Transcript 2966_1_8.Finansine_analize

Finansinė analizė
Finansinė analizė – tai procesas, kurio metu, taikant tam tikrus
matematinius ir statistinius metodus, įmonės veiklos duomenis
siekiama paversti naudinga informacija.
Finansinės analizės tyrimo objektas yra įmonių finansinė ir kita su ja
susijusi veikla bei jos rezultatai.
Finansinė analizė tiria finansinę įmonės veiklą pagal įvairius
finansinius rodiklius, kurie gali būti absoliutūs ir santykiniai.
Absoliutūs rodikliai apskaitomi ir apskaičiuojami finansinės veiklos
procese. Absoliutūs rodikliai imami iš įmonės finansinės
atskaitomybės formų – balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos,
pinigų srautų ataskaitos, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos,
aiškinamojo rašto. Absoliutūs rodikliai, apibendrinantys finansinę
įmonės veiklą, tai – bendrasis pelnas, grynasis pelnas, ilgalaikiai ir
trumpalaikiai įsipareigojimai, pardavimo pajamos, pardavimo
savikaina, ilgalaikis ir trumpalaikis turtas ir t.t.
Santykiniai rodikliai sudaromi iš absoliučių dydžių. Jie leidžia geriau
palyginti finansinę konkrečių įmonių veiklą, be to, ir pačios įmonės
veiklą galima ištirti išsamiau.
Finansinė analizė
Tikslai
Svarbiausi finansų analizės tikslai yra:
•
įvertinti įmonės finansinį stabilumą, išteklių naudojimo
efektyvumą, išsiaiškinti neigiamų pokyčių gilumines priežastis;
•
tirti vidaus ir aplinkos veiksnių įtaką veiklos rezultatams, taip pat
įmonės veiklos gerinimo galimybes;
•
įvertinti įmonės veiklos efektyvumą, tirti pinigų srautus ir
prognozuoti jų kitimo tendencijas;
•
suformuoti normatyvinę finansinių rodiklių sistemą, kuri leistų
prognozuoti įmonės veiklą, įvertinti priimamų vadybos sprendimų
ekonominį efektyvumą ir pagrįstumą bei dabartinę jos padėtį.
Finansinė analizė
Jos vartotojai
Finansinės analizės vartotojai:
•
Pačios įmonės vadovai ir darbuotojai. Juos labiausiai domina
įmonės plėtros perspektyvos, pelningumas, veiklos efektyvumas ir
strategija;
•
Investuotojai. Jiems reikia informacijos, leidžiančios nuspręsti, ar
pirkti, ar parduoti, ar laikyti konkrečios įmonės akcijas.
Investuotojus labiausiai domina įmonės galimybė mokėti
dividendus, pelno dydis, likvidumas bei veiklos perspektyvos;
•
Kreditoriai (Tiekėjai, bankai ir kiti). Jiems įdomu, ar laiku bus
grąžintos paskolos ir sumokėtos palūkanos – būsimi įmonės pinigų
srautai, jų stabilumas ir patikimumas. Kreditoriai domisi kapitalo
struktūra, nes pagal ją vertina savo paskolų riziką ir įmonės
atsiskaitymo galimybes.
Finansinė analizė
Jos vartotojai (2)
•
Auditoriai ir kiti kontrolieriai. Jie domisi mokesčių mokėjimu,
veiklos tęstinumu, išteklių panaudojimu ir statistine informacija.
Juos pirmiausia domina, ar įmonės finansinės ataskaitos
patikimos, t.y. ar nėra klaidų, kitokių netikslumų, ar jos rodo tikrą
ir teisingą vaizdą;
•
Visuomenė. Ją domina įmonės veiklos tendencijos, naujausi
pokyčiai, visuomeninė veikla.
Iš susiformavusių atitinkamų finansinės analizės vartotojų
poreikių yra keliami ir atitinkami tikslai atliekant finansinę analizę.
Kai kurie finansinės analizės tikslai yra bendri visiems, kai kurie
skiriasi ir yra specifiški.
Finansinė analizė
Finansinės analizės šaltiniai
Finansinės analizės šaltiniai yra visa ta medžiaga, kuri buvo surinkta
įmonės veiklai analizuoti.
Analizės šaltinius siūloma skirstyti į šias grupes:
Finansinė analizė
Finansinės analizės šaltiniai
Planiniams normatyviniams šaltiniams priskiriami verslo planai,
biudžetai, sąmatos, projektai, programos, standartai ir kiti
parametrai. Šių šaltinių rodikliai analizės metu lyginami su
faktiniais veiklos rodikliais. Lyginimo metu nustatomas planinių
normatyvinių užduočių įvykdymas, išsiaiškinamos nukrypimų
priežastys, patikrinamas planų bei biudžetų realumas.
Buhalterinės apskaitos šaltinių teikiama informacija sudaro nuo 60%
iki 90% visos ekonominės informacijos, kuri yra būtina įmonės
veiklai planuoti, analizuoti bei valdyti. Buhalterinės apskaitos
sistemą sudaro finansinė bei valdymo apskaita.
Daugiausia informacijos finansinei analizei teikia finansinė
atskaitomybė. Joje apibendrinta visa informacija apie įmonės
veiklą ataskaitiniu laikotarpiu.
Į apskaitą neįtraukti analizės šaltiniai yra visi kiti anksčiau
nepaminėti šaltiniai, kurie skirstomi į vidaus ir išorinius. Vidaus
neapskaitiniai analizės šaltiniai, tai įvairių susirinkimų,
konferencijų, apklausų, archyvo bei kiti duomenis gaunami
įmonėje ar jos padaliniuose. Išorės neapskaitiniai šaltiniai, tai
įvairi informacija (statistiniai leidiniai, žinynai, žiniasklaidos
priemonių pranešimai, straipsniai ir kita), kurie gaunami už
įmonės ribų.
Finansinė analizė
Finansinės analizės rūšys
Įmonių veiklos analizės rūšys dažniausiai skirstomos pagal šiuos
požymius:
1.
2.
3.
4.
5.
Pasikartojimo dažnumą – vienkartinė ir periodinė;
Laiką – operatyvinė, retrospektyvinė ir perspektyvinė;
Palyginimo pobūdį – vidinė lyginamoji ir įmonių lyginamoji;
Analitinės programos turinį – kompleksinė ir teminė;
Tyrimo kryptį – horizontalioji, vertikalioji ir santykinė.
Užsienio autoriai dažniausiai mini tris finansinės analizės rūšis:
• Horizontalioji analizė;
• Vertikalioji analizė;
• Santykinė analizė.
Finansinė analizė
Finansinės analizės rūšys
Horizontalioji analizė atliekama tada, kai finansinių ataskaitų duomenys lyginami
su praėjusių laikotarpių ar biudžetų duomenimis, o nuokrypis išreiškiamas
absoliučiais arba santykiniais dydžiais, kurie rodo rodiklių pokytį laiko
atžvilgiu, jo dinamiką. Ši analizė dažniausiai atliekama lyginant 2 - 5 metų
duomenis. Atliekant horizontalią analizę, galima įvertinti ilgalaikio ir
trumpalaikio turto, pajamų ir sąnaudų, apyvartinio kapitalo, grynųjų pinigų
srautų pokyčius. Tačiau šios analizės trūkumas tas, kad nenustatomos rodiklių
pokyčių priežastys.
Įmonių praktikoje dažniausiai atliekama balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų
horizontalioji analizė.
Vertikalioji arba kitaip struktūrinė analizė rodo analizuojamo objekto struktūrą. Ji
atliekama kiekvieną finansinės ataskaitos rodiklį lyginant su bendruoju baziniu
tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Bendras
bazinis rodiklis pavyzdžiui gali būti bendra turto suma, trumpalaikio bei
ilgalaikio turto suma, pardavimo pajamų suma, įsipareigojimų ar nuosavo
kapitalo suma. Atliekant vertikaliąją analizę, galima įvertinti: ar optimaliai bei
racionaliai naudojamas turtas, finansavimo struktūros pokyčius, įmonės
pajamų ir sąnaudų struktūrą ir jų kitimo priežastis, įmonės finansinės būklės
kitimo tendencijas ir kita.
