Transcript Kaip susikalbėti su savo vaiku? Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?

Kaip susikalbėti su savo vaiku?
Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?
Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?
Įsakymai
„Kad daugiau to negirdėčiau!“, „Tuojau pat
susitvarkyk kambarį!“, „Išnešk šiukšles.
Dabar!“
Prašymai-įsakymai sėkmingai ignoruojami.
Siūloma išmintingesnė išeitis – pamėginti į
situaciją pažvelgti vaiko akimis ir paieškoti
priežasčių, kodėl jis ligi šiol dar nepadarė vieno
ar kito dalyko, kurio prašėte.
Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?
Grasinimai ir perspėjimai
„Jei dar kartą taip padarysi – bus blogai!“, „Jei
tuojau pat nesiliausi žliumbęs – išeisiu!“
Konstrukciją „Jei..., tai...“ kur kas geriau būtų
pakeisti „Kai..., tai...“, užuot grasinus nukreipti
mintis pozityvesne linkme: „Kai tu pagaliau
liausiesi atsikalbinėjęs, aš išklausysiu, ko tu iš
tikrųjų dabar nori“ arba „Kai nustosi verkęs –
galėsime pasvarstyti drauge, kaip susitarti“.
Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?
Kritika ir kaltinimai
„Ir kas gi šitaip daro?“, „Ir vėl privėlei klaidų!“, „Viskas
per tave!“
„Taip niekas nesielgia“ – tai ne pastaba, o mamos
verdiktas. Taip kyla vaikų agresijos, beatodairiško
neigimo pliūpsniai. Arba atsliūkina nusivylimas savimi ir
tėvais: aš nevykėlis, per mane – vien nelaimės.
Kaip to išvengti? Be abejo, kuo dažniau elgiantis
priešingai: ne smerkti ir kritikuoti, o girti ir padrąsinti:
„Na tai kas, kad šį kartą nepasisekė – tebus tai pamoka,
kaip negalima daryti, o dabar pamėgink iš naujo – tau
tikrai pavyks.
Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?
Pašaipa ir pravardžiavimas
„Na ir Cekava Zosė gi tu!“, „Kitą kartą ir galvą
atsinešti pamiršk, gerai?“
Pašaipa, sarkazmas, ironija ir pravardės iš pačių
artimiausių žmonių lūpų – pats geriausias būdas
įteigti vaikui, kad jis – tikras nevykėlis.
Todėl geriausias patarimas tėvams – palikti jumoro
jausmą tik gerai nuotaikai, o priekaištus ar
konstruktyvią kritiką išsakyti kitais būdais.
Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?
Tardymas
„Neišsisukinėk ir atsakyk tiksliai!“, „Tai kodėl vis dėlto
tu taip padarei?“, „Jei nepasakysi – aš vis tiek
sužinosiu!“
Vaikams dažnai būna sunku įvardyti savo poelgių
priežastis. Gal geriau tyla?
Tuo tarpu tėvams reikia padėti vaikui susivokti savo
jausmuose. „Suprantu, kad tu nenorėjai, jog taip
nutiktų, taigi dabar jautiesi labai nemaloniai. Tačiau
gal vis dėlto padėtum man suprasti, kodėl tu pasielgei
būtent taip? Ar apsvarstei, kad būtum galėjęs padaryti
ir kitaip?..“ Tokia dialogo pradžia leistų tikėtis geresnių
rezultatų.
Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?
Moralai
„Kiek kartų tau jau sakiau, kad jei prieš valgį
nenusiplausi rankų – gali užsikrėsti ne tik kirminais, bet
ir įvairiomis infekcinėmis ligomis...“
Dažnai tai tampa tik įkyriu triukšmu, kuris, deja,
girdimas, bet neišklausomas.
Ir visai kas kita, jei savo pamokėlei pasirinktumėte kitą
situaciją: tiesiog kalbėsitės ir abu kartu aptarsite, kodėl
prieš valgį ar grįžus iš lauko reikia plautis rankas. Ne
tada, kai moralu norėsite sugėdinti ir paprotinti vaiką,
kuris ką tik bandė sėstis prie stalo nenusiplovęs rankų, o
be jokios realios konfliktinės situacijos.
Kas trukdo susikalbėti su savo vaiku?
Patarimai
„O kodėl gi tau nepadarius va taip?“, „Man atrodo,
kad daug geriau būtų daryti šitaip“
Dažnai patarimai išprovokuoja neigiamą reakciją –
vaikai (ir ne tik jie!) patarimus suvokia kaip
pasikėsinimą į jų savarankiškumą. Štai ir sulaukiame
irzlaus „Pats žinau!“, „Ką tu išmanai?“
O jei labai norisi pagelbėti – teks griebtis
diplomatijos ir pasiūlymą pateikti taip, kad mažasis
būtų tikras, jog sprendimą atrado ir priėmė pats.
Bruno Ferrero
Tai, ką girdėjome, kai buvome vaikai:
stovėk ramiai, eik greičiau, kur bėgi, paskubėk,
neliesk, būk atsargus, viską suvalgyk, išsivalyk
dantis, neišsitepk, jau išsitepei, patylėk, kalbėk,
atsiprašyk, pasisveikink, ateik čia, nesimaišyk
man po kojomis, eik žaisti, netrukdyk, nebėgiok,
nesuprakaituok,
žiūrėk
nepargriūk,
sakiau
pargriūsi, dabar tai tau bus, kodėl manęs
neklausai, šito tu nesugebėsi, esi per mažas,
duok aš padarysiu, tu jau didelis, eik miegoti,
kelkis, pavėluosi, aš užsiėmęs, eik žaisti vienas,
apsirenk, nestovėk saulėje, eik į saulę, nekalbėk
pilna
burna.
