Transcript Sename dvare

Šatrijos Raganos
asmenybės ir kūrybos grožis
„KOKIA TU GRAŽI...”
Klaipėdos „Ąžuolyno” gimnazijos mokytoja S. Riaukienė
Šatrijos Ragana
Kokia graži tu pareini
iš jau sudžiūvusių pageltusių rožynų,
palikus baltą saulės skėtį
ant žolės prie begalinių tvenkinių,
kur tik laibų irisų auksas
ir arklys tuščioj ganykloj...
Negrįžimų
alėjomis sutemusiame sename dvare
aš pas tave einu.
Kokia graži tu,
kai žiebi žvakes ant pianino
ir paleidi nakčiai
tamsių plaukų didžiulį mazgą,
kai žvelgi į mus mąsliom, liūdnom akim
iš po tų antakių lakaus juodumo...
Tavim, pašnibždomis taip švelniai šnekančia,
tikiu, nes ta kalbalyg varpo garsas iš vaikystės toliųįsakmi...
J. Vaičiūnaitė 1977
Šatrijos Ragana
(Marija Pečkauskaitė)
(1877-1930)
Romantinės
pasaulėjautos,
krikščioniškos
pasaulėžiūros
kūrėja, kilusi
iš Žemaitijos
bajorų.
Slapyvardis
Savo slapyvardį
rašytoja susiejo
su Šatrijos kalnu,
su senaisiais
jo padavimais.
„Nebuvo [...] Lietuvoje kitos moters, kitos rašytojos, kuri
būtų išdrįsusi šitai didžiajai raganystei, šitai kūrybinio
išdidumo provokacijai. Daug kas bandė aiškintis Marijos
slapyvardę. Visuose šiuose aiškinimuose yra kažkiek tiesos,
bet didžioji tiesa yra būtent šita - aiškiaregės provokacija.
Jos išdidumo, jos dvasinės galios jutimo savyje pavadinimas
vardu-ženklu: regiu, esu reginti, turiu savy tą didžią galią ,
galiu kurti.“ (V. Daujotytė)
Gyvenimas
Gimusi Medingėnuose,
sename giminės dvare su
prosenių portretais ant sienų,
senoviškomis tradicijomis.
Augo Užvenčio dvare, jai
labai svarbioje „senojo dvaro”
vaizdų ir vaizdinių erdvėje.
Prie Ventos, prie senojo
malūno, seno sodo alėjoje
mėgo vaikščioti viena,
mąstyti.
Ventos aprašymas apysakoje
„Viktutė”
„ (…) Gražios dabar naktys: šviesios, tylios, ramios. Tamsiame danguje žiba apskritas
mėnuo, auksinės žvaigždės blizga mirksėdamos, o žemai viskas balta ir balta… Sodo
medžiai miega, apdengti sniego pūkais, toliau matyti užšalusi Ventos vaga, panaši į
platų vieškelį, – dar toliau – susikūprinusių trobelių būrys… Toks visur ramumas,
tokia tyla… Kaip man visa tai brangu! Kaip lengvai kvėpuoja krūtinė tokiomis
naktimis,
turėdama prieš save tą mylimą
Ventą, tas senas surūkusias
trobeles… Venta jau numetė ledus,
bėga ūždama ir griaudama tiltus.
Kartais, turėdama laiko, einu pas
malūną, ir, atsistojusi ant tilto,
žiūriu, kaip vanduo puola žemyn.
Žiūriu, žiūriu,
atsitraukti negalėdama, taip gražiai
atrodo…”
Gyvenimas
KAS FORMAVO BŪSIMOSIOS RAŠYTOJOS
PASAULĖŽIŪRĄ?
1. Gimė lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje, sename
dvare;
2. Laiminga vaikystė inteligentų šeimoje:
muzikuojanti motina, skaitantis tėvas;
3. Graži žemaitiška tarmė;
4. Jaunų brolių mirtis- skaudžiausi išgyvenimai;
5. Labdara ir asketiškas gyvenimo būdas;
6. Žavėjimasis klasikine muzika, ypač romantine.