Finansinė analizė
Finansinės analizės rūšys
Horizontaliosios ir vertikalios analizės rezultatai yra pagrindas
santykinei analizei atlikti, t.y. apskaičiuoti įvairius santykinius
rodiklius. Santykinė analizė kitaip dar vadinama koeficientų
analize. Šie koeficientai išreiškia finansinių ataskaitų bei kitos
informacijos duomenų tarpusavio ryšius ir praplečia absoliučių
dydžių analizės galimybes. Santykiniai rodikliai leidžia nesunkiai
palyginti skirtingų įmonių veiklos rezultatus įvairiais aspektais,
nepriklausomai nuo tokių veiksnių kaip priklausomybė tam tikrai
ūkio šakai, įmonės juridinis statusas, dydis ir pan. Naudojant
santykinius rodiklius, galima gana objektyviai ir tiksliai įvertinti
įvairias įmonės veiklos puses, atskleisti rezervus, prognozuoti ir
priimti optimalius valdymo sprendimus. Galima teigti, kad
santykinė analizė yra viena iš svarbiausių priemonių nustatant ir
įvertinant bendrą įmonės finansinę ekonominę būklę.
Finansiniai koeficientai į grupes klasifikuojami įvairiai. Visų
pripažįstamos yra likvidumo (mokumo) rodiklių ir pelningumo
rodiklių grupės. Gana dažnai išskiriama dar ir kapitalo rinkos,
veiklos efektyvumo ir kitos rodiklių grupės.
Finansinė analizė
Balanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų
ataskaitų horizontalioji analizė
Horizontalioji analizė padeda nustatyti finansinių ataskaitų rodiklių
dinamiką. Horizontalios analizės rezultatus galima apskaičiuoti ir
išreikšti absoliučiais dydžiais ir procentais ir taip nustatyti
nukrypimus nuo bazinių rodiklių. Taikomos formulės:
1. Absoliutus rodiklio pokytis - ∆A=A1-A0;
2. Procentinis rodiklio pokytis - ∆A%= (A1-A0)/A0*100; čia:
A1- ataskaitinio laikotarpio duomenys;
A0- praėjusio (bazinio) laikotarpio duomenys.
Finansinių ataskaitų rodiklių horizontaliajai analizei atlikti siūloma
tokia lentelė:
Eil. Nr.
Rodiklio
pavadinimas
Ataskaitiniai Praėjusiej
metai
i metai
Pokytis
Lt
Proc.
Finansinė analizė
Balanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų
ataskaitų horizontalioji analizė
Atliekant horizontaliąją analizę skaičiuojama kiekvieno ataskaitos
(balanso, pelno (nuostolių), pinigų srautų) straipsnio, turinčio
skaičių, rodiklių kitimo dinamika. Horizontaliąją analizę siūloma
atlikti tokiu nuoseklumu:
1. Horizontalioji balanso analizė. Iš šios analizės duomenų galima
spręsti, kuri įmonės ilgalaikio ar trumpalaikio turto dalis didėjo
sparčiau, o kuri atsiliko ir kurie finansavimo šaltiniai padėjo
konkretiems turto elementams didėti, palyginti su praėjusiais
laikotarpiais. Be to, horizontalioji balanso analizė atspindi ir
įmonės skolų kitimo tempus iš viso ir pagal atskiras jų rūšis. Turto
didėjimo tempus reikėtų lyginti su pajamų kitimo tempais – tai
padės nustatyti, ar lėšos turtui įsigyti naudojamos racionaliai.
2. Horizontalioji pelno (nuostolių) ataskaitos analizė. Jos tikslas –
nustatyti pelningai dirbusias įmonės veiklos sritis ir ypač atkreipti
dėmesį į tas veiklos sritis, kurios patyrė nuostolių. Analizės metu
įvertinami straipsnių kitimo tempai. Jei pajamų rodikliai kinta
greičiau nei sąnaudų, grynasis pelnas padidėja, ir atvirkščiai.
Atliekant analizę daug dėmesio reikėtų skirti bendrų ir
administracinių sąnaudų analizei ir priemonių joms mažinti
paieškai.
3. Atliekant pinigų srautų ataskaitos horizontaliąją analizę
stengiamasi nustatyti, kaip kito grynieji pagrindinės veiklos pinigų
srautai, grynieji investicinės ir grynieji finansinės veiklos pinigų
srautai, kokią įtaką šiems pokyčiams darė atskiri rodikliai.
Finansinė analizė
Balanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų
ataskaitų vertikalioji analizė
Vertikaliosios analizės metu nustatoma rodiklių struktūra ir
skaičiuojami struktūriniai pokyčiai. Struktūrinius pokyčius įprasta
reikšti procentiniais punktais.
Vertikaliajai analizei tikslinga sudaryti tokią lentelę:
Eil Rodikliai
Nr.
Ataskaitini
ai metai
Praėjusieji
metai
Lyginamasis
svoris
Pokytis (proc.
punktais)
Bendras Dalinis
Bendras Dalinis
Lentelėje tam tikro rodiklio lyginamoji dalis (proc.) nurodoma
dviejose skiltyse – bendroje ir dalinėje. Bendroje skiltyje
nurodoma, kokią visų rodiklių sumos dalį sudaro tam tikras
rodiklis, o dalinėje – kokią šio rodiklio giminingos grupės dalį
sudaro tas rodiklis.
Finansinė analizė
Balanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų
ataskaitų vertikalioji analizė
Vertikaliąją analizę taip pat tikslinga pradėti nuo balanso rodiklių
analizės. Vertikaliosios balanso analizės tikslas – ištirti turto ir
kapitalo struktūrą, taip pat vadovaujantis klasikine balanso
struktūra įvertinti, ar įmonės turimo turto sudedamosios dalys
atitinka finansavimo šaltinių pobūdį. Klasikinė balanso struktūra
numato, kad ilgalaikis turtas turi būti finansuojamas iš ilgalaikių
finansavimo šaltinių, o trumpalaikis – iš trumpalaikių skolų.
Žinoma, galima trumpalaikį turtą finansuoti iš nuosavo kapitalo.
Vertikalioji pelno (nuostolių) ataskaitos analizė atliekama dalijant
kiekvieną ataskaitos straipsnį iš pardavimo pajamų sumos. Taip
gaunami pelningumo rodikliai: bendrasis pelningumas, veiklos
pelningumas, finansinės ir investicinės veiklos pelningumas bei
grynasis pardavimo pelningumas. Gauti rodikliai lyginami
tarpusavyje, su kitų giminingų įmonių rodikliais ir daromos
išvados. Įmonė pirmiausia turėtų išsamiai išnagrinėti pardavimo
pajamų sumažėjimo priežastis, parduotų prekių savikainos
padidėjimą, veiklos sąnaudų didėjimo, pardavimų pajamų
mažėjimo tendencijas ir nustatyti neigiamų pokyčių priežastis.
Pinigų srautų ataskaitos rodiklių struktūra nustatoma apskaičiuojant
pagrindinės, investicinės, finansinės ir ypatingosios veiklų pinigų
srautų lyginamuosius svorius padidėjusių (sumažėjusių) grynųjų
pinigų srautų straipsnyje. Toliau apskaičiuojama kiekvienos
išvardintos grupės struktūra, kiekvieną jos elementą prilyginant
pasirinktos grupės grynųjų pinigų srautų galutiniam dydžiui.
Finansinė analizė
Santykinių rodiklių analizė
Santykinė analizė.
Dauguma autorių išskiria šias santykinių finansinių rodiklių grupes:
•
•
•
•
Pelningumo rodikliai;
Veiklos efektyvumo rodikliai;
Likvidumo ir mokumo rodikliai;
Kapitalo rinkos rodikliai.
