Transcript BAROKAS. TAPYBA

Barokas — tai didžiosios tapybos
epocha, kurioje ypač didelį
vaidmenį suvaidino Italija,
Nyderlandai, Ispanija, Prancūzija.
Skiriamos trys baroko tapybos kryptys:
• ,,grynasis" barokas,
• Klasicistinis
• realistinis.
Grynasis barokas plačiausiai reiškėsi Italijoje,
Ispanijoje ir Flandrijoje.
Jis pasižymėjo monumentalumu, dinamika,
sustiprinta jausmo išraiška, medžiagiškumu.
Vyraujanti tematika — dažnai mitologizuotos
scenos iš karaliaus dvaro gyvenimo,
religiniai siužetai, kurių egzaltuotas
jausmingumas siejamas su didingumu ir
rafinuotumu.
Prancūzijos ir iš dalies Italijos tapyba priskiriama
klasicistinio baroko krypčiai, kuri remiasi griežta
matematine logika, o vaizdo ekspresija pasiekiama
ne kraštutinio jausmingumo išraiška, bet šaltu ir
didingu monumentalumu.
Realistinė Olandijos baroko kryptis atmetė didingumą ir
iškilmingumą, nukreipdama žvilgsnį į kasdienę žmogaus buitį.
Iki 16 a. Olandijos ir Belgijos menas sudarė vientisą
Nyderlandų meną.
Paplito į prabangą linkęs barokas. Suklestėjo tapyba, įgijusi ryškių nacionalinių bruožų.
Žymiausi flamandų dailininkai: P.P.Rubensas, A. van Deikas, J.Jordansas.
Piteris
Paulius
Rubensas
1577-1640
(Flandrija)
Marijos Mediči
gyvenimo ciklas
1627m. Eskizas
altoriui
Autoportretas su
Izabele Brant
1610 m.
Taikos palaimos alegorija 1630 m.
Vaiko galvutė 1616
m.
Nuėmimas nuo
kryžiaus
Antonis van Deikas
(Flandrija)
(1599-1641)
Italijoje pirmuosius žingsnius barokinės tapybos link
žengė broliai
Anibalė, Agostinas ir Lodovikas K a r a č i a i
Jų kūryboje išryškėjo esminiai naujojo meno principai:
gebėjimas sukelti įspūdį, jaudinti ir įtikinti.
Anibalė Karačis
1560-1610
Vienas Romos baroko tapybos pradininkų
Mėsinė 1585 m.
Šv. Mergelė
gedinti
Kristaus
1560 m.
Drobė.
Aliejus
Mikelandželo da Karavadžo
1573-1610
(Italija)
Kilęs iš liaudies, net religiniuose paveiksluose tapė paprastus,
nerangius, raukšlėtus valstiečius
Tomas netikintysis. 1602-1603.Drobė, aliejus
Šv. Mato
pašaukima
s. 1599 m.
Drobė,
aliejus
Kaip tikras baroko
atstovas
Karavadžas mėgo
rakursus, optinius
netikėtumus,
ryškios šviesos
blyksnius, šviesos
ir šešėlių
kontrastus
Šv.
Povilo
atsiver
timas
Ispanijos barokas
Ispanijoje dailę labai stipriai veikė bažnyčia
Bažnyčia duodavo dailininkams užsakymus,
diktuodavo temas ir daug ką drausdavo. Ispanų
dailė dažniausia persmelkta religinių nuotaikų.
Tapytojai atstovaujantys Ispanijos baroką:
• El Grekas
• Fransiskas de Surbaranas
• Diegas Velaskezas
Grekas, El
(Greco, El; tikr. Domenikos Theotokopoulos; ~1541-1614 m
Pirmas didis ispanų dailininkas dirbęs 16 ir 17 a.
sandūroje buvo ne ispanas, o graikas iš Kretos
salos, todėl jis ir gavo pravardę El Grekas
Savo paveiksluose jis kūrė ypatingą erdvę —
raibuliuojančią ir banguojančią, lyg matytume ne
tikrą atvaizdą, bet jo atspindį
El Grekas buvo labai religingas, todėl jo
kūryboje dominavo bibliniai siužetai
El Grekas. Apreiškimas. 15951600 m.
Jo kompozicijos nutviekstos iliuzinių šviesos plyksnių, kurie neturi realiai
pagrįsto vieno šaltinio.
El Grekas. Toledo miesto vaizdas. 1597-99 m.
El Grekas. Kristus alyvų
kalne. 1605-10 m.
El Grekas. Grafo Orgaso laidotuvės.
1586 m.
Francisko de Surbarano
didybė – paprastumo didybė. Jo paprastos
kompozicijos sudarytos iš kelių figūrų oriomis ir
natūraliomis pozomis
Jis įkvėptai tapė
graudžius
besimeldžiančių
veidus, yra
nutapęs žavių
vaikų portretų
Diegas Velaskezas
1599-1660
Beveik keturiasdešimt metų buvo karaliaus Pilypo IV rūmų
tapytoju, tapė paties karaliaus, jo vaikų, artimųjų, neūžaugų
ir juokdarių, linksminusių karaliaus šeimą, portretus.
D.Velaskesas. Neužauga
Sebastian de Morra.
1645 m.
D.Velaskesas. Meninos. 1656-57 m.
17 a. Prancūzijoje formavosi į klasikinį idealą orientuota dailė.
Ji rėmėsi universalių tobulai ir racionaliai sukomponuotų
kompozicijų paieškomis, priešingomis baroko
improvizacijai ir spontaniškumui.
17 a. pasižymėjo individualių stilių gausa. Tuo metu egzistavo
atskiroms mokykloms ar dailininkų kartoms būdingos
stilistinės tendencijos, kurios netilpo į aprašytus rėmus.
Nikolas Pusenas
1594-1665
Didžiąją kūrybingąją gyvenimo dalį praleidęs Romoje,
inspiruotas jos paminklų, rėmėsi romėniškojo reljefo
komponavimo principais: kūrė subalansuotas, daugiau
piešinio išraiška negu spalva paremtas kompozicijas.