Gyvenimas
Su broliais, seserimi, mama,
kun. K. Bukantu
Vienintelėje
išlikusioje
rašytojos
autobiografijoje Marija rašo: “Esu
šeimynoje vyriausia - paskui sesuo Zofija,
paskui brolis Steponas, paskui Vincentas.
1885 m. gavau pirmąją mokytoją, iš Vilniaus
Sumorokaitę (advokato sesuo). Bet jau prieš tai
mokėjau skaityti - kuomet išmokau - nežinau,
labai anksti - 5 metų jau turėjau tėvo
užprenumeruotą „Wieczory rodzinne”, laikraštį
vaikams. Visa kūdikystė - auksinė. (...) Rodos,
1891 m. susipažinau su Povilu Višinskiu - jis
mane pastūmė sąmoningo lietuviško patriotizmo
linkui. Bene tais pačiais metais nukeliavau į
Peterburgą - į III kl., bet buvau taip trumpai,
kad neverta net kalbėti. Susirgau ir nebegalėjau
sugrįžti. (...) 1896 buvau Varšuvos
bitininkystės kursuose. 1898 mirė tėvas. (...)
1899 buvau pas Motyną Šiauliuose. 1900 m.
mirė brolis Steponas Šiauliuose, būdamas IV
kl. (...) 1905 metų pradžioje išvažiavau į
Zürichą. (...)”
Mokslai, studijos, darbas
• Peterburgo gimnazijoje;
• Varšuvoje mokėsi
bitininkystės;
• Ciuriche ir Friburge
(Šveicarijoje) studijavo
filosofiją, literatūrą, pažino
Europos kultūrą;
• Mokytojavo Marijampolės
mergaičių ‘Žiburio”
gimnazijoje.
Gyvenimas
1907 m. grįžusi iš Šveicarijos, apsigyveno
Šaukote (Kelmės r.). Čia jos mama dirbo
šeimininke Šaukoto klebonijoje pas kunigą
Kazimierą Bukontą. Vėliau kartu su seserimi
Sofija įsteigė Vilniuje knygyną, bet, kaip pati
rašė, „tai buvo baisiai klaidingas žygis” verslas neatitiko Marijos prigimties ir
interesų. Knygyną uždarė 1909 m.
Nuo 1909 m. rudens iki 1915 m. dirbo
Marijampolės
progimnazijos
vedėja.
Gimnaziją keliant į Mogiliovo guberniją,
rašytoja nutarė likti Lietuvoje ir tais pačiais
metais atvyko gyventi į Židikus, kur kartu su
kunigu Kazimieru Bukontu gyveno ir jos
mama Stanislava bei sesuo Sofija. Čia
rašytoja praleido 15 paskutiniųjų savo metų.
Židikai- Šatrijos Raganos
namas
Židikai- Šatrijos Raganos
muziejus šiandien
Muziejaus ekspozicija
Netoli Užvenčio, Ušnėnų dvare, tais laikais
gyveno ir Povilas Višinskis. Jis nuo 1891 metų
vasaros lankydavosi Pečkauskų šeimoje,
susipažino su Marija, pamilo ją ir pažadino
Marijos domėjimąsi Lietuvos istorija, skatino ją
mokytis lietuvių kalbos ir kurti lietuviškai.
Užventyje 1892 - 1893 m. gyveno ir Žemaitė.
O apie senąjį Užvenčio dvaro rūmą,
sodą, tvenkinį skaitome:
„ (…) Už miškų, upių, tarp daubų ir kalnų stovi seno dvaro rūmas. Ne aukštas,
bet ilgas ir platus, dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių
kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo
prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis, miegūstas tvenkinys paslaptingomis
gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsigiedojęs,
įsikvepėjas, įsisvajojęs sodnas. Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės
tvenkinį ir rūmą – ištikimus savo draugus – ir šnibžda jiedviem kažkokias
nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgias, amžinas godas.