Finansinė analizė
Pelningumo rodikliai
Pelningumo rodikliai.
Finansinėje analizėje dažniausiai naudojami šie “pelnai”:
- bendrasis pelnas;
- pelnas prieš mokesčius, palūkanas, nusidėvėjimą ir amortizaciją [EBITDA,
Earnings Before Interest, Taxes, Depreciation and Amortization] randamas prie
įprastinės veiklos pelno pridedant palūkanų sąnaudas, nusidėvėjimą ir amortizaciją.
EBITDA leidžia eliminuoti įmonėse galimai taikomas skirtingas apskaitos politikas bei
finansavimo šaltinius (jei kuri įmonė finansuoja plėtrą paskolomis, ji moka palūkanas
ir tas mažina pelną). Analizuojant bendroves iš ūkio šakos, kurioje reikalingos didelės
kapitalo investicijos (kaip telekomunikacijų sektorius), EBITDA gali būti geresnis
veiklos matas nei, pavyzdžiui, grynasis pelnas, nes nėra paveiktas didelio
nusidėvėjimo.
- pelnas prieš mokesčius ir palūkaninius mokėjimus [EBIT, Earnings Before
Interest and Taxes], randamas prie įprastinės veiklos pelno pridedant palūkanų
sąnaudas;
- pelnas prieš apmokestinimą [EBT, Eanings Before Taxes], randamas prie grynojo
pelno pridedant pelno mokestį;
- grynasis pelnas [Net Profit, Net Income, „Bottom Line“] – galutinis pelnas, kuris
priklauso įmonės akcininkams.
Finansinė analizė
Pelningumo rodikliai
1. BENDRASIS PELNINGUMAS (GROSS PROFIT MARGIN):
Bendrasis pelningumas arba bendrasis pardavimo pelningumas parodo įmonės
sugebėjimą uždirbti pelną iš pagrindinės įmonės veiklos, kontroliuoti pardavimo
pajamų ir savikainos dydį. Šis rodiklis labai svarbus, nes įvertina, ar pagrindinė
įmonės veikla yra efektyvi. Rodiklis padeda nustatyti, ar ne per brangiai kainuoja
produktų gamyba ir pardavimas ar teikiamos paslaugos. Manoma, kad šio rodiklio
kitimo ribos yra nuo 10 iki 35%. Jei rodiklis mažesnis negu 10 – įmonė negali
padengti ūkininkavimo išlaidų, o jei didesnis negu 35% - pelningumas didelis.
Bendrojo pelningumo lygiui didelę įtaką turi įmonės veiklos pobūdis bei ekonomikos
sektorius, kuriame ji veikia.
Visi pelningumo rodikliai labai priklauso nuo ekonomikos sąlygų. Ekonomikai
augant, jie gerėja, o ekonomikai smunkant, prastėja.
Finansinė analizė
Pelningumo rodikliai
2. GRYNASIS PELNINGUMAS (NET PROFIT MARGIN):
Grynasis pelningumas arba grynasis pardavimo pelningumas parodo, kiek grynojo pelno
uždirba vienas pardavimų litas, t.y. jis parodo įmonės veiklos efektyvumą. Didesnė
rodiklio reikšmė rodo geresnę visų įmonės sąnaudų kontrolę. Žemas pelningumo
rodiklis gali būti siejamas su pardavimo pajamų didinimu žemų kainų sąskaita arba su
didele kainų konkurencija. Kuo mažesnis pelningumas, tuo didesnių paradavimo
pajamų reikia siekiant uždirbti tą patį pelną. Išsivysčiusios rinkos sąlygomis jis
svyruoja nuo 10 iki 25%.
Finansinė analizė
Pelningumo rodikliai
3. VEIKLOS PELNINGUMAS PRIEŠ PALŪKANAS, MOKESČIUS IR
NUSIDĖVĖJIMĄ:
EBITDA – pelnas prieš palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą.
Veiklos pelningumo prieš palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą rodiklis parodo, kiek
pelno prieš palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą uždirba vienas pardavimo pajamų
litas.Tai vienas pagrindinių veiklos pelningumo vertinimo rodiklių. Kuo didesnis
rodiklis, tuo efektyvesnė įmonės veikla. Šis rodiklis svyruoja nuo 7-8% prekybos
sektoriuje iki 30% ir daugiau telekomunikacijų srityje.
Finansinė analizė
Pelningumo rodikliai
4. NUOSAVO KAPITALO PELNINGUMAS (GRĄŽA) (Return on
average equity) (ROE):
Nuosavybės grąža parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam nuosavybės litui. Šis
rodiklis svarbiausias akcininkams, įvertinant įmonės pelningumą.
Kuo nuosavybės grąža yra didesnė, tuo efektyvesnė yra įmonės veikla, tuo daugiau
pelno ji uždirba savo akcininkams. Dažniausiai investuotojai yra numatę, kokios
grąžos jie reikalauja iš įmonės, o būtent ROE ir parodo, ar realūs įmonės veiklos
rezultatai atitinka išankstinius lūkesčius. Tačiau kaip ir daugelis kitų rodiklių
pastarasis turi savų trūkumų. ROE dydis labai priklauso nuo įmonės kapitalo
struktūros ir savininkų nuosavybės dydžio įmonės turte. Jei įmonė dirba pelningai, tai
padidindama įmonės skolas ir tokiu būdu sumažindama savininkų nuosavybę, įmonė
gali „išauginti“ savininkų nuosavybės grąžą. Žvelgiant grynai aritmetiškai, kuo mažiau
yra akcininkų nuosavybės, tuo aukštesnis bus ROE rodiklis. Dėl šios priežasties ROE
rodiklį derėtų nagrinėti kartu su turto grąžos rodikliu (ROA).
Finansinė analizė
Pelningumo rodikliai
5. TURTO PELNINGUMAS (GRĄŽA) (Return on assets, ROA):
Turto grąža parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam turto litui. Šis rodiklis atspindi
viso įmonės turto panaudojimo efektyvumą. Aukštesnė rodiklio reikšmė parodo
efektyvesnį turto naudojimą.
Reikšminga turto grąžos rodiklio, kaip dviejų rodiklių, grynojo pelningumo ir
turto apyvartumo, sandaugos išraiška, nes ji aiškiai parodo apyvartos reikšmę turto
grąžos dydžiui
Finansinė analizė
Pelningumo rodikliai
Kuo didesnė ROA reikšmė, tuo turtas „įdarbinamas“ efektyviau, tuo daugiau pelno
uždirbama. Šio rodiklio privalumas yra tas, kad jo reikšmė nepriklauso nuo įmonės
veiklos finansavimo šaltinių, t.y. ar įmonė naudoja daugiau skolintų ar nuosavų lėšų
(taip yra išvengiama pagrindinio ROE trūkumo). Kuo įmonė mažiau naudoja skolinto
kapitalo, tuo turto grąža (ROA) bus artimesnė savininkų nuosavybės grąžai (ROE).
Konkrečios įmonės ROA rodiklio reikšmę reiktų lyginti su tame pačiame sektoriuje
veikiančių įmonių ar vidutiniu sektoriaus dydžiu.
Šis rodiklis, kaip ir visi kiti, turi savų privalumų bei trūkumų. Įmonės vadovybė gali
manipuliuoti įmonės pelnu, keisdami įmonės apskaitos politiką (pailgindama ilgalaikio
turto nusidėvėjimo laikotarpį ar sumažindama nusidėvėjimo normą) ir taip paveikti
ROA dydį.
