organizmas prisitaiko prie
kintančios aplinkos.
 Teisė patikima tuomet, kai ji patikrinta patirtimi:
„Teisė turi savo istoriją“.
-