O tuodu klauso – tylūs ir susimąstę. Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį
įsikišęs, spirejų žydinčių krūmų uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo
kranto auga gluosnis, kurio stuobrys, matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris
naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį, kuriame labai patogiai galima sėdėti
atsilošus. Kanakados radova tą kampelį su mamate. Mamatė išpiovė ant vieno
stuobrelio mano raidę ir tarė: – Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia. O kai čia
sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo
galvelę.”
Povilas Višinskis
Kartais nežinau, ką daryti, taip liūdnu ir juoda vis! rašytojas, spaudos
Rodos man, jog niekam nesu reikalinga ant šio
darbuotojas,
svieto, jog jokios naudos nieks neturi iš manęs –
režisierius,
ir gana. Kad man kas parodytų eiti kur, nors dieną
lietuvybės
naktį vargti dėl gero žmonių, žūti, kentėti, eičiau ir tada būčiau, man rodos, laiminga
propaguotojas,
kaip niekados....
Iš laiško Povilui 1896 11 ) politinis veikėjas.
Veiklos sritys
Rašytoja
Nacionalinio
judėjimo
dalyvė
Labdarė
Šatrijos
Ragana
Vertėja
Pedagogė
Svarbiausi kūriniai
Židikuose gimė žymiausi rašytojos kūriniai:
Apsakymai:
“Sulaukė” (1906);
“Dėl ko tavęs čia nėra?”(1898);
“Irkos tragedija”(1924);
“Mėlynoji mergelė” (1925).
Apysakos:
“Viktutė”(1903);
“Vincas Stonis”(1906);
“Sename dvare”(1922).
Čia gyvendama ji rengė spaudai savo „Raštus” ir itin
daug laiko bei jėgų skyrė labdarai, blaivybės judėjimo
organizavimui,miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų
švietimui, kultūrinei veiklai.
Kūrybos bruožai
1. Sunkiai priskiriama kuriai nors vienai srovei:
romantikė, realistė, impresionistė, simbolistė;
2. Kūrybos centre yra viena absoliuti vertybė –
žmogaus siela. Jos subtilumą, turtingumą
įkūnija moteris.;
3. Akcentuojamas atskiras žmogus, jo būties
poetiškumas, paprastas, bet kylantis iš meilės, iš
gamtos grožio, iš begalybės, idealo ilgesio, iš
vaiko ir motinos ryšio, iš mirusių, išėjusių
begalinio gailesčio;
4. Mėgstamos temos: meilės, egzistencinės
(mirties, skausmo, liūdesio, džiaugsmo, ilgesio).
Kūrybos bruožai
Apysakos
5. Pasakojimą praturtino
naujais būdais:
pasakojimu pirmuoju
asmeniu, dienoraščiu,
užrašais, praeities ir
dabarties laiko
sanpynomis.
6. Vidinio žmogaus
pasaulio vaizdavimo
galimybes rašytoja
išplėtė muzikos ir
gamtos paralelėmis.
„Sename dvare” rankraštis
Apysaka „Sename dvare”
 „Sename dvare” – svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys,
parašytas gyvenimo pabaigoje.
 Rašydama šią apysaką, rašytoja galvojo apie Užvenčio
dvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę jau buvo ir
artimiausi žmonės: tėvas ir motina, abudu broliai.
 Ypatinga kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį,
pastangos susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima
iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško.
 Kūrinio cente – vienos dvaro šeimos gyvenimas, gražūs,
šilti motinos ir vaikų tarpusavio ryšiai, mamatės Marijos,
meniškos prigimties moters, paveikslas.
Raudoniems saulėlydžiams
begęstant, baltų rožių sidabrinės akys
žiūri į mane pro langą...
Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir
glaudžiu prie žiedo karštą kaktą...
Motin mano! Ar ne tavo rankos baltos, meilios ir švelnutės - taip
meilingai glamonėja? Ar ne tavo tai
rankelės brangios?Ašaroms apsirasojo
žiedas...
O pro langą sidabrinės akys žiūri
vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną
seną aukso sapną…