Bruno Ferrero
Tai, ką norėjome išgirsti, kai buvome vaikai:
myliu tave, tu toks gražus, kaip gerai, kad tave
turiu, pasikalbėkime truputį, pabūkime kartu, kaip
jautiesi, ar tau liūdna, gal bijai, kodėl gi šito nenori,
tu toks mielas, tu toks švelnus, papasakok man, ką
tu išgyvenai, ar tu laimingas, man patinka kai
juokiesi, verk, jei nori, tau kažkas nepasisekė, kas
tave nuskriaudė, kas tave taip supykdė, papasakok
man viską, jei nori, pasitikiu tavimi, tu man patinki,
ar aš tau patinku, kada tau nepatinku, klausau
tavęs, žinau, kad mane myli, ką apie tai manai,
man patinka būti su tavimi, noriu su tavimi
pakalbėti, noriu išklausyti tave, pasakyk, kada
jautiesi nelaimingas, man patinki toks, koks esi,
mums gera būti kartu, pasakyk, jei suklydau.
Ne tik svarbu surasti vaiko netinkamo elgesio priežastį, bet ir svarbu
nustatyti, ko vaikas siekia demonstruojamu elgesiu.
Kiekvienas mokinio netinkamas elgesys turi savo tikslą.
Pirmas tikslas – DĖMESYS.
Kai mokinys siekia šito tikslo, jis :
•
•
•
•
•
•
•
•
triukšmingas,
nenuilstantis,
daug kalba,
mėgsta pasirodyti,
būna linkęs kiršinti,
erzinti kitus.
jis gali tinginiauti, nori, kad jam patarnautų.
kai kurie pataikauja.
„Aš esu svarbus tik tuomet, kai mane pastebi arba
man patarnauja. Aš nesu ypatingas, bet tik,
sukeldamas sumaištį, neliksiu nepastebėtas ir
pelnysiu stokojamą dėmesį“.
Antras tikslas – JĖGA.
Siekdamas šito tikslo, mokinys būna:
• agresyvus,
• įžūlus,
• akiplėša,
• užsispyręs,
• neigia,
• prieštarauja,
• ginčijasi,
• kovoja su autoritetais.
Jis atsisako atlikti užduotis, dykinėja, meluoja, nepaklūsta,
bando būti „bosu“.
"Aš svarbus tik tuomet, kai valdau, tik tuomet,
kai tu darai, ko aš noriu. Gal aš ir nelaimėsiu, bet
parodysiu žmonėms, kad jie negali manęs
sustabdyti, negali priversti mane daryti taip, kaip
jie nori".
Trečias netinkamo elgesio tikslas – KERŠTAS.
Siekdamas šito tikslo, mokinys būna:
• brutalus,
• įtūžęs,
• įširdęs,
• piktas,
• užsidaręs,
• žodžiais ir veiksmais skriaudžia bendraamžius, mokytojus,
• visus niekina.
Jis yra įsitikinęs, kad kiti jo nemėgsta.
"Aš esu nemylimas. Aš neturiu jėgos, bet aš galiu
būti svarbus, kai įskaudinu kitus taip, kaip kiti
skaudina mane".
Ketvirtas tikslas –ATSITRAUKIMAS arba
BEJĖGIŠKUMO DEMONSTRAVIMAS.
Toks mokinysis:
• nieko neveikia,
• gali ištisai spoksoti pro langą,
• nieko net nebando pradėti daryti.
• su pirma nesėkme pasiduoda, nes jaučiasi bejėgis, kvailesnis už
kitus.
Jis traukiasi, izoliuojasi nuo kitų. Dažniausiai tai švelnus, kuklus
vaikas, kuris niekam „nekelia problemų“.
"Aš nieko negaliu padaryti gerai, todėl iš viso nieko
nedarysiu. Aš nesu geras, palikite mane ramybėje.
Pasiduodu. Nereikalaukite iš manęs nieko".
Tikslų atpažinimo kriterijai
Vaiko reakcija į pastabą:
• Dėmesio siekiantis vaikas, gavęs pastabą, kuriam laikui
nustoja blogai elgtis, paskui vėl pradeda siekti dėmesio.
• Jėgą demonstruojantis dar labiau maištauja, prieštarauja,
ginčijasi.
• Kerštaujantis kaip ir jėgą demonstruojantis, tokį elgesį dar
lydi neadekvačios emocijos, neatitinkančios turinio
pastabos (emocijų protrūkis)
• Atsitraukiantis nereaguoja į pastabą, lieka abejingas.
KOREKCIJA
Ilgalaikė – nukreipta į priežastis
sudaryti sąlygas, kur vaikas galėtų pasijusti vertinamas,
pripažintas, įgauti pasitikėjimo savimi ir namuose, ir pamokos
metu, ir užklasinės veiklos metu, ieškoti vaiko sugebėjimų,
įtraukti į grupę, į bendradarbiavimą.
KOREKCIJA
Trumpalaikė – nukreipta į konkrečią situaciją
Bendras principas – vaikui neduoti to, ko jis nesąmoningai
siekia:
•
•
•
•
Dėmesio siekiantis – neduoti dėmesio.
Jėgą demonstruojantis – kad mokytojo neišvestų iš pusiausvyros,
neįsitraukti į kovą.
Kerštaujantis – neįsižeisti.
Atsitraukiantis – nepalikti ramybėje.