Įmonės būklė laikoma labai gera, jei šis rodiklis yra per 20%, gera – didesnis negu 15%,
patenkinama – didesnis negu 8%. Rodiklis gali būti lyginamas su palūkanų normomis
kapitalo rinkoje, ir, jei jis yra mažesnis, ieškoma išeities padėčiai gerinti.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
Įmonių veiklos efektyvumą geriausiai apibūdina sąnaudų lygio ir turto (trumpalaikio ir
ilgalaikio) apyvartumo rodikliai. Sąnaudų lygio rodikliai parodo įmonės tam tikros
veiklos (gamybinės, pardavimo, paslaugų, administravimo ir kt.) sąnaudų lygį arba
kiek tam tikrų sąnaudų tenka vienam pardavimo litui (centais ir procentais). Jie
netiesiogiai parodo tos veiklos pelningumą. Turto apyvartumo rodikliai parodo, kiek
kartų per metus ar kitą nagrinėjamą laikotarpį atnaujinamas tam tikras turtas.
Sąnaudų lygio rodikliai.
Sąnaudų lygio rodiklių analizės pagrindinis šaltinis yra peno (nuostolių) ataskaita. Joje
parodytos įvairių rūšių sąnaudos, kurias galima palyginti su pardavimo pajamomis.
Pagrindiniai sąnaudų lygio rodikliai yra Pardavimo savikainos lygis ir Veiklos
sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui. Gali būti skaičiuojamas ir Finansinės ir
investicinės veiklos sąnaudų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis. Teigiamai
vertinama kuo mažesnis sąnaudų lygis.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
1. PARDAVIMO SAVIKAINOS LYGIS:
arba jei skaičiuojame %:
Šis rodiklis parodo įmonės pagrindines išlaidas vienam pardavimo pajamų litui. Iš šio
rodiklio galima spręsti apie įmonės pagrindinės veiklos efektyvumą, sugebėjimą
kontroliuoti išlaidas. Rinkos šalių praktika rodo, kad šio rodiklio ribos yra nuo 50 iki 90
proc., arba 50-90 centų vienam pardavimo litui.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
2. VEIKLOS SĄNAUDOS VIENAM PARDAVIMO PAJAMŲ LITUI:
Arba jei skaičiuojame %:
Veiklos sąnaudos – tai patirtos per ataskaitinį laikotarpį išlaidos, susijusios su įprastine
įmonės veikla, vykdoma neatsižvelgiant į pardavimo apimtį, išskyrus finansinę,
investicinę ir kitą veiklą. Dėl ūkinių operacijų įvairumo veiklos sąnaudų rodiklį sunku
lyginti su kitų įmonių tuo pačiu rodikliu. Svarbu nuolat stebėti šio rodiklio pokyčius
įmonėje per ilgesnį laikotarpį. Vienareikšmiškai galima teigti, kad kuo jis mažesnis,
tuo geriau. Manoma, kad šis rodiklis neturėtų būti didesnis kaip 17-18 procentų. Šio
rodiklio mažėjimas gali reikšti, kad yra gerai parengta išlaidų mažinimo politika.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
Turto apyvartumo rodikliai
Turto apyvartumas turi didelę įtaką įmonės finansinei būklei. Šis rodiklis gali būti
skaičiuojamas kartais arba dienomis. Turto apyvartumas kartais parodo, kiek
kartų per metus ar kitą analizuojamą laikotarpį turtas perėjo visus apytakos
etapus. Apyvartumas dienomis parodo, kiek dienų turtas išbūna atitinkamame
lėšų apytakos etape. Turto apyvartumo rodiklius rekomenduojama vertinti tokiu
nuoseklumu:
1) Viso turto apyvartumas,
2) Trumpalaikio turto apyvartumas;
3) Ilgalaikio turto apyvartumas.
Viso turto apyvartumas dažniausiai apskaičiuojamas kartais. Skaičiuojant turto ar
jo elementų apyvartumą imama vidutinė turto vertė.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
1. VISO TURTO APYVARTUMAS:
Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja turimą turtą pardavimo
procesui garantuoti, t.y. kiek vienas turto litas sukuria pardavimo pajamų.
Gamybos ir prekybos įmonių viso turto apyvartumo koeficientai skiriasi.
Teigiama, kad gamybos įmonių viso turto apyvartumo koeficientas vertinamas
labai gerai, jei >2 o prekybos >5. Patenkinama šio rodiklio reikšmė gamybos
įmonėse yra 1, o prekyboje 3.
Šis rodiklis, kaip ir kiti apyvartumo rodikliai, gali būti apskaičiuojamas imant ne
vidutinę viso turto vertę, o vertę metų pabaigoje.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
2. TRUMPALAIKIO TURTO APYVARTUMAS.
Įmonės trumpalaikio turto apyvartumas turi didelę įtaką jos finansinei būklei ir
veiklos pelningumui, nes jam sulėtėjus, didėja turto dydis, o kartu ir į jį
investuotų pinigų suma. Trumpalaikio turto apyvartumas apskaičiuojamas:
Jis parodo, kiek apyvartų per tiriamą laikotarpį padaro trumpalaikis turtas arba
kiek pardavimo pajamų tenka vienam trumpalaikio turto litui. Kuo didesnis
rodiklis, tuo efektyviau įmonė panaudoja savo trumpalaikį turtą.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
3. ATSARGŲ APYVARTUMAS.
Labai svarbu nuolat analizuoti atsargų apyvartumo rodiklį, nes didelėms
atsargoms sukaupti įmonei reikia daug pinigų, o mažos atsargos gali sutrikdyti
normalų veiklos ciklą. Atsargų apyvartumas skaičiuojamas dienomis (atsargų
apyvartumo periodo trukmė) ir kartais.
Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus buvo atnaujintos atsargos, t.y. kiek buvo
padaryta apyvartų.
Atsargų apyvartumas dienomis – tai laikas, reikalingas medžiagoms arba
gamybinėms atsargoms paversti pagaminta produkcija ir ją realizuoti.
Teigiamai vertinamas didelis apyvartumas, t.y. kai atsargos kuo greičiau virsta
pinigais. Spartinti apyvartumą galima trumpinant gamybos ciklą, mažinant
žaliavų laiką sandėliuose, greitinant prekių išsiuntimą pirkėjams ir pan.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
4. DEBITORINIO ĮSISKOLINIMO APYVARTUMAS.
Įmonė, parduodama prekes nepatikimiems pirkėjams, gali pasidaryti nemoki.
Pirkėjų įsiskolinimų būklei įvertinti skaičiuojami 2 rodikliai: debitorinio (pirkėjų)
įsiskolinimo apyvartumas kartais ir dienomis.
Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus pirkėjų įsiskolinimai paverčiami pinigais.
Kuo jis didesnis, tuo mažiau lėšų investuojama į pirkėjų įsiskolinimus.
Pirkėjų įsiskolinimų periodas (apyvartumas dienomis) yra vidutinis laikas,
reikalingas pirkėjų įsiskolinimams apmokėti. Statistikos departamentas
pateikia tokias orientacines reikšmes: labai geras <30 d., geras <45 d.,
patenkinamas <60 d., nepatenkinamas >60, blogas >90 d.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
Pirkėjų įsiskolinimų apyvartumas spartėja kai:
• Pirkėjai greičiau apmoka įsiskolinimus;
• Prekės greičiau išsiunčiamos;
• Sutrumpėja prekių transportavimo laikas;
• Pagreitėja atsiskaitymai;
• Sumažėja santykinė pirkėjų įsiskolinimų dalis.
Mokėjimų atidėjimas suteikia įmonei galimybę skatinti pardavimus, būti
konkurencingai ir didinti užimamą rinkos dalį. Suteikdama atidėjimus įmonė
įgyja klientų pasitikėjimą, ilgalaikį bendradarbiavimą. Kita vertus, tai rizikinga
pardavimų skatinimo priemonė, todėl būtina sumaniai valdyti šį procesą.
Debitorinio įsiskolinimo rodiklius tikslinga lyginti su kreditorinio įsiskolinimo
rodikliais.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
5. KREDITORINIO ĮSISKOLINIMO APYVARTUMAS
Įmonės finansiniams rezultatams svarbus kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas
kartais ir dienomis.
Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas parodo, kaip greitai ar per kokį laiką įmonė
atsiskaito su tiekėjais. Didėjantį apyvartumą galima aiškinti dvejopai. Pirma –
tai, kad tiekėjai vis labiau pasitiki įmone, antra – tai, kad įmonė delsia
atsiskaityti su tiekėjais, jų sąskaitų viršijimu kredituodama savo apyvartinį
kapitalą ar net ilgalaikį turtą. Mažėjantis apyvartumas rodo papildomo
apyvartinio kapitalo finansavimo poreikį.
Finansinė analizė
Efektyvumo rodikliai
6. ILGALAIKIO TURTO APYVARTUMAS
Turto apyvartumo analizė baigiama ilgalaikio turto apyvartumo apskaičiavimu ir vertinimu.
Ilgalaikio turto apyvartumas skaičiuojamas kartais ir dienomis pagal formules:
Labai skiriasi gamybos ir prekybos įmonių ilgalaikio turto apyvartumas. Gamybos
įmonėse: labai geras – didesnis negu 1,5, geras – didesnis negu 1, patenkinamas –
1, nepatenkinamas – mažesnis negu 1. Prekybos įmonėse šie rodikliai kelis kartus
didesni: labai geras – didesnis negu 10, geras – didesnis negu 3, patenkinamas – 3,
nepatenkinamas – mažesnis negu 3. Svarbu stebėti šių rodiklių kitimą. Manoma, kad
mažas rodiklio kitimas labiau siejamas su pardavimo apimties kitimu, o didelis
dažniausiai priklauso nuo ilgalaikio turto vertės pasikeitimo.
Finansinė analizė
Mokumo ir likvidumo rodikliai
Kiekvienai įmonei svarbiausia yra sugebėti įvykdyti savo įsipareigojimus. Priešingu atveju
įmonė praranda savo autoritetą, sugebėjimą konkuruoti rinkoje , nes kreditoriai su
tokiais klientais nelinkę sudaryti sandorių. Priklausomai nuo to, kaip greitai įmonė
sugeba turtą paversti pinigais, galimi įvairūs turto likvidumo ir įmonės mokumo lygiai.
Todėl reikia skirti įmonės mokumą nuo turto likvidumo.
Mokumas – yra mokamasis pajėgumas.
Mokus – tai galintis mokėti, turintis iš ko mokėti.
Likvidumas rodo, kaip greitai vertybinius popierius ir materialųjį turtą galima
pakeisti į grynuosius pinigus.
Įmonės mokumas yra jos sugebėjimas turimomis priemonėmis įvykdyti
įsipareigojimus. Kad atsiskaitytų su tiekėjais, kreditoriais ir įvykdytų kitus
įsipareigojimus, įmonei reikia ne tik pinigų, bet ir turėti likvidų turtą. Turto likvidumas
priklauso nuo to:
• Kaip greitai turtą galima pirkti ir parduoti;
• Turto pirkimo ir pardavimo operacijų kaštų;
• Turto kainų stabilumo ir galimybių jas prognozuoti.
Turėdama nelikvidų turtą, įmonė gali pasidaryti nemoki. Kita vertus, turtas gali būti
likvidus, tačiau jo gali neužtekti skoloms grąžinti, tad nors ir turėdama likvidų turtą
įmonė vis tiek bus nemoki.
Finansinė analizė
Mokumo ir likvidumo rodikliai
Visus mokumo rodiklius galima suskirstyti į dvi grupes:
• Trumpalaikio mokumo ir likvidumo rodikliai;
• Ilgalaikio mokumo rodikliai.
Likvidumo rodikliai vadinami labai nevienodai. Dažniausiai
naudojamos einamojo likvidumo, kritinio (greitojo) likvidumo ir
absoliutaus likvidumo koeficientų sąvokos.
Įmonės trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklių analizės
pagrindinis šaltinis yra balansas.
Prie trumpalaikio mokumo rodiklių dažniausiai priskiriami šie:
• Einamojo likvidumo koeficientas (bendrojo trumpalaikio mokumo);
• Kritinio (greitojo) likvidumo koef.(greitojo trumpalaikio mokumo);
• Absoliutaus likvidumo koef. (absoliutaus trumpalaikio mokumo);
• Trumpalaikio įsiskolinimo koeficinetas;
• Apyvartinio kapitalo rodikliai.
Trumpalaikio mokumo analizė
1.EINAMOJO (BENDROJO) LIKVIDUMO KOEFICIENTAS dar vadinamas bendrojo
trumpalaikio mokumo koeficientu.
Jis parodo, kiek trumpalaikis turtas padengia trumpalaikių įsipareigojimų ir leidžia
prognozuoti mokumo būklę artimiausiu momentu. Jis rodo įmonės galimybę
padengti trumpalaikius įsipareigojimus, panaudojus turimą trumpalaikį turtą.
Mažesnė už vienetą rodiklio reikšmė parodo, kad įmonė gali neįvykdyti
trumpalaikių įsipareigojimų. Egzistuoja šio rodiklio vadinamas saugumo
slenkstis, t.y. jis negali būti mažesnis kaip 1,2. Saugi riba yra aukštesnė kaip
1,5 . Jeigu jis didesnis kaip 4-5, tai gali reikšti, kad įmonė nesugeba efektyviai
panaudoti turimo turto. Paprastai įvairiose ūkio šakose jis yra skirtingas, todėl
analizuojant reikėtų atkreipti dėmesį į šio rodiklio dinamikos tendencijas bei
šakos ypatumus, taipogi bendrąjį likvidumo koeficientą naudinga lyginti su
kritinio likvidumo koeficientu. Jei einamojo likvidumo koeficientas yra didelis, o
kritinio mažas, galima teigti, kad įmonė turi daug atsargų, kurios atitraukia
apyvartines lėšas ir jos yra užšaldytos atsargose.
Trumpalaikio mokumo analizė
2. KRITINIO (GREITOJO) LIKVIDUMO KOEFICIENTAS – kitaip dar vadinamas
greitojo trumpalaikio mokumo koeficientu.
Apskaičiuojant šį rodiklį, daroma prielaida, kad atsargos ir nebaigtos vykdyti
sutartys negali būti greitai paverstos pinigais. Šis rodiklis parodo, ar įmonė
galėtų greitai sumokėti savo trumpalaikius įsipareigojimus, jeigu iš jos to būtų
pareikalauta. Šis rodiklis tiksliau nei einamojo likvidumo koeficinetas atspindi
trumpalaikį mokumą, nes jį skaičiuojant įtraukiamos tik realios ir mobilios
mokėjimo priemonės. Šis koeficientas neturėtų būti mažesnis už 1. Optimalus
jo dydis yra tarp 1,2 ir 2.
Trumpalaikio mokumo analizė
3. ABSOLIUTAUS LIKVIDUMO KOEFICIENTAS – kitaip dar vadinamas greitojo
trumpalaikio mokumo koeficientu.
Nereikėtų vienareikšmiškai vertinti šio rodiklio: didesnė jo reikšmė, viena vertus,
rodo, kad įmonė turi pinigų ir bet kada gali sumokėti skolas, tačiau, kita vertus,
pinigai “neturi laukti” įsipareigojimų sumokėjimo termino, jie turi būti įtraukti į
apyvartą, aktyviai dalyvauti įvairiose įmonės veiklos srityse, t.y. “pinigai turi
uždirbti pinigus”.
Trumpalaikio mokumo analizė
4. Prie trumpalaikio mokumo rodiklių galima priskirti ir TRUMPALAIKIO
ĮSISKOLINIMO KOEFICIENTĄ:
Rodiklis rodo, kokia įmonės turto dalis finansuojama trumpalaikėmis skolomis.
Vertinamas labai gerai, jei yra mažesnis negu 5%, gerai – jei mažesnis kaip 30
procentų, patenkinamai – mažesnis kaip 60%, nepatenkinamai >60%.
Trumpalaikio mokumo analizė
5. GRYNASIS APYVARTINIS KAPITALAS
Grynasis ap.kap. yra ta trumpalaikio turto dalis, kuri lieka įmonėje, kai įvykdomi
trumpalaikiai įsipareigojimai. Rodiklio reikšmė turėtų būti teigiamas dydis,
kiekviena įmonė turi turėti pakankamai nuosavo trumpalaikio turto. Neigiama
reikšmė rodo, kad įmonė gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. Grynasis
apyvartinis kapitalas funkcionuoja kaip likvidumo rezervas, apsidraudžiant
nenumatytais ir neplanuotais atvejais. Didesnis apyvartinis kapitalas
reikalingas, jeigu įmonė negali skubiai pasiskolinti lėšų.
Ilgalaikio mokumo analizė
Įmonės sugebėjimą atsiskaityti už ilgalaikius įsipareigojimus numatytais terminais
parodo ilgalaikio mokumo rodikliai, kuriuos Vakarų autoriai vadina finansinio
sverto, finansinio stabilumo, rizikos vertinimo rodikliais. Lietuvos autoriai
šiuos rodiklius vadina įsipareigojimų, finansų struktūros, finansinio
pastovumo, padengimo ir pan.
Ilgalaikio mokumo rodikliai skaičiuojami norint parodyti įmonės finansavimo
šaltinius ir skolų vaidmenį finansavimui, palūkanų sumokėjimo greitį,
galimybes greičiau apmokėti skolas, prognozuoti finansinį stabilumą ir veiklos
tęstinumą.
Įmonės veiklos finansavimo šaltiniai yra du: savininkų nuosavybė ir skolintas
kapitalas. Kuo didesnė skolos, palyginti su nuosavu kapitalu dalis, tuo
rizikingesnėmis sąlygomis dirba įmonė. Todėl analizuojant įmonės ilgalaikį
mokumą, reikia atkreipti dėmesį į du veiksnius:
• Skolų (įsipareigojimų) lygį;
• Skolų ir nuosavo kapitalo santykio kitimą per tam tikrą laikotarpį.
Ilgalaikio mokumo analizė
Dažniausiai skaičiuojami šie ilgalaikio mokumo koeficintai:
•
•
•
•
Bendrasis skolos;
Ilgalaikių skolų;
Finansinio sverto;
Pastovaus mokumo ir kiti.
Ilgalaikio mokumo analizė
1. ĮSISKOLINIMO KOEFICIENTAS (bendrasis skolos).
Kuo mažesnis rodiklis, tuo geresnė įmonės finansinė būklė. Jis rodo, kokia dalis
skolintų lėšų panaudojama formuojant įmonės turtą,ir naudojamas jos
ilgalaikiam mokumui įvertinti. Bankai ir kiti kreditoriai vertina žemą šio rodiklio
lygį. Jis parodo, kiek yra apsaugotos jų lėšos. Vertinimo skalė: labai geras <30,
geras <50, patenkinamas <70, nepatenkinamas >70. Jeigu dydis viršija 100
proc. pagal LR bankroto įstatymą įmonė yra nemoki.
Ilgalaikio mokumo analizė
2. ILGALAIKIŲ SKOLŲ KOEFICIENTAS:
Šis rodiklis rodo, kokią dalį įmonės turto sudaro ilgalaikės skolos. Jeigu iš
ilgalaikių įsipareigojimų finansuojamas įmonės turtas didėja, tai mažėja
trumpalaikių skolų negrąžinimo rizika. Labai gerai vertinama, kai šis
koeficientas yra lygus arba mažesnis negu 30 %, gerai – kai ne didesnis kaip
50%.
Ilgalaikio mokumo analizė
3. SKOLOS – NUOSAVYBĖS KOEFICIENTAS (finansinis svertas).
Šis koeficientas parodo, kiek vienam nuosavybės litui tenka skolintų lėšų. Įvairiose
ūkio šakose šio rodiklio reikšmė skirtinga. Normali reikšmė yra apie 0,5.
Aukštas rodiklis gali liudyti apie didesnę riziką, nes įmonei gali būti sudėtinga
padengti savo palūkanų ir skolos grąžinimo mokėjimus ir gauti pakankamai
lėšų tolesniam finansavimui.
Ilgalaikio mokumo analizė
4. PASTOVAUS MOKUMO KOEFICIENTAS.
Jis parodo, kiek vienam nuosavybės litui tenka skolinto kapitalo. Remiantis šiuo
rodikliu, galima spręsti apie įmonei gresiantį bankrotą ir kitus pavojus. Rodiklis
virš 1 parodo, kad įmonėje nuosavos lėšos viršija skolintas. Rodiklis ypač
svarbus investitoriams. Reikalavimas, kad savininkų nuosavybė būtų didesnė
už įsipareigojimus vadinamas auksine rizikos taisykle. Reikšmė <0,5 laikoma
bloga, apie 1 normali, apie 2 gera.
Kapitalo rinkos rodikliai
Kapitalo rinkos rodikliai dar vadinami investiciniais arba rinkos vertės rodikliais.
Prieš pradedant analizuoti kapitalo rinkos rodiklius, tikslinga apskaičiuoti įmonės
kapitalizacijos sumą, t.y. įmonės rinkos vertę.
1. ĮMONĖS KAPITALIZACIJA
Kapitalizacija yra lygi paprastųjų akcijų skaičiaus sandaugai su akcijos rinkos
kaina. Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė - tai suma, kurią investuotojas
turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu.
Skaičiuojant įmonės kapitalizaciją, atsižvelgiama tik į faktinį išleistų paprastųjų
akcijų skaičių sandorio (pardavimo) momentu. Jei per metus įmonė išleido
vieną ar kelias papildomas emisijas, tai kapitalizacija perskaičiuojama nuo
padidinto įstatinio kapitalo įregistravimo dienos.
Kapitalizacija= paprastųjų akcijų skaičius x akcijos rinkos kaina
Kapitalo rinkos rodikliai
2. PELNAS VIENAI AKCIJAI – pažymi pelno dalį, kuri yra akcininko
nuosavybė . Jis parodo, kiek grynojo pelno tenka vienai
akcijai.Šiuo rodikliu labiausiai domisi investuotojai. Jį galima
vadinti įmonės įvaizdžio, patrauklumo rodikliu. Skaičiuojant visada
imamas paskutinių 12 mėn. grynojo pelno rodiklis.
Kapitalo rinkos rodikliai
3. AKCIJOS KAINOS – PELNO KOEFICIENTAS (P/E) – šis
koeficientas parodo, kiek kartų brangiau konkrečiu metu
parduodama akcija palyginti su jos duodamu pelnu, arba
kiek investuotojai sutinka mokėti už kiekvieną akcijos
pelno litą. Manoma, kad mažesnis kaip 10 koeficientas rodo
sumažintą akcijos rinkos kainą. Šis koeficientas padeda
sumažinti investicijų riziką. Mažas koeficientas reiškia, kad
ivestuotojai neigiamai vertins įmonės perspektyvas.
Nagrinėjant įmonės investicinį patrauklumą, svarbu tirti šio
rodiklio dinamiką. Jo pagalba galima palyginti kelias
įmones. Paprastai investuotojai moka didesnę kainą už
akcijas tokios įmonės, kurios pelnas turi tendenciją didėti.
Kapitalo rinkos rodikliai
4. AKCIJOS BUHALTERINĖ VERTĖ – teorinė paprastosios akcijos vertė.
Ji parodo, kokia įmonės balanse esančios savininkų nuosavybės
dalis tenka vienai akcijai. Skaičiuojant šį rodiklį yra naudinga jį
perskaičiuoti 1-nam akcijos nominalo litui, tuomet bus lengva
palyginti įvairių įmonių akcijas (jų nominalai gali skirtis).
Kapitalo rinkos rodikliai
5. KAINOS IR BUHALTERNĖS VERTĖS SANTYKIS (akcijos tikrosios
vertės koeficientas)– rodiklis, kuris parodo, kiek kartų akcijos
rinkos kaina didesnė už jos buhalterinę vertę. Akcijos kainos
svyravimas priklauso nuo įmonės finansinės būklės, jos išvystymo
perspektyvinių galimybių. Akcijos rinkos kaina mažesnė už
apskaitinę rodo, kad investuotojai laiko įmonę turint menką
plėtros potencialą, ir atvirkščiai. Šis rodiklis dažnai vadinamas
akcijos kotiravimo koeficientu. Jis parodo, kiek investuotojas
moka už vieną turto litą, kurį jis teoriškai gautų įmonę
likviduojant.
Kapitalo rinkos rodikliai
6. DIVIDENDŲ PAJAMINGUMAS – rodiklis, iš kurio galima spręsti apie
įmonės finansinę būklę, jos pastovumą, ypač jei jis analizuojamas
kelių metų. Iš jo galima spręsti, koks savininkų kapitalo, įdėto į
įmonės akcijas, grąžos procentas. Dividendų pajamingumą
lyginant su bankų indėlių ar Vyriausybės obligacijų palūkanomis,
galima įvertinti investicijų į akcijas pelningumą ir akcijos rinkos
kainos pagrįstumą.
Pinigų srautų analizė
Pinigų srautai – tai pinigų ir pinigų ekvivalentų įplaukos ir išmokos
per ataskaitinį laikotarpį.
Pagrindinis pinigų srautų analizės šaltinis yra pinigų srautų
ataskaita. Ji gali būti sudaroma dviem būdais:
• tiesioginiu;
• netiesioginiu būdu.
Tiesioginiu arba netiesioginiu būdu gali būti pateikiami tik
pagrindinės veiklos pinigų srautai. Investicinės ir finansinės
veiklos pinigų srautų pateikimas tiesioginiu ir netiesioginiu būdu
nesiskiria.
Pinigų srautų analizė
ĮMONĖS PINIGŲ SRAUTŲ KLASIFIKAVIMAS
PINIGŲ SRAUTAI IŠ
ĮMONĖS
PAGRINDINĖS
VEIKLOS
PINIGŲ SRAUTAI IŠ
ĮMONĖS
INVESTICINĖS
VEIKLOS
PINIGŲ SRAUTAI IŠ
ĮMONĖS
FINANSINĖS
VEIKLOS
Pinigų srautai susiję su
pagrindine (gamybine,
prekybine ar
paslaugų) įmonės
veikla
Pinigų srautai susiję su
ilgalaikio turto ir kitų
ilgalaikių investicijų
įsigijimu ir perleidimu
Pinigų srautai susiję su
nuosavo kapitalo ir
įmonės įsipareigojimų
pokyčiu
GRYNASIS PINIGŲ SRAUTAS IŠ ĮMONĖS VEIKLOS
Pinigų srautų analizė
Pinigų srautų analizę tikslinga pradėti nuo pinigų srautų skirstymo.
Pinigų srautai skirstomi pagal veiklos sritis į šias grupes:
1. Pinigų srautai iš pagrindinės veiklos – tai pinigų srautai, susiję su
pagrindine (gamybine ar paslaugų teikimo) įmonės veikla,
išskyrus finansinę ir investicinę veiklą.
Pagrindinės veiklos pinigų įplaukos apima:
• Pinigų įplaukas pardavus prekes ar suteikus paslaugas;
• Pinigų įplaukas, susijusias su komisiniais;
• Išankstinius apmokėjimus už prekes;
• Pinigų įplaukas, gautas susigrąžinus skolas;
• Gautas draudimo išmokas;
• Pinigų įplaukas, gautas pardavus perparduoti skirtą ilgalaikį turtą
bei vertybinius popierius;
• Iš kitų įmonių gautus dividendus, jei pagal įmonės apskaitos
politiką jie priskiriami prie pagrindinės veiklos;
• Gautas palūkanas, jei pagal įmonės apskaitos politiką jos
priskiriami prie pagrindinės veiklos;
Pinigų srautų analizė
Pagrindinės veiklos pinigų išmokos apima:
• Išmokas žaliavų, prekių ir paslaugų tiekėjams;
• Išmokas įmonės darbuotojams;
• Sumokėtus mokesčius;
• Išmokas trumpalaikėms investicijoms pirkti;
• Sumokėtas draudimo įmokas;
• Išmokas perkant perparduoti skirtus vertybinius popierius ir
ilgalaikį turtą;
• Sumokėtus dividendus, jei pagal įmonės apskaitos politiką jie
priskiriami prie pagrindinės veiklos;
• Sumokėtas palūkanas, jei pagal įmonės apskaitos politiką jos
priskiriamos prie pagrindinės veiklos;
Pinigų srautų analizė
2. Pinigų srautai iš investicinės veiklos – tai pinigų srautai, susiję su
ilgalaikio turto ir kitų ilgalaikių investicijų įsigijimu ir perleidimu.
Investicinės veiklos pinigų įplaukas sudaro:
• Pinigų įplaukos perleidžiant ilgalaikį turtą (išskyrus skirtą
perparduoti);
• Pinigų įplaukos susigrąžinus paskolas iš trečiųjų asmenų;
• Pinigų įplaukos perleidžiant kitų įmonių vertybinius popierius
(išskyrus skirtus perparduoti);
• Iš kitų įmonių gauti dividendai (jei pagal apskaitos politiką
priskiriami investicinei veiklai);
• Gautos palūkanos už paskolas ir finansų įstaigose laikomus
pinigus (jei pagal apskaitos politiką priskiriama investicinei
veiklai).
Pinigų srautų analizė
Investicinės veiklos pinigų išmokos apima:
• Pinigų išmokas įsigyjant ilgalaikį turtą (išskyrus skirtą
perparduoti);
• Pinigų išmokas statant, rekonstruojant ar remontuojant įmonės
ilgalaikį turtą;
• Pinigų išmokas skolinant pinigus tretiesiems asmenims;
• Pinigų išmokas įsigyjant vertybinius popierius.
3. Pinigų srautai iš įmonės finansinės veiklos – tai pinigų srautai,
susiję su nuosavo kapitalo ir įmonės įsipareigojimų, susijusių su
pasiskolintais pinigais pokyčiu.
Finansinės veiklos pinigų įplaukos apima:
• Pinigų įplaukas išleidžiant akcijas;
• Pinigų įplaukas išleidžiant obligacijas, vekselius ir kt. vertybinius
popierius;
• Pinigų įplaukas imant paskolas ir kitaip skolinantis iš trečiųjų
asmenų.
Pinigų srautų analizė
Finansinės veiklos pinigų išmokos apima:
• Pinigų išmokas už superkamas savas akcijas;
• Sumokėtus dividendus (jei pagal apskaitos politiką priskiriami
finansinei veiklai);
• Pinigų išmokas, sumokamas išperkant anksčiau įmonės išleistas
obligacijas, vekselius ir kt. vertybinius popierius;
• Sumokėtas palūkanas už paskolą (jei priskiriamos prie finansinės
veiklos);
• Pinigų išmokas už lizingą.
Pinigų srautų klasifikacija svarbi kontroliuojant pinigų įplaukas ir
išmokas bei apskaičiuojant santykinius rodiklius.
Pinigų srautų analizė
Pinigų srautų pagal veiklos sritis analizė detalizuojama atliekant
horizontaliąją, vertikaliąją ir santykinę analizę.
Horizontalioji analizė leidžia įvertinti pinigų srautus iš atitinkamos
veiklos ir jų pokyčius per praėjusius ataskaitinius laikotarpius,
lyginti juos tarpusavyje, nurodo, kokios veiklos rūšys sukuria
didžiausius pinigų srautus. Ši informacija gali būti pritaikoma
pinigų srautų prognozėms.
Vertikalioji analizė leidžia nustatyti bendro pinigų srauto atskirų
veiklos rūšių kuriamo pinigų srauto dalies pokytį ir tuo remiantis
prognozuoti atitinkamus pokyčius ateityje. Pagrindinę pinigų
srauto dalį įmonė turėtų gauti iš pagrindinės veiklos, kitu atveju
reikėtų aiškintis priežastis, kodėl taip nėra.
Svarbu išskirti teigiamus ir neigiamus pinigų srautus. Nuolatiniai
neigiami pinigų srautai rodo, kad įmonė greičiausiai gali būti
finansuojama iš šalies, kad ji nesugeba pakankamai sukaupti
grynųjų pinigų įplaukų iš gamybos ir paslaugų, vetybinių popierių
pardavimo ir kitų ūkinių operacijų.
Pinigų srautų analizė
Daug svarbios informacijos suteikia pinigų srautų santykinė analizė.
Dažniausiai skaičiuojami pinigų srautų rodikliai susiję su pelningumu
ir mokumu.
Pagrindiniai pinigų srautų rodikliai, susiję su įmonės pelningumu:
1. Grynojo pinigų srauto grąža iš pardavimo:
Rodo, kiek vienam pardavimo litui tenka grynojo pinigų srauto iš
pagrindinės veiklos. Rodo pardavimų “kokybę”.
2. Grynojo pinigų srauto grąža iš turto:
Rodo turto panaudojimo efektyvumą, kiek turimas turtas “atneša
pinigų”.
Pinigų srautų analizė
3. Grynojo pinigų srauto grąža iš nuosavo kapitalo:
Rodo investicijų efektyvumą bei tikrąją nuosavybės grąžą, t.y. koks
pinigų srautas iš pagrindinės veiklos tenka vienam nuosavo
kapitalo litui.
4. Grynojo pinigų srauto ir pelno santykis:
Rodo, kiek vienas grynojo pelno (apskaičiuoto duomenų kaupimo
principu) litas yra padengtas pinigais iš pagrindinės veiklos. Kuo
rodiklis aukštesnis, tuo objektyvesnis yra grynojo pelno dydis.
Pinigų srautų analizė
Santykiniai pinigų srautų rodikliai, susiję su įmonės mokumu.
1. Trumpalaikių įsipareigojimų apmokėjimo pinigais koeficientas:
Rodo, kokia dalis trumpalaikių įsipareigojimų gali būti padengta
pinigais. Kuo rodiklis aukštesnis, tuo įmonės finansinė būklė
geresnė, tuo įmonė turės mažiau trumpalaikio mokumo problemų.
Manoma, kad gerai dirbančiose įmonėse šis rodiklis turėtų būti ne
mažesnis kaip 0,5.
Pinigų srautų analizė
2. Ilgalaikių įsipareigojimų apmokėjimo pinigais koeficientas:
Rodo, per kiek ataskaitinių laikotarpių, esant pastoviam grynojo
pinigų srauto iš pagrindinės veiklos dydžiui, įmonė galėtų padengti
savo ilgalaikius įsipareigojimus. Kuo rodiklis aukštesnis, tuo
įmonės finansinė būklė geresnė. Didėjanti šio rodiklio reikšmė
atspindi ilgalaikį įmonės mokumą, o mažėjanti gali pranašauti
būsimus ilgalaikio mokumo sunkumus.
3. Visų įsipareigojimų apmokėjimo pinigais koeficientas:
Rodo, kokią dalį visų įsipareigojimų įmonė gali padengti pinigais. Kuo
rodiklis aukštesnis, tuo įmonės finansinė būklė geresnė.
Pinigų srautų analizė
4. Ilgalaikio turto didėjimo koeficientas:
Rodo, kokia ilgalaikio turto padidėjimo dalis gali būti finansuojama iš
vidinių šaltinių. Vertinama labai gerai, jei šis rodiklis >1.
Bankroto prognozavimo modeliai
Pagal Lietuvos Respublikos bankroto įstatymą:
Bankrotas - tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme
iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo
bankroto procedūras ne teismo tvarka.
Santykiniai rodikliai gali būti pritaikomi įmonės bankrotui
prognozuoti, svarbiausius ir reikšmingiausius iš jų
sujungus į bankroto prognozavimo modelius.
Išskiriamos dvi bankroto prognozavimo modelių grupės:
• Klasikiniai statistiniai;
• Dirbtinio intelekto.
Bankroto prognozavimo modeliai
Bankroto prognozavimo modeliai
Klasikiniai statistiniai
Tiesinės
diskriminantinės
analizės
Dirbtinio intelekto
Logistinės
regresijos
Sprendimų
medžio
Neuronų tinklų
Alytida
Forecaster
Frydman
Chesser
Zavgren
Tafler ir
Tisshaw
Springate
Altman
Bankroto prognozavimo modeliai
Didžiausią teorinę ir praktinę reikšmę turi E.Altman Z modelis.
E.Altman sukūrė keletą formulių skirtingų įmonių bankrotui
prognozuoti:
1. Z modelis skirtas įmonių, registruotų vertybinių popierių
biržose, bankroto tikimybei nustatyti:
Čia
X1=Apyvartinis kapitalas/Turtas;
X2=Nepaskirstytasis pelnas/Turtas;
X3=Pelnas iki apmokestinimo/Turtas;
X4=Nuosavo kapitalo rinkos vertė/Įsipareigojimai;
X5=Pardavimo pajamos/turtas.
Bankroto prognozavimo modeliai
Vertinimas:
Bankroto tikimybė labai didelė, kai Z<1,80;
Bankroto tikimybė labai didelė, kai 1,81<Z<2,70;
Galimas bankrotas, kai 2,80<Z<2,90;
Bankroto tikimybė labai maža, kai Z>3.
Bankroto prognozavimo modeliai
2. Z modelis skirtas įmonių, kurių akcijos nekotiruojamos
vertybinių popierių biržose, bankroto tikimybei nustatyti:
Čia
X1=Apyvartinis kapitalas/Turtas;
X2=Pardavimo pajamos/turtas;
X3=Pelnas iki apmokestinimo/Turtas;
X4=Nuosavas kapitalas/Įsipareigojimai;
X5= Nepaskirstytasis pelnas/Turtas;
Bankroto prognozavimo modeliai
Vertinimas:
Bankroto tikimybė labai didelė, kai Z<1,23;
Įmanomas bankrotas, kai 1,23<Z<2,90;
Bankroto tikimybė labai maža, kai Z>2,90.
Bankroto prognozavimo modeliai
3. Z modelis skirtas paslaugų ir individualių įmonių bankroto
tikimybei nustatyti:
Čia
X1=Apyvartinis kapitalas/Turtas;
X2=Pardavimo pajamos/turtas;
X3=Pelnas iki apmokestinimo/Turtas;
X4=Nuosavas kapitalas/Įsipareigojimai;
Bankroto prognozavimo modeliai
Vertinimas:
Bankroto tikimybė labai didelė, kai Z<1,10;
Įmanomas bankrotas, kai 1,10<Z<2,59;
Bankroto tikimybė labai maža, kai Z>2,60.
Bankroto prognozavimo modeliai
Priemonės bankrotui išvengti:
1. Operatyvinės priemonės;
2. Strateginės priemonės.
Veiksmingiausios operatyvinės priemonės:
1) Įmonės valdymo sistemos pakeitimai;
2) Įmonės restruktūrizavimas;
3) Išlaidų mažinimo galimybių paieška;
4) Vidaus kontrolės sistemos sustiprinimas ir kt.
Bankroto prognozavimo modeliai
Prie strateginių priemonių bankrotui išvengti priskiriama:
1) Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas;
2) Nuolatinis konkurencinės rinkos tyrimas;
3) Produkcijos ir paslaugų pasiūlos analizė;
4) Apsirūpinimas reikalingais ištekliais;
5) Naujų technologijų taikymas;
6) Šalies ekonominės ir politinės padėties analizė.